Lazdijų rajono Demeniškių kaime esančioje rašytojo Romo Sadausko sodyboje tradicinė tarmių ir šnektų 2016-ųjų šventė, arba atlaidai, buvo skirta daugiausia vietovardžiams. Taigi į šią sodybą susirinko, suvažiavo iš arti ir iš toli visokio amžiaus, įvairiausių profesijų žmonių, kuriems rūpi gimtosios kalbos, jos įvairovės puoselėjimas, visokių vietų vietelių pavadinimų kilmė. Atvyko ir menininkų, dainininkų, rašytojų, mokslininkų, tarp kurių buvo matyti nemaža kalbininkų, tarmių tyrėjų… Žinoma, bene gausiausiai susibūrė dainaviškių, dabar dažniausiai dzūkais vadinamų.
Biblioteka, kokios dar nebuvo
Buvo matyti taip pat kai kurių visuomeninių organizacijų atstovų. Štai Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis su jos nariais Jonu Ivoška bei Ramučiu Oleka išskleidė ir savo organizacijos vėliavą! Dėl to dalyvių ūpas dar pakilo, nes aplinka pasidarė jau tikrai šventiška. O Lietuvos universitetų moterų asociacijos vadovė Dalia Poškienė atsivežė vertingų knygų, kurias dovanojo įdomiausiai šnekėjusiems, daugiausia vietovardžių suminėjusiems kalbėtojams, neaplenkdama, beje, ir sodybos šeimininko.
Knygų atsigabeno ir nemaža kitų šventės dalyvių. Jas arba dovanojo vieni kitiems, arba paliko R. Sadausko sumanytai Meilės bibliotekai, kuri ir buvo atidaryta toje pačioje sodyboje, tą pačią dieną. O kad tokia biblioteka iš tiesų yra ir veikia, patvirtina ta proga atidengta ant namo sienos pritaisyta meniškai apipavidalinta medinė lentelė su atitinkamu užrašu.
Kaip sakė, R. Sadauskas, šis pavadinimas reiškia idėją, kad vos ne kiekvienoje knygoje vienaip ar kitaip rašoma apie meilę: vieno žmogaus meilę kitam, meilę savo Tėvynei, tėviškei, gamtai… Taigi šioje bibliotekoje gali būti pačių įvairiausių knygų. Ir dar viena naujojo Demeniškių kultūros židinio ypatybė – lankytojo pasiimtos knygos galima negrąžinti, svarbu, kad ji bus skaitoma, eis iš vienų rankų į kitas. O bibliotekoje atsiras kitų knygų, kurias suneš čia besilankantys žmonės.
Nei apsakysi, nei aprašysi…
Gražia švente džiaugėsi ir Šlavantų seniūnijos vadovė Julija Maziukienė, kuri ne reta viešnia Irutės ir Romo Sadauskų sodyboje įvairiomis progomis. Juk čia vykstantys renginiai – tai ypač įdomūs seniūnijos kultūrinio gyvenimo įvykiai.
Nemaža kalbėta apie kilusį iš Demeniškių bibliotekininką, pedagogą, rašytoją Albiną Andrulionį, išgarsėjusį vaikams skirta apysaka „Baltaplunksnė“, bet sovietmečiu valdžios ignoruotą, o ir apskritai nepelnytai primirštą. Apie jį plačiai ir įdomiai pasakojo rašytojo duktė – Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė.
A. Andrulionio pastangomis prieškariu buvo įsteigta Lazdijų miesto biblioteka, joje kurį laiką jis ir dirbo, tad visai logiška būtų šią kultūros įstaigą pavadinti rašytojo vardu. Susirinkusieji vieningai parėmė šią iniciatyvą savo parašais.
Išgarsėjo ir A. Andrulionio sukurtas eilėraštis „Mano tėviškėlė“, tapęs žinoma liaudies daina, kuri buvo šventės dalyvių mielai sudainuota. Ji ir skamba panašiai, kaip kitos šio krašto žmonių tradicinės dainos, kuriose apdainuojamas gamtos ir žmogaus santykių subtilybės grožis. Ir visa šio rašytojo kūryba – tarsi himnas Motinai gamtai, jos gyvosioms būtybėms – paukšteliams, žvėreliams ir… vaikams!
Na, o apie Lietuvos regionuose dar gyvuojančias tarmes bei šnektas sodybos šeimininko pakviesti, paraginti šnekėjo ir dzūkai (teisingiau, – dainaviškiai), ir zanavykai, ir įvairūs aukštaičiai bei žemaičiai. Gražu buvo paklausyti, kai toks šnekorius ima ir įsismagina vardydamas jam žinomus vieno ar kito kaimo upokšnių, pievų ir kalnelių, ežeriukų, balaičių bei balokšnių, kūdrų, raistų ir miškelių vardus – kokių įdomių tarp jų pasitaiko, tikra liaudies kūryba, išmonė, o, svarbiausia, kad ir ta išmonė susijusi su tikrove, su gimtąja žeme, tarsi iš jos natūraliai išaugusi. Žinoma, daugiausia skambėjo dainaviškių vietovardžiai, bet netrūko ir iš kitų vietų atsivežtų… Ši šventės dalis buvo pati ilgiausia. Bet – nė kiek nenusibodo!
Užkampis?.. Daugiau tokių užkampių!
Įdomus renginio akcentas taip pat buvo ir deklaracija „Dėl Demeniškių paskelbimo 2016 metų Lietuvos krašto kultūros užkampiu“. Ji skambėjo taip:
„Mes, aštuntųjų Tarmių ir šnektų atlaidų dalyviai, čia susirinkę iš daugelio Lietuvos kampų ir kampelių, radome reikalą, tikslą ir prasmę, kad Demeniškiai būtų paskelbti 2016, t.y. šių metų Lietuvos kultūros Užkampiu.
Nėra ko slėpti, tad tenka su dėkingumu pripažinti, jog dingstį šiam kukliam žingsniui ar gestui davė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis. Lyg ir pažadėjęs pernai dalyvauti septintuosiuose Demeniškių atlaiduose, likus kelioms dienoms iki jų, Ministras pranešė, kad į Demeniškius atvažiuoti negalės, nes Jam tenka vykti Žagarėn, kuri skelbiasi kultūros sostine…
Kur jau ten mums iki Žagarės!
Taigi mūsų kaimelis nesiveržia į sostines, bet galėtų paliudyti, kad ir Užkampyje įmanoma kultūringai gyventi.
Šiaip ar taip, niekur nevyksta tokie ar panašūs atlaidai, kai į juos susirinkusiesiems atleidžiamos visos nuodėmės, tiesa, išskyrus gimtosios tarmės užmiršimą.
Šiaip ar taip ne apie kiekvieną kaimelį išleistos keturios knygos, sukurtos dvi dainos ir dvi televizijos laidos bei dokumentinis filmas…
Šiaip ar taip niekur kitur, net Žagarėje, nerasite Nežinomojo poeto kapo ar „Tvarto“ galerijos…
Šiaip ar taip ką tik atidaryta galbūt vienintelė pasaulyje Meilės biblioteka ne bloga apie šį kuklų jotvingišką užkampėlį byloja…“
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
