Vargu ar įmanoma susitarti, kas visiems yra skanu, o kas… To neįmanoma suderinti šeimoje, dėl to kyla ginčai tarp geriausių draugų. Sutikite: noras valgyti ne tik sveikai bei sočiai, bet ir skaniai yra šiek tiek perteklinis. Arba – gali būti perteklinis, ypač kai to „skanumo“ mes pridedame tiek, kiek geidžiame. Kur kas paprastesnis buvo mūsų protėvių noras, nes jis turėjo ribas – negalėjai rasti saldesnio maisto už pavasarinę sulą ar vasaros medų, kvapnesnio už pagardintą vandenine mėta ar pakrantėje nuskintais raudonėliais, aitresnio nei užkandamo meškiniais česnakais. Tai tikrai ne viskas, mūsų žmonės dar prieš penkiasdešimtį metų naudojo kur kas daugiau natūralių pagardų, prieskonių, kurie maistui suteikdavo ypatingą skonio pojūtį. Valgydavo ir sakydavo: skanu! Jei nebuvo kitokio, dirbtinai sukurto priedo, viršijančio augalų turimas savybes, geresnio įvertinimo ir negalėjo būti.
Sudėkime ant šios dienos stalo pavasario gardėsius, kurie nieko nestebino ir kurie taip pat gali būti naudojami dabar. Žalos jie tikrai nepadarys, nes jau išbandyti. Tačiau ar turėdami pirmuosius augalus ir greta padėtus „egzotinius“ vaisius ar daržoves, mes galėsime būti diskretiški. Pagaliau, ar „tikras“ jų skonis nesukels minčių apie visai nereikalingą „auką“. Juk galima imti ir valgyti kivį, bananą… ispaniškas braškes…. Kam tos dilgėlės, kam garšvos ir kiaulpienės? Kam rūgštynės?
Profesorius Tadas Ivanauskas aprašo šilinių dzūkų vaikų pavasario skanėstus lygiai prieš šimtą metų. Tada pelkėse jie rinko kupstinių švylių daigus ir kramtė jų minkštąsias dalis. Vėliau dar mėgavosi „vilko baronkomis“ – pušų ūgliais. Teko ragauti ir to, ir kito. Taigi, švylių (dzūkai sako – kūlynų) daigai yra maloniai salsvo skonio, tik labai ploni, jų reikia sukramtyti daug. O štai su tomis „vilko baronkomis“ nepasisekė – tarp dantų traškanti pušies ūglio ląsteliena vėlėsi burnoje ir ilgai nepavyko išsivaduoti nuo prie dantų limpančių sakų pojūčio.
Ko jau ko, bet pievose surinktų rūgštynių teko ragauti visiems. Kaime pora saujų jų šviežių lapų jau buvo geras indėlis būsimai sriubai. Kodėl – buvo? Taip galima daryti ir dabar, nes šiandien išmokta ruošti rūgštynių šaltibarščius, rūgštynėmis gardinti salotas.
Klasikinis pavasario augalas – didžioji dilgėlė, kurios ūgliai dabar kaip tik renkamo dydžio. Maistingi, visą kompleksą vertingų medžiagų sukaupę dilgėlių daigai naudojami silpnai nuplikinti, tačiau jie gali būti dedami į sriubas. Tiesa, jeigu kas nori ir vėliau turėti šviežių dilgėlių daigų, gali jas paaugusias nušienauti ir sulauks jaunų daigų gegužės mėnesį ar birželį.
Įprastas ir gausus mūsų miškų augalas vaistinė čenakūnė pavasarį skleidžia plačius lapus, kurie turi švelnų česnako skonį – labai labai tinka salotoms, taip pat sudžiovinti gali būti naudojami visus metus.
Pabaliuose jau kyla ir baltais žiedais žydėti pradeda karčiosios kartenės, kurių skonis aitrokas, bet labai tinka dėti į salotas ar pagardinti sumuštiniams. Gerą skonį suteikia ir kiškiakopusčių lapai, tik specialstai rekomenduoja jų nevalgyti per daug. Panašiai naudojamos ir pačios paprasčiosios kiaulpienės, su kurių lapais galima virti sriubas.
Žinoma, pavasario skanėstų skanėstas – meškinio česnako lapai. Dabar jie jau žali, švelnūs, po poros savaičių augalai pradės skleisti žiedus. Iki šių metų meškinis česnakas buvo Lietuvos raudonosios knygos sąrašuose, dabar jo apsaugos statuso neliko. Tačiau česnako sąžalynai labai lengvai pažeidžiami, tad lapus skinti reikia atsargiai – panašiai, kaip tą darytumėte savo darže ar sode. Beje, daug kas meškinių česnakų turi pasisėję savo darže ir jų lapais mėgaujasi kiekvieną pavasarį.
Pavasarį dygstančių, pasirodančių augalų įvairovė vis didėja, akys raibsta nuo žiedų, nuo lapų. Reikia žinoti, kad šiuo metu auga ir žydi nemažai vėdryninių augalų, kurie yra nuodingi. Ir kiti mums npažįstami ir nežinomi gali būti pavojingi ar net žalingi sveikatai. Todėl skinti ir naudoti maistui galima tik tas rūšis, kurias gerai pažįstate.
Taigi, skanaus!
Selemono Paltanavičiaus nuotraukos
