Kalbant apie Islandijos žemės ūkį, galima pasakyti viena: jis vystomas, bet, žinoma, su dideliais apribojimais, kuriuos diktuoja pati gamta ir šaltas klimatas. Apdirbami plotai čia užima labai nedidelę salos dalį, tad žemės ūkyje darbuojasi iki 8 proc. šalies gyventojų (o kai kurie informaciniai šaltiniai nurodo dar mažiau). Saloje priskaičiuojama apie 6000 fermų, iš kurių maždaug pusė priklauso privatiems asmenims. Vienas ūkis nuo kito čia nutolęs geroku atstumu, tad vargu ar dažnai ūkininkai vienas pas kitą užsuka pavakaroti. Antra vertus, čia labai gerai išvystyta avininkystė – šių gyvulėlių skaičius gerokai viršija salos gyventojų skaičių.
Važinėdamas po salą avis regi visur. Tarsi baltais akmenėliais jomis nuberti kalnų kloniai ir vulkanų šlaitai, jos lėtai ir išdidžiai žengia per kelią – nesvarbu, ar tai būtų žiedinė magistralė, ar gruntinis kalnų keliukas. Neretai vairuotojai priversti kantriai laukti, kol būrelis švelniavilnių pasitrauks į saugią zoną. Mat avys nuo pavasario iki rudens laisvai, be jokio piemens, paliekamos ganytis, ir vaikšto, kur nori. Stambių grobuonių (vilkų, meškų, lūšių) saloje nėra, o vogti avis saloje vargu ar kam nors šautų į galvą.
Islandiškos avys – labai gražūs ir savarankiški gyvūnai, savotiškos „šiaurinės antilopės“. Jos vikriai laipioja aukštumų takeliais ir sugeba susirasti valgomųjų dumblių pamary atoslūgių metu. Vakariniuose fiorduose ir jiems artimose vietovėse esama ypatingos avių rūšies: jos laikomos vikresnėmis ir labiau užsispyrusiomis, negu „paprastos“ islandų veislės avys. Turistai gali išvysti prie savo palapinių beragių avių – „matronų“ su ėriukais. Jos leis save nufotografuoti, bet norint prie jų arčiau prieiti, trenks kanopėle į akmenį: „Stop! Neliesk mano vaikų!“.
Nuo vikingų laikų saloje auginamos ilgavilnės avys ėda viską, ką nori. Jos – tiesiog profesionalės, renkantis pašarą. Ganymasis laisvėje ypatingas tuo, kad avis pati renkasi, ką rupšnoti – rūgštesnį, saldesnį, aitresnį augalą, o gal – net kartoką. Islandijoje esama daug tokių žolių, kurių nesama jokioje kitoje avis auginančioje šalyje, o kur dar samanos ir viržiai… Saloje daug žolės, kuriai įtakos turi unikalus vėsus klimatas, nulemiantis čia vešinčių augalų sudėtį. Avių, besiganančių laukinėse kalnų ganyklose, slėniuose ir vandenyno pakrančių rajonuose, mėsa pasižymi nepaprastomis skoninėmis savybėmis. Ji pripažinta visame pasaulyje ir už savo švarumą. Išoriškai primenanti jautieną, skani ir labai švelni, be avienai charakteringo kvapo, ji – pageidaujama prekė visose šalyse, į kurias eksportuojama. Beje, artėjant Kalėdoms, kiekvienas islandiškos firmos vadovas laiko savo garbe padovanoti savo darbuotojams po ėrienos kumpį (o kartais ir visą ėriuką).
Kadangi Islandija gyvulius augina tik natūraliomis gamtinėmis sąlygomis, jos įstatymai draudžia naudoti bet kokius papildomus brendimo stimuliatorius. Ir antibiotikai vartojami išimtinai terapiniais tikslais, todėl visa gyvulinė produkcija pasižymi aukšta kokybe. Į šalį uždrausta įvežti gyvulius iš svetur, ir tai sumažina net minimalią sunkių susirgimų riziką.
Apskritai avininkystė šioje šalyje – ne tiesiog industrija, o visa subkultūra. Tarp fermerių ir jų augintinių rengiami įvairūs konkursai ir varžybos. Ypač populiari čia avių parginymo iš ganyklų diena. Artėjant žiemai, avis juk reikia parvaryti į namus. Tai užtrunka mažiausiai aštuonias dienas. Pirmoji grupelė fermerių išeina į kalnus žymiai anksčiau už kitas: ji turi aptikti aukštumose besiganančias avis. Po 2-3 dienų į pagalbą pirmajai nuskuba antroji gyvulių augintojų grupė, padedanti avis ginti žemyn. O dar po kelių dienų likusieji fermeriai suvaro gyvulius į specialius aptvarus, suskirstytus atskirais gardais. Kiekvienas gardas priklauso tam tikram šeimininkui, ir jis į jį sugena sau priklausančias avis. Iš bendro suvaryto avių pulko atsirinkti savąsias jam padeda ausyse įsegti žymekliai, o kalnuose vasarą gimę ėriukai visada seka paskui savo motiną.
Pasidalinus avis, tradiciškai surengiama labai smagi šventė, vadinama Retjir (išvertus iš islandų kalbos, tai reiškia „suvarymą“). Joje dalyvauja visi apylinkės gyventojai. Pirmiausia prie aptvarų susirenka puošniai apsirengusios moterys. Laukdamos, kol vyrai pargins avis, jos ruošia valgį ir dalinasi vietos naujienomis. O vėliau, kai avys jau būna pasiskirstytos, visi dainuoja ir šoka, ypač jaunimas, o vyrai draugiškose kompanijose vaišinasi ir stipresniais gėrimais.
Beje, tuo laikotarpiu, kai avys laisvai ganosi ganyklose, fermeriai iš visų jėgų stengiasi joms pagaminti pakankamai pašaro. Važinėjant po salą, laukuose matyti baltuojantys polietileniniai rulonai su žolės atsargomis žiemai. Šienavimo periodas trunka trumpai, tad reikia skubėti. Apskritai saloje laikomasi tradicijos turėti didesnes pašarų gyvuliams atsargas. Juk jei išsiveržtų koks vulkanas (o tokia grėsmė čia tyko visada), pelenai nusėstų ant žolės ir ant kitų gyvuliams auginamų kultūrų, tada pasigaminti pašarų būtų pagal jėgas tiktai ateinančiais metais.
Saloje esama netgi Avininkystės muziejaus, įsikūrusio nedideliame Holmaviko miestelyje. Apžiūrėjus jo ekspoziciją, galima užsukti į jo patalpose esančią kavinę, siūlančią paragauti patiekalų iš avienos. Apskritai receptų, kaip pasigaminti šios rūšies mėsą, islandai turi tiek daug, kaip jokia kita tauta pasaulyje. Daugelis jų atkeliavę nuo seniausių vikingų laikų. Žinoma, ne visi jie priimtini atvykėliams, tačiau gerbėjų tarp pačių islandų turi visada. Kai papjaunamas avinas, jis sunaudojamas praktiškai visas: ir galva, ir vidaus organai, ir galūnės, net genitalijos (rūkytos avino sėklidės laikomos delikatesu).
Nuo seno Islandijoje populiarus patiekalas, vadinamas svizu. Svizas – tai avino galva, apsvilinant pašalintais šeriais, perpjauta pusiau ir išvirta vandenyje. Tokios galvų puselės parduotuvėse pardavinėjamos šviežios, šaldytos ar jau išvirtos ir paruoštos valgyti. Kaina – šeši eurai už kilogramą.
Vikingų palikuonys svizą tiesiog dievina. Jį patiekia daugybė restoranų, nežiūrint į atstumiantį, net šokiruojantį (ypač moteris) vaizdą. Visi užsieniečiai, išvydę jį, pakraupsta. Reginys tikrai ne silpnų nervų valgytojams: įsivaizduokite lėkštėje gulinčią avies galvos pusę – su akimi, smegenimis, dantimis…
Beje, patiekalas – irgi ne iš pigiųjų, kaip ir viskas šalyje.
Lidijos Blaževičienės nuotraukos
