Nuo seno žieduose plušančios bitutės vadinamos darbštuolėmis. Lygiai tokie pat yra jomis besirūpinantys , medutį kopinėjantys bitininkai. Tik jų triūso dėka galime džiaugtis ant stalo turėdami iš žieduose esančio nektaro bičių pagaminto natūralaus, žmogaus organizmui naudingo saldiklio. Nuo mažumės bitininku negimstama. Juo tampama pamilus gamtą ir iš arčiau susipažinus su bitininkyste. Vieniems žmonėms tai nutinka anksčiau, kitiems vėliau, tačiau bendrystė su bitėmis lieka visam gyvenimui. Dažnai bitininkystė paveldima – iš kartos į kartą tęsiama ši gamtai ir žmogui naudinga tradicija.
Gan įdomūs keliai į bendrystę su bitėmis prieš 30 metų atvedė šiuo metu pažangų bityną turintį Kazimierą Sadauską.
Dėkingas uošviui
Turiningas auksarankio meistro, bitininko Kazimiero Sadausko nueitas kelias. Kauno technologijos technikume (dabar Kauno kolegija) įgijęs baldų gamybos specialybę dirbo Kauno baldų kombinate, vėliau Vilniaus geležinkelininkų mokykloje (dabar Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykla), o 1982 m. neakivaizdžiai baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir įgijo darbų (dabar technologijų) mokytojo specialybę.
Stalių darbus, teorinį ir praktinį medžio apdirbimą K. Sadauskas dėstė Vilniaus statybininkų centre, vedė technologijos pamokas Vilniaus rajono Eitminiškių gimnazijoje. Jo pažintis su bitėmis parsidėjo žmonos Teresės tėvuko Prano Žukausko dėka.
„Tai buvo nuostabus, labai šviesus žmogus. Daug skaitė, mokėjo vokiečių, lenkų ir rusų kalbas. Gyveno jis Lietuvos pakraštyje, už Druskininkų. Būdamas statybininkas ir stalius nagingas rankas turėjo, bitynui pats avilius darydavo, stakliukių neturėdamas kiekvieną tašelį rankomis pjūkleliu išpjaudavo. Aš iš pradžių prie bičių jam tik patalkinti nueidavau. Tik vėliau, žmogui rimtai pasiligojus, teko bityno rūpesčiais užsiimti“, – atviravo iš žmonos tėvuko bityną paveldėjęs ir apie 30 metų bitininkaujantis visų galų meistras Kazimieras.
Druskininkų krašte esančiam uošvio bitynui vieta buvo nepalanki, tai iš mamos paveldėtą hektarą žemės Raseinių rajone bitininkas iškeitė į du kartus didesnę pelkėmis ir kemsynais virtusią valdą Vilniaus rajone. Darbštus visų galų meistras plyname lauke įkūrė sodybą ir sėkmingai bitininkauja. 1913 m. K. Sadauskas pelnė tradicinį Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos įsteigtą „Gintarinio avilio“ prizą, o jo ir žmonos Teresės puoselėjamas bitynas ne kartą įvardintas tarp pažangiausių bitynų Lietuvoje.
Atsidėkodamas uošviui Kazimieras padarė ir į augančią prie bityno liepą įkėlė koplytėlę.
„Čia tėvukas Pranas sekmadieniais ateidavo prie bičių, ilsėdavosi ant suoliuko ir kalbėdavo rožinį“, – prisimena senolio meilę bitėms ir jo pamaldumą bityną paveldėjęs Kazimieras. Devyniasdešimt vienerių metų sulaukusio senolio bitininko nebėra, tačiau koplytėlė liepoje, dėkingumo ženklas už paveldėtą bitininkystę, tebėra, globoja biteles ir pavyzdingai sutvarkytą sodybą.
Rūpestis bitėmis ir jaunimu
Ne vien meistrystės dirbdamas Eitminiškių gimnazijoje mokė vaikus K. Sadauskas. Jis dar vadovavo jaunųjų bitininkų būreliui ir dabar geru žodžiu mini Zarasų bitininkų draugijos pirmininkę Meilutę Močiškytę, jaunųjų bitininkų stovyklų organizatorę.
„Keturias vasaras stovyklavome Zarasuose. Įdomios paskaitos, aplinkinių bitynų lankymas, kultūrinė programa, gyvenimas palapinėse patiko vaikams, skatino pamilti bites ir gamtą. Patikdavo vaikams ir pavasarinės bitininkų šventės prie Žaliųjų ežerų“, – prisiminė 35 metus vaikams ir jaunimui atidavęs pedagogas bitininkas. Pasak jo, tuo metu jaunųjų bitininkų, sodininkų ir daržininkų veiklą šefavo Žemės ūkio rūmams priklausiusi Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjunga, kurioje darbavosi Erika ir Virgilijus Navalinskai.
Jau porą metų kaip K. Sadauskas atsisveikino su Eitminiškių gimnazija, tačiau savo bityną įrengė taip, kad sulaukęs mokinių ekskursijų sėkmingai tęsia pedagoginę veiklą. Apsilankyti tuoj už Eitminiškių esančiame Žarniškių viensėdyje, kur įsikūręs Kazimiero ir Teresės Sadauskų bitynas, įdomu ne tik vaikams, bet ir pakeleiviams, norintiems geriau bitučių gyvenimą pažinti, gražia sodyba pasigerėti.
Kažkada buvusį kemsyną darbščios Kazimiero rankos ir žmonos rūpestis pavertė akį traukiančiu mielu kampeliu. Rūpestingai prižiūrimoje sodyboje atokiau nuo trobesių išstatyti bičių rėminiai aviliai. Beveik visi jie dadano tipo, paties šeimininko apgalvotai patobulinti, lakos apsaugotos nuo vėjo, žiemos metu nuo pelių jas saugo grotelės. Bityne tik vienas kitas seniau naudotos konstrukcijos varšavinis avilys tam, kad sodybos lankytojai geriau perprastų dadano avilių pranašumus prieš senos konstrukcijos varšavinius.
„Naudojant dadano avilius bitininkystė progresyvi, gali išimti daugiau duonelės, jie gražesni, labiau tinka sodyboms. Bitininkauti su varšaviniu aviliuku, tai tas pats, kas važinėti su zaporožiečiu, nes varšavinio našumas mažesnis“, – pasakojo bitininkystės specialistas ir sakė, jog dar egzistuoja ir daugiaaukščiai aviliai, leidžiantys dirbti net su 10 000 šeimų. Tokie aviliai patogesni pramoninei, bet ne mėgėjiškai bitininkystei. Juose telpa daugiau meduvių. Šias dėžes su korių rėmais bitininkai nuo seno vadina magazinais.
Sodybos lankytojus ir vaikus supažindinti su senovine bitininkyste padeda gulsčias drevinis ir kelminis aviliai. Įdomus pasakojimas apie jų atsiradimą bityne ir senam, ir jaunam sudaro sąlygas mokytis gamtoje ir iš gamtos. Tam tarnauja avilyje su stikline siena laikomos bitės ir bičių terapijos namelis su keturiomis bičių šeimomis. Jos įkurdintos po gultu, kur ilsintis ramina bitučių šurmulys ir iš avilių sklindantis kvapas. Bitininko pedagogo sodyba atvira vaikų ekskursijoms, o šeimininkas įdomus pasakorius.
„Visada vaikams primenu, kad bitės yra Dievo dovana žmogui. Jos duoda medų, vašką, nuodus, pikį, pienelį, duonelę, apdulkina augalų žiedus. Gydo savo kvapu, nuodais ir energija. O kad jos gelia, tai padeda joms išlikti. Jeigu bitės negeltų, tai jos būtų seniai išnaikintos“, – bendravimo su vaikais patirtimi dalijasi pašnekovas ir pastebi, kad žinomas teiginys, jog bitėmis yra pavirtusios Dievo ašaros. Pasak jo, jeigu bitės Dievo dovana, tai ir bitininkas su Dievo palaima turi būti sąžiningas, dorai dirbti. Bet, darant verslą ir vaikantis pinigų, visko pasitaiko. Taip neturėtų būti. Nedera žmonių apgaudinėti ir falsifikuoti medų.
Išpuoselėta savomis rankomis
Vaikštant po sodybą sunku patikėti, kad viskas sukurta paties šeimininko. Joje pasodintos gudobelės, eglutės ir kiti medžiai. Sumaniai suręstuose trobesiuose, sudarytos sąlygos gyventi ir vasarą, ir žiemą. Čia viskas apgalvota, viskas patogiai po ranka. Net vaško lydytuvėms kaitinti užtenka saulės šilumos. Sodyboje daug įdomybių ir atrakcijų. Pasiperti pirtelėn kviečia gražiai pasirėdžiusi laumė ragana. Jos aprėdai, tai šeimininkės Teresės rūpestis. Prie gražaus tvenkinio su lieptuku beržuose esantis namelis – pramoga giminaičių besimaudantiems vaikams ar mėgėjams gamtoje gurkšnoti kavą. Tvenkinyje gausu gražių vasarą gerai kimbančių karosų. Tik jie čia ne vieni. Kaip ir daugumoje Vilniaus regiono nepratekančių telkinukų, tvenkinyje atsirado neprašytų svečių. Tai nieko gero nežadantys nuodėguliniai grundalai.
Pabodus pliuškentis ar stebeilytis į plūdę, galima aikštelėje žaisti krepšinį ar prašvilpti virš tvenkinio įrengtu lyno keliu.
Ne vien avilius ar trobesius renčia nagingas sodybos šeimininkas. Jis drožia kryžius, koplytėles, stogastulpius. Vienu jų, su parimusiu Kristumi, įamžinta tėvelių palaidojimo vieta.
Sadauskų sodyboje daug įdomybių ir rakandų iš gamtinės medžiagos. Dirbtuvėlėje, su gausia senovinių meistrystės įrankių kolekcija, ant sienos puikuojasi nagingo drožėjo antram gyvenimui prikeltas gražus senovinis laikrodis.
Kazimieras Sadauskas, mėgstantis bendrauti žmogus, įdomiai pasakoja apie nudirbtus savo darbus. Štai rūsį iš lauko riedulių susirentė po apendicito operacijos, o šašlykinei įrengti ir iškelti gandralizdžiui prireikė galingos technikos.
Kazimieras iš savo mamos Cecilijos, giedojusios bažnyčios chore, paveldėjo gražų stiprų balsą, savarankiškai išmoko groti armonika, akordeonu, mėgsta lūpinę armonikėlę ir renka folklorą. Gražiai įrengtoje Sadauskų sodyboje dažnai vyksta giminės susitikimai. Sodyboje lankosi bičiuliai bitininkai, daržininkai, sodininkai, draugai ir pažįstami.
Sveikata, kokybė, problemos
Aprodydamas bityną Kazimieras ypač akcentuoja bičių veiklos produktų naudą žmonių sveikatai ir auksinio drugelio (didžiosios vaško kandies) lervų ir jų gyvybinės veiklos produktų vartojimą.
„Lervos išskiria bičių vašką galinčius tirpinti fermentus. Todėl vartojant spiritinį lervų ar jų gyvybinės veiklos produktų užpilą, tirpdomas vaškinis tuberkuliozės mokobakterijų apvalkalas. Tai padeda lengviau įveikti ligą“, – pasakojo bitininkas. Jo nuomone, būtų visai neblogai turėti tokias sąlygas, kokias turi Gruzijos (dabar Sakartvelo) bitininkai. Lietuvos bitininkų ekskursija buvo pavaišinta auksinio drugelio lervų ir gruziniškos degtinės čača užpiltine, o kamaraitėje degtinės gamybos aparatas legaliai veikė stebint ekskursantams. Gruzijoje čača gaminama tiek pramoniniu būdu, tiek namuose.
Palaikyti sveikatą padeda ir negyvos bitės, jų aviliuose randama pavasarį.
„Negyvas bites užpylus 70 laipsnių spiritu arba naminuke gaunamas į brendį panašus gėrimas. Geriamas arbatinis šaukštelis arba šaukštas rytais prieš valgį. Pavartojus šią priemonę kokį mėnesį, galima ją pakeisti vaškinių kandžių ar jų gyvybinės veiklos produktų užpilu. Taip stiprindamas organizmą aš jau keli metai nežinau nei slogos, nei gripo“, – patikino sveikata nesiskundžiantis bitininkas.
Mums, perkantiems medų, svarbi jo kokybė, o bitininkystės problemos domina mažiau.
„Vienas iš svarbiausių medaus kokybės rodiklių yra diastazės skaičius. Pagal Lietuvos standartą šis skaičius turi būti ne mažesnis kaip 8 vienetai. Iš tikro dažnai lietuviško medaus šis skaičius ženkliai didesnis. Gali siekti 30 ir daugiau vienetų. Mūsų klimatas medui labai palankus, o organizmas užprogramuotas valgyti savo krašto produktus. Bitininkams žinomi atvejai, kai atvežamas iš svetur prastesnės kokybės medus ir klijuojamos lietuviško medaus etiketės“, – piktinosi neteisingais kilmės šalies nurodymais pašnekovas.
Įvardydamas bitininkystės problemas K. Sadauskas minėjo permainingą orų įtaką, bitynus agresyviai puolančias erkes, vardijo prieš jas tinkamiausias natūralias priemones. Tai rūgštynių ir skruzdžių rūgštys, tabakas. Prie gamyklinių vaistų erkės greitai pripranta, jų pėdsakų likučiai gali kenkti žmogui.
Didžiulę patirtį sukaupęs bitininkas su visais noriai dalijasi žiniomis, o Kazimiero ir Teresės Sadauskų išpuoselėta sodyba kviečia užsukti ir pasigėrėti žmogaus derme su gamta.
Vacio Paulausko nuotraukos
