Viena iš aktualiausių problemų Islandijoje – supančios gamtos išsaugojimas. Šalis nuolat atsiduria ties pasirinkimo riba: likti pirmykštės gamtos salele ar leisti statyti vieną kitą įmonę, neabejotinai sustiprinsiančią kurio nors salos regiono materialinę būklę, tačiau neaišku, kokiomis pasekmėmis atsiliepsiančią gamtinei aplinkai. Juk net ir naudodamas moderniausias technologijas negali būti tikras, kad gamyba nesutrikdys šimtmečiais besiformavusios trapios gamtos pusiausvyros. Beje, gana rimtų pamokų šioje srityje jau gauta…
Karčios patirties pamokos
Pradėti vystyti Islandijoje sunkiąją pramonę bandyta jau nuo praėjusiojo amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios. Iš pradžių manyta: o kodėl gi ne? Juk reikia pagaliau ir savo saloje kažką rimtesnio gaminti, neapsiribojant tik žvejyba. Deja, viskas pasirodė ne taip jau paprasta: paaiškėjo, jog ir darbo sąnaudos didelės, ir žmonių rankų trūksta. Sala iškilusi toli nuo žemyno, pasižymi anaiptol ne komfortišku klimatu, ilgomis tamsiomis žiemomis. Daugelis sumanymų žlugo dar planinėje stadijoje. Viską kruopščiai apskaičiavus, pagaliau konstatuota: gamyba saloje bus naudinga tik tuo atveju, jeigu jai prireiks intensyvaus energijos naudojimo (elektra šalyje pigi), gausių vandens išteklių ir pasiūlys gerą pelną. Pačia naudingiausia šioje situacijoje pasirodė esanti aliuminio pramonė, tad ją ir pamėginta vystyti.
Visai neseniai, jau XXI amžiaus pradžioje, amerikiečių aliuminio gamybos koncernas „Alcoa“ vėl pasiūlė, islandų akimis žiūrint, gana palankias sąlygas naujai aliuminio gamyklai statyti ir hidroelektrinių energijai jai tiekti.
Gamyba turėjo būti organizuota ekonomiškai silpniau išvystytoje rytinėje salos dalyje. Projektas žadėjo šimtus naujų darbo vietų gamyboje, daugybę – aptarnavimo sferoje, žodžiu, kraštas turėjo visapusiškai pakilti. Nacionalinė energetikos kompanija investavo į projekto hidroenergetinę dalį (užtvankos statybą) 1,5 mlrd. dolerių, paėmusi kreditą tarptautiniuose bankuose. Tokio stambaus kapitalo investavimo Islandijoje iki tol nebuvo buvę. Turėjo iškilti didžiulis tunelių, elektros stočių, aukštos įtampos linijų tinklas, o „Alcoa“ pastatyta aliuminio gamykla žadėjo būti pati saugiausia ir ekologiškiausia planetoje. Projektuotojai tikėjosi, jog naujausios technologijos minimalizuos negatyvų poveikį supančiai gamtai, kontroliuos sieros dioksido išmetimą į atmosferą ir užtikrins kitus „ekologinius saugiklius“.
Nors ir buvo smarkiai abejojančių šio projekto nežalingumu aplinkai, nors visi žalieji rengė masinius protesto žygius, Karahnjukaro užtvanka iškilo, vanduo ėmė sukti galingos hidroelektrinės, esančios giliai kalne, turbinas ir tiekti elektros energiją greta iškilusiai aliuminio gamyklai.
Tačiau, praėjus kiek laiko, tapo akivaizdu, kad dėl hidroelektrinės užtvenktos dvi ledyninės upės ir užtvindyti kalnų šlaitai atsiliepė aplinkai. Po vandeniu atsidūrė kalnų augalai, išdžiūvo kriokliai, nukentėjo tapybiškas kanjonas, gyvenamąją vietą pakeitė laukinės žąsys ir šiaurės elniai… Pramonininkų veiksmus pasmerkė ne tik islandų, bet ir viso pasaulio ekologai, kaltindami juos pasikėsinus į tokį retą Europoje pirmykštės gamtos kampelį… Dabar, žinoma, imamasi visko, kad gamtai padaryta žala būtų atitaisyta, bet juk čia, kaip ir visur, galioja tas pats dėsnis: padarinius ištaisyti kur kas sunkiau negu neleisti, kad jų nebūtų…
Pamokyti karčios patirties, islandai ištarė kategorišką „ne“ tolesniems amerikiečių pasiūlymams prie šalyje veikiančių trijų aliuminio gamyklų pastatydinti dar tris. Nors amerikiečiai tik trauko pečiais, nesuprasdami, kaip galima atsisakyti tokių pelningų įplaukų į šalies biudžetą, dabar jau suprantama, kad kur kas svarbiau išsaugoti pirmykštę salos gamtą ir būsimųjų kartų sveikatą.
Bandyta pažaboti net krioklius
Prieš gerą pusšimtį metų Islandijoje buvo populiari ir tokia idėja: elektros energijos gamybai panaudoti šalyje esančių krioklių pajėgumus. Šios rūšies idėjas puoselėjo šalies ekonomistai, mokslininkai, finansinės institucijos… Visi buvo įsitikinę, jog jų sukurti šios srities projektai pasitarnaus didžiam tikslui – valstybės gyventojų gerovei.
Štai tuomet reali grėsmė buvo iškilusi ir vienam gražiausių Islandijos krioklių, Gulfosui, trykštančiam šalies pietvakariuose, ant Hvito upės.
Gulfosas, išvertus iš islandų kalbos, – „Auksinis krioklys“. Saulei leidžiantis, jo vandenys ir virš jo iškylantis vandens lašelių debesis nusidažo aukso spalva. O saulėtą dieną po miriadais vandens purslų sužimba ryškios margaspalvės įvairių dydžių vaivorykštės. Nuostabus reginys!
Šis krioklys, krintantis žemyn kelių pakopų skirtingo dydžio kaskadomis, siekia 32 metrų aukštį. Vasaros mėnesiais per vieną sekundę juo žemyn nugarma 140 kubinių metrų vandens, žiemą – 80 kubinių metrų. Tokią galingą srovę panaudoti ūkinėms reikmėms XX šimtmetyje laikyta labai masinančiu dalyku. Jei nebūtų atsiradę šiems planams besipriešinančių žmonių, turistai būtų netekę galimybės grožėtis šiuo islandų gamtos stebuklu.
Viena iš garsiausių protestuotojų prieš besikėsinusius į šią Ugnies ir ledo krašto įžymybę buvo Sigridur Tomasdottir, viešai pagrasinusi nušokti žemyn nuo stataus skardžio į srauniuosius krioklio vandenis.
„Gal tokia kaina privers planuotojus atsitokėti ir išsaugoti Gulfosą ateities kartoms“, – tvirtai pareiškė ši narsi moteris.
Šią istoriją gidai kiekvienąsyk pasakoja smalsiems turistams, būrių būriais traukiantiems pasigrožėti šiuo gamtos stebuklu. Juo labiau, kad atvykėlių žvilgsnis būtinai nukrypsta į netoli krioklio stūksantį bareljefinį paminklą su Sigridur Tomasdottir atvaizdu bei šalia įrengtu stendu su informacija apie šią neeilinę asmenybę.
Žinoma, šių dienų sąlygomis jau niekam nešauna į galvą mintis apie jokio krioklio „pažabojimą“. Į šalį masiškai plūstantys užsienio turistai, čia atrandantys tokias gamtos retenybes, kurių urbanizuotame pasaulyje nė su žiburiu neaptiksi, skatina vadovautis pagrindine taisykle – kuo mažiau kištis į unikalią, pirmapradę gamtą. Aišku, technologijos pateikia savų reikalavimų, nuo civilizacijos neatsiliksi, tačiau, deramai visko neapskaičiavus, teks sumokėti labai brangiai. Islandų tauta juk dabar jau moka už savo protėvių padarytą klaidą – prarastus miškus.
Už protėvių klaidas mokama brangiai
Islandijos sala buvo atrasta dar prieš 800-uosius mūsų eros metus, bet ilgą laiką buvo negyvenama. Tik 9-10 šimtmetyje čia įsikėlė pirmieji persikėlėliai, daugiausia skandinavų kilmės. Tuo metu sala buvo žaliuojanti, pilna miškų. Istorinės islandų sagos pasakoja apie žemę, visą apaugusią medžiais. Nors vikingų gyvenvietės ir nebuvo skaitlingos, jų gyventojai savo poreikius būstams statyti ir jiems apkūrenti tenkindavo be atodairos kirsdami miškus. Be to, nuo medžių išlaisvintuose plotuose jie sėdavo javus, ganydavo gyvulius. Deja, praktiškai visiškai išnaikinti miškams ilgesnio laiko neprireikė: atsitokėję žmonės pasijuto gyveną plikose plynaukštėse. Trapiai vietinei augmenijai greitai atsistatyti neleidžia šaltas klimatas, vulkaninis aktyvumas, gausūs būriai avių, laisvai besiganančių ir nuėdančių jaunus medelius. Taigi dabartinėje salos teritorijoje plyti didžiausia Europoje dykvietė. Štai ir prisieina dabartinių vikingų palikuonims imtis tiesiog titaniškų pastangų salos augmenijai atkurti.
Na, negalima pasakyti, kad tų medžių ir krūmų čia visiškai nėra (Akureiris, pavyzdžiui, garsėja savo šermukšniais), tačiau jų, palyginus su kitomis šalimis, tikrai reta. Medžių iškirtimas turėjo rimtų pasekmių – labai padidėjo dirvos erozija, sustiprėjo virš plynaukščių pučiantys vėjai, sumažėjo medžiuose perėjusių paukščių (dabar saloje daugiausia veisiasi tie sparnuočiai, kurie savo lizdus suka ant uolų).
Paties didžiausio salos miško, Hallormstatarskoguro, plotas – 2300 ha. Salos mastu tai labai daug, atsižvelgiant į tai, kad miškai dengia tik 1,3 proc. šalies teritorijos. Islandams šis miškas – unikalus, nors mums, turintiems šitiek savų miškų, jis niekuo nesiskirtų nuo paprasto nedidelio miško. Žinoma, atsižvelgiant į rūsčias salos klimato sąlygas ir jos geografinę padėtį Atlanto vandenyno vidury, Hallormstatarskoguras – tikras gamtos stebuklas.
Be žalios augmenijos daugelis Islandijos vietovių primena „Mėnulio peizažą“. Geresnės aplinkos filmams apie gyvenimą kitose planetose tiesiog nerasi! Statistiniai duomenys skelbia, jog visa salos floros įvairovė – tai apie 500 rūšių aukštesnių augalų (iš jų 53 – žolės), apie 600 rūšių samanų, 755 kerpių rūšys, per 2100 rūšių grybų ir beveik 1600 rūšių dumblių. Įprasti augalai čia – viržiai, lubinai, nykštukiniai gluosniai, gvaizdės, uolaskėlės, rugiaveidės, smilgos…
Šalies parlamentas – Altingas – dabar yra priėmęs naują Miško atkūrimo įstatymą, kuris bus įgyvendinamas iki 2050-ųjų. Remiantis šiuo dokumentu, visos nacionalinės ir regioninės iniciatyvos miškams atkurti suvienytos į vieningą valstybinę programą. Specialistų nuomone, šie veiksmai padės efektyviau panaudoti finansinius resursus geresniems rezultatams gauti.
Jeigu viskas vyks pagal planą, islandai tikisi iki šio šimtmečio vidurio padengti miškais 5 procentus tuščių plotų. Naujai atsodinami miškai užtveriami nuo laisvai besiganančių avių. Kai kurie sodinukai yra užsieniečių investuotojų dovana. Apskritai Islandijoje pasodinama kur kas daugiau medžių vienam žmogui negu bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Pagrindiniai medžiai miškams atsodinti – tundriniai beržai ir šermukšniai, specialių rūšių eglės ir jų žemaūgiai hibridai, sėkmingai prigyjantys sibiriniai maumedžiai…
Nuo skurdo iki klestėjimo – vos keli dešimtmečiai
Viso pasaulio ekonomistai suka galvas: kaip šaliai, įsikūrusiai tokioje nuošalioje Atlanto vandenyno saloje, turinčiai tik kiek daugiau kaip 300 tūkstančių gyventojų, pavyksta užimti pirmąsias vietas reitinguose, liudijančiuose apie gyvenimo lygį? Juk visai neseniai islandai gyveno tikrai vargingai, o savarankiška valstybe Islandija tapo tik 1944-aisiais, prieš tai ilgus šimtmečius buvusi Norvegijos, o vėliau – Danijos kolonija.
Neabejotinai viena iš svarbiausių islandų pasiturimo gyvenimo priežasčių – turtingi gamtiniai ištekliai. Tik po Antrojo pasaulinio karo islandai palaipsniui įgudo jais deramai naudotis. Pirmiausia – labai pigia energija. Visoje Europoje šitiek brangiai kainuojantis namų apšildymas čia, galima sakyti, atsieina vos ne veltui: juk karštas vanduo į namus vamzdžiais atiteka tiesiai iš žemės gelmių. Šalto vandens kokybė čia tokia, kad jį be baimės galima gerti iš upės ar ežero. Ir į kranus jis patenka nesugadintas jokių cheminių reagentų. Pigią elektrą tiekia hidroelektrinės. Štai šalies sostinę Reikjaviką elektra aprūpina hidroelektrinė, įsikūrusi užgesusio vulkano krateryje ir perdirbanti geoterminius vandenis. Terminiai vandenys užpildo baseinus, kurių priskaičiuojama arti 200. Savus baseinus čia turi net gyvenvietės, kuriose gyventojų skaičius kartais nė tūkstančio nesiekia. Šalyje pilna šiltnamių, kuriuose islandai augina daržoves, vaisius, gėles. Daržovėmis, pieno produktais, žuvimi, aviena šalis save visiškai parūpina. Kokybiški maisto produktai, neužteršti konservantais ir cheminiais priedais, švari aplinka, tyras oras lemia tai, kad olandų gyvenimo trukmė jau seniai yra viena ilgiausių pasaulyje.
Islandai nelaiko paslaptyje vietos energijos eksploatavimo metodų. Į salą pastoviai atvyksta energetikų iš viso pasaulio, kad perimtų ekologiškai švarių energijos šaltinių panaudojimo patirtį. Pasimokyti išties yra ko. Islandų specialistai jau seniai yra išsprendę tokias problemas, kaip, pavyzdžiui, išvengti vamzdžių užsikimšimo mineralinėmis nuosėdomis, kaip antrąsyk panaudoti mineralų turintį vandenį, kaip užkirsti kelią aplinkos taršai. Ir patys aktyviai dalyvauja vykdant geoterminius projektus visame pasaulyje.
Vidutinis Islandijos sostinės gyventojas kalba trimis kalbomis, yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, augina du vaikus, gauna 3500-4000 eurų atlyginimą, turi savo namą ir automobilį, už kuriuos moka kreditus bankui. Daugelis islandų įsitikinę, jog jų šalyje nustatyti bankinių kreditų procentai yra pernelyg aukšti, plius dar jiems prisieina mokėti infliacijos procentą, kuris siekia nuo 4 iki 6 procentų per metus. Kreditai imami 10, 20, 30 metų. Viskas todėl, kad kasmėnesinė įmoka bankui siekia palyginti nedidelę gaunamų pajamų dalį. Po visų išmokų bankui islandai nori dar turėti pakankamai pajamų, kad galėtų gerai maitintis, lankyti kultūrinius renginius, keliauti po pasaulį… „Gyvenimas turi būti turiningas“, – įsitikinę islandai, darantys viską, kad tik jis toks ir būtų.
Lidijos Blaževičienės nuotraukos
