Islandijos reportažai (3)
Paminklas islandų žvejams senojoje Reikjaviko uosto krantinėje
Su žvejyba čia susijęs visas gyvenimas
Islandija neatskiriama nuo žuvies lygiai taip pat, kaip neatskiriama nuo geizerių, vulkanų ir savo fantastiškai nežemiškų peizažų. Be jūros gėrybių šios šalies įsivaizduoti tiesiog neįmanoma. Pati skaniausia žuvis, kurią kada nors gyvenime buvau valgiusi, buvo islandiška, ir iškepė ją šioje saloje gyvenantys mano draugai.
Islandijos žuvies pramonėje užimti dešimtys tūkstančių žmonių, pusė iš jų – žvejai, kita pusė dirba žuvies perdirbimo įmonėse. Su žvejyba susijusi ir laivų statybos pramonė bei didžioji prekybinės sistemos dalis. O pačiame žvejybos sezono įkarštyje vietos žvejams, ypač atokesnių provincijų vietovėse, talkina visi tą sugebantys daryti islandai, įtraukiant mokytojus ir dvasininkus. Sėkmingas žvejybos sezonas visada užsibaigia švente.
Iš gausybės tonų kasmet sugaunamos žuvies 3 proc. visiškai užtenka vidaus poreikiams, o 97 proc. eksportuojami. Pagal žuvies sugavimo vienam gyventojui kiekį Islandija užima pirmą vietą pasaulyje. Sunku įsivaizduoti, kokios pinigų sumos „sukasi“ žuvininkystės srityje, jeigu parduotuvėje kilogramas geros žuvies kainuoja apie dešimt eurų. Žvejų atlyginimai, jeigu laimikis geras, gali siekti iki 10 tūkst. eurų per mėnesį, nors, žinoma, dažniausiai uždirbama tik apie pusę šios sumos.
Pagrindinės žvejybos vietos – seklumos prie Islandijos krantų. Iš 130 vietinių žuvies rūšių daugiau kaip 50 proc. laimikio sudaro menkės (ypač juodadėmės), vilkžuvės, skumbrės, silkės, jūrų ešeriai. Islandų žvejybinis laivynas techniškai gerai aprūpintas. Žvejyba, žuvies perdirbimas ir prekyba daugiausia sutelkta stambių žuvies pramonės ir prekybos susivienijimų rankose. Iš šių stambių pramonininkų laivus ir žvejybos įrangą nuomoja dalis žvejų, savo parsigabentą laimikį tradiciškai atiduodančių doroti moterims. Į užsienį žuvis išvežama šviežiai šaldyta, rūkyta, sūdyta, džiovinta, taip pat žuvies taukų, konservų ir žuvies miltų pavidalu.
Pasiūla didelė. Paklausa – taip pat
Vykdama į Islandiją įsivaizdavau, kad šioje šalyje pirmiausia į akis kris daugybė žuvies turgelių. Panašių juk regėjau skandinavų šalyse ir kitose valstybėse, kurių krantus skalauja jūros. Tokiuose turgeliuose gali iki soties apžiūrinėti įvairių rūšių žuvį, bendrauti su savo produkciją pardavinėjančiais žvejais, derėtis ir apskritai labai įdomiai leisti laiką (tokie vaizdai paprastai regimi kine ir nuotraukose). Deja, pasirodė, kad Islandijoje žuvis daugiausia pardavinėjama maisto prekių parduotuvių skyriuose ar nedidelėse specializuotose žuvies parduotuvėse. Tiesa, pačiame Reikjaviko centre, ant krantinės veikiančiame turgelyje, prekiaujančiame tradiciniais suvenyrais, mezginiais ir kinų gamybos prekėmis (kaipgi be jų, užkariavusių visą pasaulį!), žuvies skyriaus vis dėlto būta. Įvairiausia jūrinė produkcija čia buvo sufasuota, susverta ir tvarkingai sudėta ant ledinių prekystalių. Laiko tarp žuvies sugavimo, išfasavimo ir pardavimo tradiciškai praeina labai nedaug, taigi ji visada išlieka šviežia.
Iš kairės ant prekystalių šioje turgavietėje pastebėjau krūvą plastmasinių dėžučių. Tai – legendinė pūdyta, arba, jei išsireikšime padoriau, fermentuota rykliena. Šio egzotiško patiekalo jau buvau ragavusi – draugai pavaišino, ką tik atskridus į Islandiją. Dėžutę, tiesa, jie atidarinėjo lauke, nes nuo šio „delikateso“ sklinda specifinis amoniako kvapas. Įsikišau gabalėlį burną, pradėjau kramtyti, bet praryti taip ir nesugebėjau. Buvo labai keista matyti, kaip už stalo sėdintieji ją valgė nesiraukydami ir sakė, kad visai skanu, tik, žinoma, pageidautina ją užsigerti kuo nors stipresniu…
Didesnėse žuvies parduotuvėse teko nusipirkti ir paragauti rūkytos banginienos. Nežinau, koks turi būti jos skonis, bet jį permušė rūkėsiai. Dūmo (o gal specialaus mirkalo) islandai aiškiai buvo nepagailėję, ir jis tiesiog slopino tikrąjį jūrų giganto mėsos skonį. Užtat pailgoje pakuotėje gulėjusi rūkyta silkė buvo nepaprasto gardumo.
Teko regėti ir džiovinamą žuvį. Vėjyje siūbuojanti menkė skleidė malonų aromatą, o netoliese gulėjo gausybė žuvų galvų, kurios taip pat bus perdirbtos. Čia neišmetama niekas, viskas suranda savą pirkėją.
Moksliniai tyrinėjimai parodė, kad islandiška žuvis yra visiškai neužteršta cheminėmis medžiagomis, juk sala nutolusi nuo smarkiai išsivysčiusių pramoninių šalių. Islandiški vandenys švarūs, tą sąlygoja vandenyno tėkmės ir kiti palankūs klimato kriterijai, taigi sunkieji metalai ir dioksinai į islandiškus jūrinius produktus nepatenka.
Emigrantų prieglobstis – žuvinės
Žuvies perdirbimo įmonės įsikūrusios išilgai visos jūros pakrantės. Aišku, dalis žuvies užšaldoma tiesiai šiuolaikiniuose žvejybos traleriuose, turinčiuose modernią šaldymo įrangą, tačiau sausumoje esančiose žuvinėse gaminamas platus produkcijos asortimentas.
Draugams pasiūlius, kelias tokias žuvines aplankėme. Keista, kad čia turistai įleidžiami tiesiog pasižiūrėti, prieš tai išdavus specialias kepuraites ir chalatus, o pasitikę meistrai maloniai aprodo savo „ūkį“. „Gal šitokiu būdu priviliojami būsimi darbininkai, – šovė į galvą mintis. – Juk kai „žuvis eina“, darbo rankų paprastai stinga. Neveltui žuvinės – populiari į salą atvykstančių emigrantų darbo vieta.“
Darbas čia – labai nelengvas, tad vietiniai gyventojai paprastai susiranda lengvesnius užsiėmimus, o štai atvykėliams tokia „starto aikštelė“ labai praverčia. Juolab, kad priimami ir nemokantys kalbos – prie konvejerio gali dirbti tylėdamas, o su vadovybe susišnekėti visada atsiras kas padeda…
… Nosis pagavo stiprų žuvies kvapą, kūnas netrukus pajuto šaltį ir drėgmę, o kojos ėmė slidinėti ant šlapių apledėjusių grindų. Patalpos čia neapšildomos – produkcijai reikalinga žema temperatūra. Prie konvejerio juostos stovintys vyrai vikriai darbavosi peiliais, atskirdami nuo žuvies file gabalus. „Filetavimas, kaip vadina šį procesą darbininkai, – itin sunkus ir atsakingas darbas, paprastai patikimas vyrams, – paaiškino mano draugė lietuvė Aušra, pirmuosius savo emigracijos Islandijoje metus taip pat dirbusi žuvies perdirbimo įmonėje. – Moterys tradiciškai užpildo dėžutes file gabalais, jas susveria ir kruopščiai supakuoja. Arba sėdi prie lempų ir rankioja iš žuvies helmintus (taip taip, žuvų būna ir kirmėlėtų, ypač menkių). Dar kitos ant konvejerių krauna išdorotą žuvį, keliaujančią į šaldymo įrenginius. Žodžiu, kol žuvis iš čia iškeliauja, ji praeina ne vieną operaciją…“
Meistro lydimi, įėjome į cechą, kuriame buvo išstatyta ką tik įsigyta naujausia aparatūra. „Kainavo brangiai, – atvirai pasakė mus lydėjęs meistras, – užtat atstoja daugybės darbininkų atliekamą darbą.“
Buvo labai įdomu stebėti, kaip konvejerio juosta slenkančią žuvį pagaudavo metalinės „rankos“, ją meistriškai apvalydamos ir supjaustydamos reikiamais gabalais. Operacijos pabaigoje likę tik nugarkauliai ir kitos atliekos keliaudavo į specialius bakus. Čia niekas neišmetama, iš atliekų gaminami žuvies miltai, eksportuojami daugiausia į Afrikos šalis. Technika ir sveria produkciją, ir ją pakuoja… Pasak meistro, visose žuvinėse dabar sparčiai vyksta modernizavimo procesai, ir pasenusi įranga išmontuojama.
„Ko gero, neužilgo žuvinės jau nebejaus tokio didelio užsieniečių darbininkų poreikio“, – pagalvojau.
Tarsi atspėjusi mano mintis, Aušra sakė: „Mūsų gyvenvietėje neseniai užsidarė dvi žuvies perdirbimo įmonės. Daug žmonių neteko darbo. Tikrai nenorėčiau atsidurti jų vietoje…“
Moteris žinojo, ką sako. Mat pačiai yra tekę patirti visą emigrantiško gyvenimo saldybę.
Kova už būvį
Aušra žuvinėje prie konvejerio praleido ketverius metus. Tiesa, jai pasisekė – gamybos viršininkas jau nuo pirmosios darbo dienos ją paskyrė į ką tik įmonėje atsilaisvinusią „deficitinę“ vietą – kloti žuvies gabalus iš dėžių ant konvejerio juostos, keliaujančios į šaldiklius. Nors operacijos turėjo būti atliekamos sparčiai, kad ant konvejerio juostos liktų kuo mažiau tuščių tarpų, tai tau ne sunkiu peiliu žuvims galvas kapoti!
Deja, naujokės paskyrimas sukėlė tikrą nepasitenkinimo audrą seniau dirbančių emigrantų tarpe. „Štai tada pirmąsyk ir supratau, ką reiškia pavydas, – karčiai nusišypsojo ji, prisiminusi tuos laikus. – Jutau į savo pusę nukreiptus negeranoriškus žvilgsnius, girdėjau šnabždantis už nugaros ir komentarus savo adresu… Patikėkite, sunkiausia yra ištverti ne sunkų fizinio darbo nuovargį, o tą juodų emocijų pritvinkusią atmosferą, kuri tave supa“.
Moteris netruko perprasti pagrindinį emigrantų elgesio kredo: parodyk, kad esi geresnis už kitus (nesvarbu, kokiais veiksmais), nustumk kitą, kad gautum geresnę vietą ar tau duotų viršvalandinių darbų… Dėl pastarųjų ypač kovojama, mat už papildomą darbą mokama daugiau. Tik ne visi išsikovoja teisę likti padirbėti po nustatytų darbo valandų. Laimingiesiems pavydima, ir pavydima ne tik mintyse…
Kaip pasakojo Aušra, tik ką atvykę naujokai plėšosi pačia tikrąja šio žodžio prasme. Jie iš paskutiniųjų jėgų stengiasi įrodyti, kad yra fiziškai pajėgūs padaryti kur kas daugiau už kitus. Gal viską nulemia baimė, kad, dirbant ne iš visų jėgų, ilgainiui bus netekta darbo, gal labai reikia pinigų įsikūrimo svetimoje šalyje pradžiai, bet pašėlęs tempas būna charakteringas praktiškai visiems ką tik įsidarbinusiems atvykėliams. Deja, jau po neilgo laiko organizmas išsisemia ir nuovargis priverčia sulėtinti tempą.
Tačiau ji sakėsi jokių priekaištų negalinti pareikšti žuvinės vadovybės adresu. Su darbininkais prižiūrėtojus ir gamybos vadovus sieja tikrai žmogiški santykiai. Aišku, jie žiūri, kaip žmogus dirba, prireikus ką nors pataria. Čia niekas nežvelgia į emigrantus kaip į antrarūšius. Visos problemos žuvinėse kyla tik dėl pačių atvykėlių kaltės.
Aušrai pasisekė dar ir ta prasme, kad su ja prie vieno konvejerio juostos stovėjo trys islandės. Kantrios, geranoriškos moterys tapo tikru pavyzdžiu naujokei, kaip reikia dirbti. Vietinės negailėjo nei patarimų, nei pamokymų, o svarbiausia – jų dėka draugė įvaldė islandų kalbos pradžiamokslį.
„Supratau – jeigu neišmoksiu islandiškai, taip visą laiką ir liksiu stovėti prie konvejerio, kaip kiti dešimtmečiais iš čia neišeinantys emigrantai…. Atvirai sakant, kelia nuostabą, kaip atvykėliai nesistengia mokytis juos įdarbinusios šalies gyventojų kalbos. Įmonės viduje susidaro savotiška emigrantų bendruomenė, kuri tarpusavyje bendrauja tik sava kalba ir tuo pasitenkina.“
Žinoma, prie praktinių islandų kalbos įgūdžių sėmimosi žuvinėje prisidėjo ir islandų kalbos kursai, lankomi po darbo. Juk viena – kalbėti, kita – išmokti rašybą, kuri pasirodė turinti specifinių savybių.
Gerokai pramokusi islandų kalbos, Aušra pradėjo dairytis galimybės rasti lengvesnį darbą. Juto, kaip įmonėje tvyranti drėgmė ir šaltis kenkia sveikatai. Vakarais ėmė smarkiai mausti sąnarius ir gelti petį, kuris buvo lūžęs čia pat, įmonėje neatsargiai paslydus ant ledo gabaliuko. Norėjosi šiltesnės aplinkos, dvasingesnio bendravimo. Ir štai, tarsi išsigelbėjimas, žinia: islandai pradėjo pripažinti Lietuvos aukštojo mokslo diplomus. Surinkusi reikiamus dokumentus, ji nuvyko į Islandijos švietimo ministeriją. Jos diplomas buvo patvirtintas ir teisė dirbti pedagoginį darbą gauta.
Lidijos Blaževičienės nuotraukos