2022 metų balandžio 29-30 dienomis vyks XXVIII konferencija (šiemet, kaip ir pernai – nuotolinė) „Gamtamokslinis ugdymas bendrojo ugdymo mokykloje“. Tad šia kryptimi, gerb. profesoriau, dirbate jau 28-us metus.
Prieš šių metų konferenciją prisiminkite jos ištakas, Upytę Panevėžio rajone, kur kaimo mokykloje prasidėjo veikla, tebesitęsianti iki šiol.
Tiesa, konferencija jau bus 28-oji. Tikimės, kad bus. Atrodo, kad pradžia buvo taip nesenai, nors jei pažvelgus kitaip, praeitame amžiuje. Tai buvo 1995-ieji. Gana intensyvūs kaitos ir iššūkių metai Lietuvoje. Pedagoginį darbą pradėjau 1990-aisiais. Visi puikiai suprantame, koks tai buvo laikas Lietuvai. Buvo atstatyta nepriklausomybė. Daug ką reikėjo keisti, plėtoti. Švietimas – viena iš sričių, kurią reikėjo keisti iš esmės. Ir tas procesas vyko. Taip jau susiklostė, kad nuo 1993 metų pedagoginį, beje ir administracinį darbą, teko tęsti Upytės pagrindinėje mokykloje (dabar Upytės A. Belazaro pagrindinė mokykla). Nuo 1994 metų pradėjau studijas doktorantūroje. Su kolegomis ir bendraminčiais galvojome, ką galime padaryti kitaip, kaip galime prisidėti prie švietimo sistemos kaitos ir tobulinimo. Taip kilo idėja pabandyti suburti gamtamokslinio ugdymo srities mokytojus, mokslininkus, visus kitus, vienaip ar kitaip susijusius su šia sritimi. 1995-aisiais ir organizavome pirmąją mokslinę-praktinę konferenciją. Dabar tai nėra kažkokia ypatinga naujiena, tačiau 1995-aisiais – nemenkas iššūkis. Žodžiu, neturėjome aiškios vizijos dėl šios konferencijos ateities, nes tai buvo laikas, kai vyko Lietuvos švietimo „statyba“. Pradžia buvo itin sunki – nebuvo nei lėšų, nei palaikymo. Tačiau buvo aiškus suvokimas – to reikia, tai yra svarbu.
Kalbant apie konferenciją Upytėje norėtųsi kiek išsamesnio komentaro dėl tokios šviesios asmenybės, kaip profesorė Elena Šapokienė. Juk ją taipogi turėtume vadinti tarsi pirmosios ir kai kurių po to surengtųjų konferencijų garbės moderatore?
Be jokios abejonės. Profesorė Elena Šapokienė buvo viena iš tų svarbiausiųjų palaikytojų ir skatintojų. Taip pat būtina prisiminti ir profesorių Juozą Vaitkevičių. Jie abu ne tik palaikė šią idėją, bet visapusiškai skatino ir padėjo. Puikiai suprato, kad „sausa“ pedagogikos teorija neveikia. Mokyklai reikalinga „veikianti“ pedagogika (didaktika). Kita vertus, mes, tuometiniai edukologijos doktorantai, taip pat turėjome tam tikrų idėjų bei sumanymų, kuriuos reikėjo patikrinti praktiškai. Pavyzdžiui, kolegė dr. Rita Makarskaitė-Petkevičienė tuomet dirbo papildomojo gamtamokslinio ugdymo srityje. Vadovaujant prof. Elenai Šapokienei buvo parengtas tokio ugdymo modelis, kuris realizuotas praktiškai Respublikinės neakivaizdinės jaunųjų gamtotyrininkų mokyklos (RJGtM) pavyzdžiu. Man asmeniškai rūpėjo integruoto ir diferencijuoto gamtamokslinio ugdymo klausimai. Šioje srityje buvo rengiama disertacija, kuri buvo sėkmingai apginta 1998 metais.
Pamenu, jog Upytėje dalyvavo ir kiti to meto pedagogikos šviesuoliai, kuriems rūpėjo gamtamoksliniai, ekologinio švietimo dalykai.
Visiškai teisingai. Tas pedagoginės šviesuomenės ratas buvo pakankamai platus. Ir kiekvienas savaip stengėsi prisidėti. Juk konferencija nėra tik kažkoks vienkartinis aktas. Tai daugiau forma, kuomet susitinka įvairūs žmonės, keičiasi idėjomis, patirtimi, plėtoja ugdymo praktiką. Turbūt sudėtinga būtų paminėti visus. Apie tai galima plačiau paskaityti knygoje „Dvidešimt gamtamokslinio ugdymo metų“ (išleista 2014-ais).
Kas labiausiai įsiminė iš kitų konferencijų? Juk būta ir garbių svečių, ir iškilių pranešimų, ir netikėtumų, ir… Kai vieną svečią vežė į miške esantį viešbutėlį, o tas svečias jau pamanę: patekau Lietuvoje į plėšikų spąstus…
Neabejotinai. Kiekviena konferencija savotiškas „performansas“. Visomis prasmėmis. Jau vien todėl, kad vyksta vis kitoje Lietuvos vietoje. Na, išskyrus pačias pirmas konferencijas. Tačiau nuo pat pradžių konferencija yra „keliaujanti“. Tokia esminė idėja. Ir tai turi prasmę. Čia paminėta situacija buvo Anykščiuose. Tuomet iš vakaro atvyko kolegė dr. Margarita Shishonok iš Baltarusijos valstybinio universiteto. Konferencijos dalyvius buvo numatyta apgyvendinti svečių namuose, t. y. Anykščių šilelyje (t. y. miške). Galima tik įsivaizduoti, kai vakare taksi automobilis važiuoja tiesiai į mišką. Visų įdomių ir kontraversiškų dalykų neišpasakosi. Pasikartosiu, nemažai jų aprašyta jau paminėtoje knygoje „Dvidešimt gamtamokslinio ugdymo metų“.
Sakoma, jog vadinamosios nuotolinės konferencijos – lyg ir nepilnavertės, kai nebelieka konkretaus bendravimo, šventinio vakaro, neformalaus bendravimo… Ar to neneigtumėte?
Deja, turėčiau sutikti. Nuotolinės konferencijos negali pilnai pakeisti įprasto formato. Juk konferencija – ne tik formalūs pranešimai. Tai yra viskas – ir bendravimas, ir mokymasis bei mokymas, pagaliau kūryba ir kaita. Žinoma, esant tam tikromis aplinkybėms, nuotolinės konferencijos taip pat yra geras formatas. Mes 2020-aisiais ilga svarstėme ką daryti – ar atidėti numatytą konferenciją, ar kažkaip bandyti organizuoti. Dabar drąsiai galima pasakyti, kad sprendimas tęsti nuotoliniu būdu pasiteisino. Išlaikytas tęstinumas. Kita vertus, tai irgi gera galimybė į konferencijos veiklą įtraukti užsienio šalių partnerius. Tai tik dar kartą patvirtinama tiesa, kad viskas turi savus privalumus ir trūkumus.
Gal pastarosios nuotolinės konferencijos įrodo, jog tokioje veikloje esama ir privalumų?
Kaip ir minėjau, visų pirma pavyko išlaikyti tęstinumą. Kita vertus, suinteresuotiems yra daugiau galimybių dalyvauti. Visų pirma, tai saistytina su dalyviais iš užsienio šalių. Nors konferencija nėra tarptautinė, tačiau kiekvienoje konferencijoje dalyvauja daugiau ar mažiau dalyvių iš užsienio šalių. Tai, ko gero, esminis privalumas. Taipogi reikia pasakyti, jog ir dabartinės techninės galimybės leidžia konferenciją organizuoti gana lanksčiai ir interaktyviai.
Apie konferencijų dalyvius… Juos vadinate savotiškais piligrimais, kurie neatsižada būtinybės ugdyti jaunimą (o ir visuomenę) gamtamokslinėje, aplinkosauginėje šviesoje, kurioje atsiveria ir pažinimo horizontai. Kuriuos vadinamuosius piligrimus (ypač regionuose) norėtumėte paminėti, juk svarbu, kad tokių piligrimų būtų kuo daugiau?.
Gana sudėtingas klausimas. Yra rizika visų nepaminėti. Todėl nesinorėtų išskirti kurių nors vienų. Galiu tik pasakyti, kad turime „piligrimų“ praktiškai iš visų Lietuvos regionų. Kita vertus kasmet prisišlieja nauji žmonės. Ir džiugu, kad dauguma nenusivilia, priešingai, išsako teigiamas patirtis ir turi intencijų tęsti dalyvavimą. Labai norėtųsi, kad pandemija pagaliau taptų tik istorija ir galėtume tęsti savo gamtamokslinę „kelionę“. Nežinau kiek ilgai, bet toks noras yra – jis tikras. Jau aplankėme nemažai šalies vietovių, kur mus mielai priėmė. Tačiau dar daug liko neaplankytų. Čia pravartu paminėti ir antrąją konferencijos idėją – galimybę pažinti tam tikrą Lietuvos kraštą: gamtą, istoriją, kultūrą, tradicijas, gyvenseną ir t.t.
Prasidėjus karui Ukrainoje, deja, nebeliks konferencijos svečių iš Rusijos, Baltarusijos, nors tie svečiai, regis, ir visai ne „putinėliai“ (pamenu šviesuolę iš Karelijos ir kitus)?
Deja, taip. Mes turime būti solidarūs. Neišvengiamos ir akademinės sankcijos. Turiu pasakyti, kad inicijavome kai kurių tarptautinių mokslo organizacijų padarytus pareiškimus dėl situacijos Ukrainoje. Pvz., aš, kaip IOSTE narys, inicijavau šios organizacijos pareiškimą. Jis paskelbtas internete http://www.ioste2022.com/. Taip pat yra paskelbtas LMPA (Lietuvos mokslo periodikos asociacijos) pareiškimas dėl Ukrainos. Kadangi mūsų centras MMC „Scientia Educologica“ yra šios asociacijos narys, mes visapusiškai palaikome šį pareiškimą ir jam pritariame (https://serials.lt/lt/statement-on-ukraine). Norėčiau pridurti, jog turime keletą dalyvių iš Rusijos, kurie jau yra užsiregistravę dalyvauti 28-oje konferencijoje. Tai jie padarė dar iki vasario 24 d. Tačiau mes apsisprendę (bent jau šiais metais): atstovų iš Rusijos nekviesime dalyvauti nuotoliniu būdu konferencijoje.
Pradedant minėtų konferencijų kelią Upytėje buvote tamsiaplaukis, o dabar – jau šarma padabintas. Koks buvo Jūsų, kaip asmenybės, kelias einant į konferencijos 28-uosius veiklos metus. Paminėkite savo biografijos detales – gal jau laikas gyventi ir prisiminimais, nes tai – taipogi prasminga.
Deja, deja. Viskas kinta. Visgi 28 metai prabėgo nuo pirmosios konferencijos. Ištisa epocha. Pasikeitė karta, pasikeitė daug kas. Prisiminimais turbūt gyvename nuolat, kiekviename gyvenimo etape. Kaip jau minėjau, konferencijos istorija vienaip ar kitaip yra užfiksuota – tiek mūsų pastangomis, tiek atskirų dalyvių pastangomis. Praktiškai apie kiekvieną konferenciją galima rasti informacijos, atsiliepimų, refleksijų tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje-regioninėje spaudoje, kitose informacijos priemonėse. Na, ir, kaip jau minėjau, nemažai galima rasti 2014 išleistoje knygoje „Dvidešimt gamtamokslinio ugdymo metų“. Galiu tik pasakyti, jog turime viltį sulaukti, kai bus galima parašyti kitą knygą „Dvidešimt + dešimt gamtamokslinio ugdymo metų“.
Dėl plaukų spalvos… Mažiausiai turbūt reikėtų jaudintis. Svarbu, kad jie natūralūs, kad jie apskritai dar yra. Kaip sakoma, iš tamsos į šviesą keliaujame. Dar daugiau, plaukų spalva visuomenėje yra siejama su įvairiais asmenybių bruožais. Deja, turiu nuvilti, plaukų spalvos ir asmenybių bruožų ryšys moksliškai nėra įrodytas.
Nuoširdžiai dėkingas už atsakymus laikraščiui „Žaliasis pasaulis“ ir www.zpasaulis.lt
Augusto Uktverio nuotraukos
