Gyvenimas greta vulkanų
Islandija – ledo ir ugnies šalis. Ko gero, Žemėje niekur nesama tokios nesibaigiančios kovos tarp ledynų ir vulkanų, kaip šioje šiaurinėje Atlanto vandenyno saloje. Ši sala ir atsirado dėka vulkaninės veiklos, kuri nesiliauja čia jau daugiau kaip 60 mln. metų.
Bet kiek gi iš tiesų šioje valstybėje vulkanų? Bandydama išsiaiškinti, perverčiau gausybę informacinių šaltinių. Ir ką jūs manote – pateikti duomenys skyrėsi vieni nuo kitų: vienur minėtas skaičius 140, kitur – 150, dar kitur – netoli 200. Susidarė įspūdis, tarsi patys islandai nežinotų, kiek ugnikalnių esama jų valstybėje. O gal jiems paprasčiausiai nusibodo tikslinti skaičius – juk nuolat prabunda koks nors naujas, ypač po ledynais snaudęs. Taigi telieka tik apibendrintai konstatuoti: daug jų, tų ugnikalnių čia, ir kokių tik nori tipų – stratovulkanų ir purvo vulkanų, skydinių ir mišraus tipo, su vienu ir keliais krateriais, antžeminių, povandeninių ir poledinių, aktyvių, miegančių ir užgesusių… Čia, Islandijoje, žmonės gyvena, pilnutine šio žodžio prasme, ant veikiančių vulkanų šlaitų ar greta jų. Vidutiniškai kas 4-5 metus (o kartais ir dar dažniau) šalyje prabunda koks nors ugnikalnis, o žemės drebėjimai juntami dar dažniau. Mat salynas įsikūręs dviejų tektoninių plokščių – Šiaurės Amerikos ir Eurazijos – sandūroje, šios plokštės tolsta viena nuo kitos, ir tuo paaiškinamas padidėjęs teritorijos seismingumas. Bet islandai myli savo rūsčią žemę, į ją žvelgia su didele pagarba ir sugeba skaityti jos ženklus, kuriais ji kalbasi su žmonėmis. Todėl visi šalies vulkanai, galintys kelti grėsmę žmonėms, yra kruopščiai stebimi mokslininkų vulkanologų.
Ne ramesni už Ugnies žiede esančius
Paprastai prieš išsiverždamas ugnikalnis rodo nubudimo požymius, prietaisai juos fiksuoja. Mūsų laikais žmonės turi atsargoje laiko, kad suspėtų pasitraukti atokiau nuo bundančio rūstaus milžino. Bet anksčiau, iki šiuolaikinės technikos atsiradimo, numatyti vulkanų išsiveržimų nebuvo jokios galimybės.
Ilgą laiką manyta, kad islandiški vulkanai nėra tokie pavojingi, kaip Ramiojo vandenyno Ugnies žiedo zonoje esantys. Tačiau neseniai mokslininkai nustatė, kad ir jų išsiveržimai gali būti ne mažiau griaunantys ir katastrofiški. Tokias išvadas vulkanologai padarė, ištyrinėję islandiškų vulkanų išmestas medžiagas. Pasirodo, islandiški ugnikalniai yra veržęsi itin stipriai – net Didžiosios Britanijos ir kitų Europos kraštų durpinėse pelkėse ir ežeruose aptinkama smulkių pelenų, likusių nuo senovėje vykusių islandiškų vulkanų išsiveržimų.
Islandijos vulkanai gali „sprogti“ taip stipriai, kad jų pelenai bus pernešti dideliais atstumais ir sukelti problemų visai Europai. Mokslininkai jau žino, kad nemalonių padarinių gali sukelti ne tik didžiųjų ugnikalnių išsiveržimai, bet ir žymiai mažesnių. Ir šis dalykas kelia nerimą, mat ne vienas islandiškas vulkanas turi pakankamai potencialo nubusti. Turint galvoje tai, kad dabar Islandija įeina į padidintą vulkaninio aktyvumo periodą, panašūs „sprogstamieji išsiveržimai“ gali vėl paliesti aviaskrydžius Europos ir Šiaurės Atlanto koridoriuose, padaryti daug žalos žmonėms ir infrastruktūrai. Tuo akivaizdžiai įsitikinome 2010-aisiais, kai buvo nubudęs Eijafjadlaijokiudlio vulkanas. Į jo nubudimą nebuvo galima ramiai reaguoti: juk į dangų pakilo toks gausus pelenų kiekis, kad teko atšaukti dešimtis tūkstančių aviacijos reisų.
„Ugninė pabaisa“ žada nubusti
Islandijoje nesama paslaptingesnės vietos už sritį Askjos stratovulkano rajone. Čia be pėdsakų yra pradingęs ne vienas šią vietovę tyrinėjęs mokslininkas, šio rajono žemės paviršiuje, savo struktūra artimoje Mėnulio gruntui, vyko „Apollo“ astronautų treniruotės. Iš Askjos ugnikalnio, susidedančio iš daugybės pelenų, pemzos, lavos sluoksnių ir turinčio keletą suardytų kraterių, tikimasi nubudimo bet kuriuo momentu.
O juk praktiškai niekas net neįtarė apie šio vulkano egzistavimą, kol 1875 m. kovo 29-ąją neprasidėjo jo galingas išsiveržimas. Didesnių aukų tuomet nebūta, užtat pelenai nuskriejo net iki Švedijos ir Norvegijos. Žmonės, išgąsdinti „ugninės pabaisos“, ėmė bijoti gyventi Islandijoje ir pradėjo masiškai emigruoti iš jos. Nuo to laiko vulkanas miegojo beveik šimtą metų, paskutinį sykį buvo nubudęs 1961-aisiais. Tačiau dabar, XXI amžiuje, vėl ima rodytis nerimą keliantys jo galimo nubudimo ženklai… Prieš kelerius metus specialistai pastebėjo, kad ežeras viename iš buvusių šio vulkano kraterių visiškai išsivadavo iš ledo, nors paprastai jis būdavo sukaustytas net vasarą. Vadinasi, geoterminis aktyvumas šildo šį vandens telkinį, o jo paviršius užima didesnį kaip 12 kv. km plotą, ir tai antrasis pagal gylį ežeras Islandijoje. Po tokios nerimą keliančios informacijos kelionės į šį rajoną buvo apribotos. Mokslininkai dabar įdėmiai stebi Askją.
Buvusiuose Askjos vulkano krateriuose telkšo ir mažesnių ežerų. Visi jie labai turtingi mineralų. Keliautojai nelieka abejingi jų žydram vandeniui. Maudytis tokiuose ežeruose labai viliotų, bet pavojinga, nes gali kainuoti gyvybę. Anglies dioksido dujos susikaupia vandens paviršiuje ir plaukikui gali sukelti alpulį. Beje, vokiečių mokslininkai Valteris fon Knebelis ir Maksas Redlofas, tyrinėję Askją ir plaukioję per vieną iš šio vulkano ežerų maža valtele, dingo be pėdsakų. Narų ekspedicijos paieškos liko bevaisės.
Kur patenka nusidėjėlių sielos
Senovinės islandų legendos byloja, jog mirusių nuodėmingų žmonių sielos pro Heklos vulkano kraterį patenka į pragarą. Dar sakoma, jog raganos renkasi Heklos viršūnėje savo susitikimams su nelabuoju. Visas šias istorijas neabejotinai yra sukūrę dvasininkai, sieję šio vulkano išsiveržimus su bausme už nuodėmes. Beje, vulkano pavadinimas – Hekla – verčiamas kaip „apsiaustas su kapišonu“. Šio kalno viršūnė visuomet aptraukta tirštų debesų – bendras vaizdas primena vienuolių apsiaustą. Senovėje šventai tikėta, jog Žemėje esama trijų įėjimų į pragarą – Brokenas, Vezuvijus ir Hekla.
Iki šiol Hekla yra veikiantis ugnikalnis, kurio gelmėse tūno ugninė energija. Žmonės iš viso pasaulio atvyksta pažvelgti į jį ir pajusti mistinį nerimą, apimantį, žiūrint į šį tūkstantmetį milžiną. Vulkano ketera siekia beveik 40 km, jis suskaidytas 5,5 km skersmens plyšio, o aukštis siekia 1488 metrus.
Laikoma, jog nuo Islandijos apgyvendinimo laikų Hekla buvo išsiveržusi mažiausiai 20 kartų. Paties baisiausio išsiveržimo būta 1104 m. Tąsyk vulkanas nubudo netikėtai ir išmetė milijonus tonų magmos. Po to įvykio vienuoliai paskelbė šiam vulkanui nuosprendį ir iki XIX a. vidurio visi buvo šventai įsitikinę, kad rado pragaro įsikūrimo vietą – Heklos viduje.
Kai vulkanas išsiveržė 1159 metais, viskas 7,5 km spinduliu buvo nuberta pelenais. Heklos vulkanas nenuspėjamas, prabusdamas jis kiekvieną sykį elgiasi kitaip. Kai kurie išsiveržimai būna tokie stiprūs, kad pelenai pasiekia net žemyninę Europą. Išsiveržimas, prasidėjęs 1947 metais, tęsėsi ilgiau kaip metus, bet būta ir atvejų, kai vulkanas atgimdavo viso labo tik kelioms dienoms. Kuo ilgiau jis miega, tuo baisesnis jo nubudimas. Pats didžiausias nuosėdų sluoksnis liko po išsiveržimo, vykusio prieš 2800 metų. Jis padengė 80 proc. šalies teritorijos, pelenų pėdsakų būta visoje Skandinavijoje. Senais laikais vulkano šlaitai buvo padengti tankiais miškais, tačiau vėliau jie sunyko.
Islandijos valdžia ėmėsi projekto, kad išgelbėtų ant vulkano šlaitų augančius medžius. Paskutinį kartą šis vulkanas buvo išsiveržęs 2000 m. vasario 28 d.
Katlos vulkanas
Iš stambiausių Islandijos vulkanų išsiskiria Katlos vulkanas, esantis salos pietuose, po Miurdalsjekudlio ledynu. Jo aktyvumo periodas kaitaliojasi 40-80 metų intervalais, o paskutinio išsiveržimo būta 1918 metais. Pastaruoju laiku seismologai susirūpinę didėjančiu jo aktyvumu. Jo zonoje vis dažniau fiksuojami požeminiai smūgiai, per mėnesį jų būna iki 500, o tai byloja apie magmos judėjimą Žemės plutoje.
Katlos išsiveržimas, be gigantiško dujų ir pelenų debesies, didelio lavos srauto, gali sukelti katastrofišką potvynį, susijusį su stambaus ledyno, po kuriuos jis įsikūręs, tirpimu. Milijonai kubinių metrų vandens greit nutekės į Atlanto vandenyną, viską nušluodamas savo kely. Per pastaruosius 50 metų tai jau ketvirtas vulkano aktyvumo periodas, kuris gali vesti stambaus išsiveržimo link. 1918 m., aktyvaus išsiveržimo laikotarpiu, Katla sukėlė tokį ledų tirpimą, kad vandens srautai į vandenyną nuplukdė keletą didelių ledkalnių. Vandens kiekis, patekęs į vandenyną išsiveržimo metu, prilygo viso pasaulio stambiausių upių, kartu paimtų, vandens kiekiui. Vulkanologai nežino, kaip elgiasi Katla prieš didelį „sprogimą“, kadangi ugnikalnių seisminio aktyvumo galios tyrimai tapo įmanomi tik XX amžiaus pradžioje, ir tokių matavimų Katlos rajone nebūta. Tik iš literatūrinių šaltinių buvo nustatytas apytikslis vulkano aktyvumo periodas.
Dabar stebimas ketvirtasis šio ugnikalnio aktyvumo laikotarpis, bet didesnio išsiveržimo nebūta jau apie šimtą metų. Apskritai Katla įeina į Lakio vulkano seisminę sistemą. Lakio vulkanų grandinė buvo išsiveržusi 1783 metais: net aštuonis mėnesius tąsyk į aplinką veržėsi sieros dioksidas, ftorovandenilis ir pelenai. Saloje žuvo pusė galvijų ir penktadalis gyventojų. Pelenų debesis buvo toks didelis ir tankus, kad Europą ištiko baisus atšalimas, sukėlęs siaubingą nederlių 1784 metais, taip pat sausrą Indijoje ir Japonijoje, pačią ilgiausią ir šalčiausią žiemą per visą istoriją Šiaurės Amerikoje ir itin sunkias pasekmes Šiaurės Afrikoje.
Specialistų nuomone, šios mirtinos vulkanų grandinės išsiveržimo pasekmės tapo daugiau kaip šešių milijonų žmonių žūties priežastimi pasaulyje.
Purvo vulkanai? Esama ir tokių!
Už 70 km nuo islandiško Akureirio miestelio įsikūręs purvo vulkanų slėnis. Raudona dirva, kaip Marse, kur bepažvelgsi – nei vieno medelio, visur pasklidęs aštrus sieros vandenilio kvapas.
Greta tokio vulkanėlio – kaip saunoje. Lentelės perspėja neprieiti artyn, mat dirva po kojomis kartais nusėda ir galima atsidurti „pragare“. Bet ar kas sustabdys smalsius turistus? Ne vienas, nepaisydamas pavojaus, peržengia aptvarą ir prisiartina prie kunkuliuojančios dvokiančios skylės…
Čia Holivudas yra filmavęs vieną iš savo fantastinių filmų: tą byloja ir atitinkama lentelė prie įvažiavimo į Nacionalinį parką…
Prie vulkanų galima prisiartinti ir netiesiogiai
Dar nėra nei metų, kai Islandijoje duris atvėrė moderniausia technika aprūpintas muziejus, pavadintas Lavos centru. Jis įsikūręs mažame Hvolsvoolluro miestelyje, maždaug už valandos kelio nuo šalies sostinės. Sužinoję apie jį, su draugais nusprendėme būtinai aplankyti, juolab, kad reklama skelbė apie interaktyvią galimybę lankytojams „savo kailiu“ pajusti neįtikėtinas gamtos galias, siaučiančias vienoje iš nuostabiausių pasaulio šalių…
Išties, tai buvo tas nedažnai pasitaikantis atvejis, kai regėti vaizdai pranoko pačią reklamą. Pirmiausia, technikos dėka pajutome, ką iš tikrųjų jaučia žmogus, kai dreba žemė. Šis mums iki šiol nepatirtas jausmas vietinių yra nesyk išbandytas, juk žemės drebėjimai – Islandijoje gana paplitęs reiškinys. Sala, kaip jau minėjau, įsikūrusi tektoninių plokščių sandūroje, ir ši aplinkybė nulemia pastovią dirvos svyravimo priežastį. O štai ir vulkanų dovanojami pojūčiai: esi apgaubiamas pelenų ir dūmų debesies, išgirsti ir pamatai, kaip čia pat, pro šalį, šniokščia lavos upė, viską aplinkui šluodama ir degindama, akivaizdžiai išvysti, kaip atrodo mantijos šleifas ir kaip pulsuoja žemės gelmėse skysta magma…
Čia gali praleisti valandų valandas, stovėdamas prie kompiuterio ir stebėdamas, kaip vulkanų išsiveržimai formuoja naujas salas vandenynuose, kokie procesai vyksta Žemės gelmėse prieš ugnikalniui „sprogstant“, ir kokie baisūs būna šio reiškinio padariniai…
Be to, su įdomia ir unikalia Islandijos geologija susipažįstama ir žiūrint muziejuje demonstruojamus dokumentinius filmus. Unikaliai nufilmuoti vulkanų išsiveržimai ir speciali kino technika – galimybė atsidurti pačiame besiveržiančio ugnikalnio epicentre, pajusti nepaprastą gamtos stichijos galią ir suprasti, koks silpnas esi prieš šį Ugnikalnių deivės Pele Pele šokį…
Su realiu žmonių gyvenimu seismiškai aktyvioje zonoje supažindina ir pačiame Reikjaviko centre, Senojo uosto aikštėje esantys Vulkano namai. Jie veikia jau septintus metus, o įsteigė juos keturi vienos šeimos broliai ir seserys, troškę parodyti, kad gamtos stichijos saloje – įprastas reiškinys. Muziejaus ekspozicija prasideda nuo įvairios rūšies vulkaninių uolienų pavyzdžių: skirtingos sandaros pelenų, įvairiaspalvės lavos, pusbrangių akmenų ir mineralų, kurių norint galima ir įsigyti. Apie pačius didžiausius vulkanų išsiveržimus per pastaruosius 40 metų čia rodo ir kas valandą demonstruojamos kino juostos.
Lidijos Blaževičienės nuotraukos
