Sandra NEMCEVIENĖ
Vilniaus l/d „Žibutė“ mokytoja (dirbanti pagal ikimokyklinio ugdymo programą)

Įsiklausant į „Medžio prašymą“

Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas aplinkosauginis projektas „Gamtos duris pravėrus“ sostinės lopšelyje-darželyje „Žibutė“

Auk, svogūnėli...

Nuo seniausių laikų medis yra augimo, jėgos, stabilumo, stiprybės ir amžino gyvenimo atsinaujinimo gamtos cikle simbolis. Žmogus – kaip medis. Kartais barasi, kartais tyli. Jie tarsi turi bendrą likimą. Šis žinojimas dar nėra visai išnykęs iš žmonių sąmonės. Tai šiandien įgauna naujos energijos, todėl daug dėmesio yra skiriama nuo mažens plėtoti vaikų gebėjimą tyrinėti ir pažinti artimiausią gamtinę aplinką, jos būklę, skatinti saugoti ir tausoti gamtą.

Norėdami prisidėti prie Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamo aplinkosauginio projekto „Gamtos duris pravėrus“ Vilniaus lopšelio-darželio „Žibutė“ „Boružėlių“ grupės vaikai kartu su auklėtojomis tyrinėjimus pradėjo savo darželio vidiniame kiemelyje. Čia, atidžiai žiūrint, klausant, liečiant, galėjo pasodinti narcizus, tulpes su galimybe iki pavasario stebėti kaip jų augimą veikia šviesa, lietus ir pan. Visa tai skatina smalsumą, norą aiškintis ir samprotauti apie tai, ką jie pastebėjo.

Siekiant ugdyti pagarbą bei meilę gamtai, su vaikais pagaminome plakatą „Medžio prašymas“. Proceso metu išsiaiškinome, jog reikia saugoti gamtą, pasodinti medį, gėlę. Juk esama stebuklo, kai augalas gali augti. Mes to tarsi ir nematome, bet galinga gamtos jėga iš mažos sėklos sukuria puošnią gėlę ar aukštą medį. Dėl to ir aiškiname mažiesiems, jog negalima laužyti medžių šakų, nes medžiai yra tikras gyvybės lopšys. Jį reikia ypač saugoti, nes tampa namais įvairiems gyvūnams. Svarbu ir reikšminga: nešiukšlinti gamtoje ir rūšiuoti atliekas. Juk siekiama, kad kiekvienas iš mūsų jau nuo mažens suprastų: svarbu mylėti ir saugoti mūsų aplinką, nes tik tvarkingoje ir švarioje aplinkoje galėsime jaustis sveiki ir laimingi!

Medžio dienai paminėti su vaikais atlikome darbelį „Rausta lapai“. Vaikai klijavo spalvotus medžių lapus. Taip įsivaizdavo medį, apie kurį mokėmės (R. Skučaitės eilėraštis ,,Rudenėlio spalvos“) atrasdami spalvų įvairovę, formas bei galimybę labiau mėgautis procesu, o ne rezultatu. Grožėdamiesi savo atliktais darbais sugalvojome juos pakabinti savo pavėsinėje ir taip atpažinti gamtoje esančius medžius, pasakyti jų pavadinimus bei būdingus rudeniui požymius.

Džiaugdamiesi rudenišku oru prisidėjome prie įstaigos šventės – Medžių puošimo dienos, kai visų grupių vaikai puošė ir dabino savo aikštelių medžius, taip išreikšdami pagarbą ir meilę. „Boružėlės“  paupuošė jazmino krūmą, kuris kiekvieną pavasarį žydi baltais smulkiais žiedais ir skeidžia nuostabų kvapą, priverčiantį prieiti ir pauostyti ir  tuo pačiu suteikdamas džiugių akimirkų, kai prisilietus nudažo geltonai nosytę. Norime, kad tas medis greičiau pražįstų, tad ir papuošėme „saulytėmis“ – tegu jos medį šildo, saugo nuo artėjančios žiemos.

Autorės archyvo nuotraukos