„Sveikas!“ – šūktelėjo nykštukas Noras savo draugui nykštukui Labui, kuris skaldė malkas savo kiemelyje už žiogrių tvorelės. Pasisveikinęs nykštukas Noras dar pridūrė: „Ar matei, kaip šį pavasarį gražiai žydi Vilko ilčių alėja?..“
„Mačiau… – atsakė jam nykštukas Labas, – tikrai gražu. Buvome nuėję pažiūrėti su visa šeimyna. Gerai sugalvojo mokytojas Mokas pasodinti girioje tokią alėją.“
„Ir aš taip galvoju, – pritarė nykštukas Noras. – Dabar bent jau dėl Vilko ilčių (žalčialunkių) galime būti ramūs. Mūsų nykštukėliai gerai jau yra įsidėmėję šiuos augalus ir žino, kad žalčialunkiais reikia tik grožėtis, bet negalima liesti, skinti, laužyti, bandyti dantimis nukąsti lanksčias ir sunkiai lūžtančias jų šakeles, daryti puokštes.“
„Tai jau taip, – linktelėjo nykštukas Labas, – priėjęs pasigrožėjai ir gana. Gal daugiau nenutiks taip, kaip buvo nutikę nykštukėliui Sukučiui. Arba kaip nutiko žmonėms, apie kuriuos pasakojo mokytojas Mokas. Tikėkimės, kad jau daugiau niekas žalčialunkiais neapsinuodys, niekam neišbyrės dantys nuo jų pakramtymo.“
„Išmintingas mūsų mokytojas Mokas. Daug gerų darbų yra padaręs ir daug gerų patarimų davęs. Kad ir sulos tekinimas. Tik pagalvok, Labai, kiek metų tekindavome sulą į molines puodynėles, jas sustatę po latakėliais, įkaltais į žemai medžiuose išgręžtas skylutes. Daug tokių puodynėlių naktimis nuversdavo girios žvėreliai, į kitas prilydavo, jei nesuspėdavome prieš netikėtą lietų jų paimti ar pridengti tošimis. O dabar, žiūrėk, kaip puiku!“ – gyrė mokytoją Moką nykštukas Noras.
„Taip… – jam pritarė nykštukas Labas. – Mokytojo pamokyti prisilipdėme ir krosnyje išdegėme specialių, pakabinamų ąsotėlių su kakliukų dangteliais, su skylutėmis latakėliui ir orui išeiti, kai jo vietą ąsotėlyje užima lašanti į vidų sula. Dabar ir klevų, ir beržų sula suteka į švarius ąsotėlius, į kuriuos jau nepatenka lietaus vanduo, vėjo nešami šapeliai ar dulkės. O ir kabiname dabar juos žymiai aukščiau. Mokytojo pamokyti nuo prašalaičių ąsotėlius pridengiame eglišakėmis. Taip mūsų sulos tekinimo medžiai tarp daugybės pušų, eglių, beržų ir klevų visiškai nekrenta į akis. Tai kas, kad reikia nuo medžio prie medžio nusinešti kopėtėles ir jomis palaipioti, kai reikia perpilti sulą iš ąsotėlių į didesnius indus. Mūsų nykštukėliams tai tikras sportas. Jie mielai čiumpa kopėtėles, užsimeta ant pečių ir lekia parnešti sulos. Tik laksto aukštyn-žemyn tai su pilnais, tai su tuščiais sulos ąsočiais. Net juokas ima į juos žiūrint. Net lenktyniauja, kuris už kurį greičiau parneš sulą į namus.“
„Bet reikia pasakyti, – nusišypsojo nykštukas Noras, – jog mūsų nykštukėliai dirba atsargiai ir stropiai, bet vaikai yra vaikai, tai ir neatsispiria norui palenktyniauti. Turime gerus pagalbininkus, o ir kopėtėles mokytojo Moko pamokyti pasidarė patys. Jos lengvos, tvirtos, ir tinkamos nešiotis nykštukėliams. Tik va, jau klevų sulos tekėjimas baigėsi. Aš jau latakėlius ištraukiau ir užkaliau skylutes naujais kleviniais kamščiais.“
„Ir aš taip padariau. Dabar dar teka beržų sula, bet ir ji, panašu, kad greitai baigsis. Neįprastai ankstyvas šiemet pavasaris, o dienos tai šiltos, saulėtos, tai žvarbios, kad net sula po nakties būna sustingusi latakėliuose. Bet užeik į kiemą… – pakvietė nykštukas Labas nykštuką Norą, – ką čia mes per tvorą šnekučiuojamės. Pavaišinsiu pirmąja rauginta klevų sula. Jos kiekvienais metais pasidarome. Užeik, užeik. Turime ir pasitarti.“
Nykštukas Labas ir nykštukas Noras, prisėdę čia pat ant malkų kaladžių, gardžiai gėrė gaivią sulą ir šnekučiavosi toliau. Nykštukas Noras pagaliau klausė: „Tai koks gi reikalas yra, kurį tu čia minėjai?“
„Žinai, ten, pietinėje atšlaitėje, kur eina senasis takas į Labanorą, mačiau daug gerokai ūgtelėjusių bobausių. Matyt netrukus pasirodys ir briedžiukai. Ką šiemet darysime? Atsargų dar turime pakankamai, tai ar pavasarinius grybus rinksime ar ne – štai kas man rūpi?“ – atsakė nykštukas Labas.
„Ir aš galvoju, ar reikia? Tikriausiai ne, nes praėjusią vasarą tiek prisigrybavome, Labutės jaunesniosios šunelio Lobio padedami, kad mūsų visų sandėliukai dar pilni atsargų. Kasdieniam maistui užteks visko iki naujo vasarinių grybų derliaus. Tegul Didžiojo kaimo žmonės pavasarinius grybus susirenka. Girdėjau, kad ne kažin kokias grybų atsargas jie praėjusį rudenį buvo sukaupę, tai jau turbūt nieko kaip ir nebeturi. Bet va, kaip tada bus su pirmųjų pavasarinių grybų švente? Visi Labanoro girios nykštukai jos labai nori ir laukia.“
Taip jiems bekalbant prie vartelių stabtelėjo pro šalį einantis nykštukas mokytojas Mokas.
„Sveiki! Ką taip rimtai svarstote?“, – pasisveikinęs paklausė mokytojas Mokas.
„Sveikas, mokytojau, užeikite, rauginta klevų sula atsigaivinsite ir kartu pasitarsime. Mes čia kalbame ką daryti su pavasariniais grybais, rinkti juos ar ne. Atsargų turime tiek, kad tikrai užteks iki vasarinių grybų derliaus. Bet tada kaip bus su pavasarinių grybų švente? – susirūpinęs paklausė nykštukas Labas, – jos taip visi nori, ypač mūsų nykštukėliai. Jeigu nuspręsime šiemet pavasarinių grybų nerinkti, tai ir pavasarinių grybų šventės nebus?..“
„Ne, šventė turi būti, kaip ir kiekvienais metais, – atsakė nykštukas mokytojas Mokas. – Mokykloje nykštukėliai jau visą šventės programą yra paruošę, naujų dainų, naujų gėlių šokių, eilėraščių išmokę. Net linksmą vaidinimą repetuoja. Ir viskas apie mūsų girią, apie grybus ir mūsų pačių nuotykius, kurių esame patyrę grybaudami. Nykštukėliai vien tik ir kalba apie šventę, jos linksmybes. Pamatysite, kokių juokingų triukų jie yra išmokę šunelį Lobį. Jis kartu su Labute jaunesniąja irgi dalyvaus vaidinime ir linksmins susirinkusius. Pavasarinių grybų šį pavasarį atrodo bus daug. Užteks jų šventės pyragams, kuriuos ruošiasi kepti mano žmona mama Mokė, užteks ir Didžiojo kaimo žmonėms, – atsakė nykštukas mokytojas Mokas ir, atsigręžęs į nykštuko Labo žmoną Labutę vyresniąją, pridūrė: – Oi, ačiū, Labute vyresnioji, nuostabi jūsų klevų sula. Puikiai atsigaivinau.“
„Tai jau tikrai, mokytojau, sunku būtų įsivaizduoti pavasarinių grybų šventę be mamos Mokės bobausių ir briedžiukų pyragų, – nusišypsojo nykštukas Noras. – Be jų nebūtų tiek daug džiaugsmo, tos ypatingos nuotaikos, tokio savito šventės išskirtinumo…“
„Ačiū už pagyrimus, – nusišypsojo nykštukas mokytojas Mokas, – grįžęs papasakosiu, kaip vertinate jos pyragus, nes ir šiemet ketina jų prikepti visą kalną.“
„Puiku, – pritardamas mokytojui Mokui linktelėjo galva nykštukas Labas. – Pasitarsime dar ir su kitais nykštukais. Jei tikrai visi turi pakankamai atsargų, tai rinksime tik tiek, kiek reikia šventės vaišėms… Jei nerinksime pavasarinių grybų, tai turėsime daugiau laiko kitiems girios darbams.“
Labutė jaunesnioji, žaisdama sodelyje su savo šuneliu Lobiu, girdėjo visą pokalbį. Kai tik nykštukas mokytojas Mokas išėjo namo, greitai nubėgo prie ežero, kur ant įlankėlės kranto nykštukėliai remontavo pernykščius (mokslo metų pabaigos žygiui padarytus) plaustus. Mat ketino ir šių mokslo metų pabaigoje pakartoti tokį patį žygį. Pernykštis plaukimas plaustais išilgai ežerą taip jiems patiko, kad svajodami apie naujus nuotykius smagūs ir linksmi lygino rąstelius, rišo juos naujomis liepų karnų virvelėmis, tvirtino stoginių atramas, tašė naujus irklus.
„Klausykite… – pribėgusi sušuko Labutė jaunesnioji, o šunelis Lobis kelis kartus garsiai amtelėjo. – Klausykite, šiemet pavasarinio grybavimo nebus! Girdėjau, kaip apie tai kalbėjosi mano tėtis, nykštukas Noras ir mūsų mokytojas Mokas.“
„Nebus?.. – nutraukę darbą ir nustebę atsiliepė nykštukėliai. – Tai ir šventės nebus? Kaip gaila! O kaip bus su mūsų šventine programa? O kaip tada mūsų slaptasis sumanymas? Ką darysime?.. – klausinėjo vienas per kitą nykštukėliai.“
„Pavasarinių grybų šventė bus, mokytojas Mokas taip sakė, – ramino draugus Labutė jaunesnioji, – tik mūsų slaptasis planas turbūt nepavyks. Jie kalbėjo, kad yra daug kitų darbų girioje, o maisto atsargų visi turi pakankamai. Todėl ir nebus pavasarinio grybavimo. Bus renkama bobausių ir briedžiukų tik tiek, kiek reikia mamos Mokės šventiniams pyragams.“
„Manai, kad mūsų slaptasis planas nepavyks?.. – gudriai primerkęs akį ir apsidairęs aplinkui, ar niekas jų negirdi, pasakė nykštukėlis Gudrutis jaunesnysis, – dar pažiūrėsime! Plaustai palauks! Visi eikite šen! Turiu gerą mintį!“
Tą popietę nykštukėliai daugiau jau nebetaisė savo plaustų, o apstoję ratu nykštukėlį Gudrutį jaunesnįjį klausėsi jo aiškinimų, juokėsi, kvatojo, linkčiojo galvelėmis, tapšnojo vienas kitam per petį: „Puiki Gudručio jaunesniojo mintis! Puikus mūsų slaptasis planas!..“ Tvirtai sutarę, ką darys rytoj, džiugūs ir linksmi išsiskirstė į namus.
Rytojaus dieną mokykloje buvo tik dvi pamokos, o per kitas dvi gamtos pažinimo pamokas mokiniai turėjo pradėti savarankiškai stebėti, kas vyksta pavasarį girioje, ežero pakrantėje. Savo stebėjimus turėjo užrašyti, o po kelių dienų, viską atlikę, apie tai papasakoti klasėje. Mokytojas nykštukas Mokas net nustebo, kad nykštukėliai taip linksmai ir taip noriai ėmė ilgų stebėjimų užduotis. Klegėdami čiupo savo kuprinaites, kiek tik mažos kojelės nešė bėgte išbėgo iš klasės. Greitai dingo ir iš mokyklos kiemo. Mokytojas nežinojo, kad jo mokiniai turi slaptą planą, kurio tikslas, nykštukėlių džiaugsmui, puikiai sutapo su jo išdalintomis užduotimis. Nykštukėliai džiūgavo, kad tuo pačiu metu galės daryti ir viena, ir kita – atlikti mokytojo užduotą darbą ir pradėti tai, ką vakar Gudručio jaunesniojo vadovaujami nusprendė daryti.
***
Nykštukėlių galvose slaptasis planas pradėjo bręsti jau seniai, tuoj po to, kai tik išgirdo nykštukėlio Sukučio pasakojimą apie įdomius ir greitus vežimaičius-paspirtukus. Sukutis juos matė Didžiajame mieste, kur jam padarė dirbtinius dantis. Savuosius jis buvo susižalojęs, kai pakramtė žalčialunkių šakelių.
„Tikrai, tikrai, pats mačiau, – įtikinamai kiekvieną kartą tvirtindavo nykštukėlis Sukutis, – tai tokie vežimaičiai, kuriais žmonės stovėdami greitai važinėja gatvėmis ir parkų takais. Mieste juos vadina paspirtukais. Tereikia laikytis už rankenų, sukti jas į tą pusę, kur tau reikia važiuoti. Tik stovi sau, pasispiri viena koja ir leki kaip vėjas. Važiuoji kur nori. Mačiau tokių didelių vežimaičių-paspirtukų, kuriais net seni dėdės važiuoja, mačiau mažesnių ir visai mažų, kurie ir mums tiktų. Galėtume ant vieno sustoti net keli ir taip pasispirti, kad tik švilptume girios keleliais…“
Visi nykštukėliai klausėsi Sukučio pasakojimo susižavėję ir troško tokį vežimaitį turėti.
„Pastebėjau, – toliau pasakojo Sukutis, – vežimaičių-paspirtukų rankenų aukštį galima keisti, ilginti ar trumpinti pagal reikalą. Pritaikyti kiekvieno važiuotojo ūgiui. Tai daroma tokio didelio varžto pagalba, tik… pirkimui pinigų neturime, o jų reikia gana daug…“
„Rudenį pinigų turėsime į valias, kaip ir pernai, – pasakė Labutė jaunesnioji, – nes Lobis ir šiemet padės grybauti. O dabar juk nuspręsta pavasarinių grybų nerinkti nei maistui, nei pardavimui.“
„Bet tai jau bus ruduo. Kol prisidžiovinsime, kol parduosime, kol į Didįjį miestą nuvyksime, kol tuos nuostabius vežimaičius įsigysime, tai ir žiema ateis…“ – nusivylusiais balsais suaimanavo nykštukėliai.
„Žinote, ką aš mačiau Labanore, kai su tėčiu ten buvome nuėję?“ – paklausė Gudrutis jaunesnysis.
„O ką gi?..“ – choru atsiliepė visi.
„Mačiau prie vieno namo skelbimą, kad superka džiovintus bobausius ir briedžiukus. Ir kainą mačiau parašytą. Labai brangiai mokės visiems, kurie tik šių džiovintų grybų jiems atneš, – pasakojo Gudrutis jaunesnysis. – Jeigu niekam nieko nesakę taip imtume ir dar šį pavasarį grybų prisirinktume, sudžiovintume, parduotume, tai jau vasarą turėtume kuo važinėtis. Skraidytume taip, kaip Sukutis ir matė Didžiajame mieste.“
„Bet kur džiovinsime?.. – susirūpinusi klausė Labutė jaunesnioji. – Mūsų kaimelio džiovykla – kaip ant delno, o ir virš lauželių džiovinti neišeis. Lauželių vietos kiemeliuose taip pat matomos iš visų pusių.“
Gudrutis jaunesnysis šelmiškai šyptelėjo: „Mes su Sukučiu jau apie tai pagalvojome. Geriausia vieta džiovinti yra mokytojo Moko grybų džiovykla. Ji stovi atokiai nuo namų, sodo atšlaitės pačiame apatiniame kamputyje. Nei ruda lapė nesulos, kai jau turėsime kupiną maišą džiovintų bobausių ir krūvą pinigų už jį. Užteks bent keliems vežimaičiams-paspirtukams.“
„Bet ar mokytojas Mokas leis ten džiovinti? Be to, Vilko ilčių alėja netoli. Ar nepamatys mūsų kas nors atėjęs pasižiūrėti žydinčių žalčialunkių?..“ – rūpinosi nykštukėliai. vienas per kitą klausdami Gudručio jaunesniojo.
Gudrutis tylėjo, bet visi mokučiai, nykštuko mokytojo Moko vaikai, tuoj pat atsakė: „Mes taip pat norime vežimaičio-paspirtuko. Dėl džiovyklos nesijaudinkite, mes ja pasirūpinsime. Tik abejojame, ar tėtis mokytojas Mokas leis važinėtis miško keliukais, kai vasarą taip dažnai jais lekia žmonių prisėdusios mašinos.“
„Būkite ramūs! – atkirto nykštukėlis Sukutis. – Mieste mašinų dar daugiau, o žmonės ir jų vaikai paspirtukais važiuoja kur tik reikia. Svarbiausia laikytis eismo taisyklių.“
„Ar tu manai, kad ir girioje galioja eismo taisyklės?..“ – paklausė vienas iš mokučių.
Gudrutis jaunesnysis atsakė: „Manau, kad galioja. Ne visada jų paiso tik įkaušę ir gerokai alaus prisigėrę iškylautojai. Nuo tokių mes pabėgsime. O kai tėvai pamatys, kaip mes greitai nulekiame ir atliekame jų paliepimus, greitai padarome toli esančius darbus, tai nieko ir nesakys. Turėsime daugiau laiko žaidimams, maloniems pasivažinėjimams prie ežero. O dabar viską turime padaryti greitai, nes ilgai paslapties neišsaugosime. Tikrai, bet kas gali aptikti, kai tvarkysime bobausius mokytojo Moko džiovykloje. Teks keletą dienų pasisaugoti. Mokytojas Mokas stebėjimų užduotis mums davė kaip tik pačiu laiku. Džiovinsime grybus vieni kitus pakeisdami, tai niekas ir nepastebės, kad kurio nors kur nors nėra. Atliksime užduotis ir kartu prisigrybausime. O prisigrybavę pirmiausia nutempsime grybus į džiovyklą, o paskui bėgsime į mokyklą. Reikia tik pradėti ir nei nepajusime, kad turime prisidžiovinę tiek, kiek reikia. Taip ir savo paslaptį išsaugosime, ir darbus padarysime. Aišku, būsime visur atsargūs.“
„Darysime taip… – rikiavo darbus Gudrutis jaunesnysis. – Šiandien turime laiko ne daug, todėl mes visi kartu su Labute jaunesniąja ir Lobiu eisime rinkti grybų, kad kuo daugiau surinktume. O per tą laiką mokučiai tegul gerai prikūrena džiovyklos krosnį. Paskui džiovyklą prižiūrėsime, kaip ir sakiau, pasikeisdami. Saugosime ir dieną, ir naktį.“
***
Artėjo tykus, gražus pavasario vakaras. Tokiu metu nykštukų kaimelio kiemeliuose žaisdavo nykštukėliai. Tai buvo jų žaidimų metas. Pamokos rytojui jau paruoštos, namų darbai atlikti, todėl galima buvo džiaugtis laisvalaikiu iki pat vakarienės.
„Kaip tylu…“ – nusistebėjo praverdama savo namų vartelius Labutė vyresnioji. Ji sunkiai nešė pilnus kibirėlius ką tik pamelžto pieno ir mielai būtų pasikvietusi į pagalbą kurį nors iš nykštukėlių. Deja, į jos šūkčiojimus niekas neatsiliepė. Net Lobis nepribėgo. Nors visada, vos tik išgirdęs Labutės vyresniosios žingsnius tokiu laiku, bematant prisistatydavo ir laukdavo, kol jam įpils į dubenėlį šlakelį taip mėgstamo pienelio.
„Kur gi jie dingę?..“ – dar kartą nusistebėjo Labutė vyresnioji ir pastatė kibirėlius su pienu ant suolelio panamėje. Išgirdusi žingsnius atsigręžė į vartelių pusę ir pamatė įeinantį nykštuką Gudrutį vyresnįjį ir nykštuką Dumčių.
„Labas vakaras, Labute vyresnioji, – pasisveikino atėjusieji, – gal kartais matei mano sūnelį Gudrutį jaunesnįjį?“ – paklausė nykštukas Gudrutis vyresnysis.
„Ir aš savo nykštukėlio Sukučio niekur nerandu…“ – susirūpinęs ištarė nykštukas Dumčius.
„Ne, nemačiau, nei jo, nei Sukučio, – atsakė Labutė vyresnioji, – ir mūsiškės, Labutės jaunesniosios, su šuneliu Lobiu namuose nėra. Kur gi jie visi galėtų būti dingę, juk jau visai vakaras? Reikia nueiti į paežerę, greičiausiai ten visi tebetvarko savo plaustelius ar atlieka mokytojo užduotas stebėjimų užduotis, apie kurias pasakojo per pietus.“
Vos tik jie išėjo pro vartelius, pamatė nuo ežero ateinantį nykštuką mokytoją Moką, nykštuką Labą ir nykštuką Norą.
„Ar ir jūs einate ieškoti nykštukėlių? – paklausė mokytojas Mokas. – Mes buvome nuėję į paežerę prie plaustelių. Manėme, atlikę šios dienos mano užduotas stebėjimų užduotis, jie ten užsimiršę darbuojasi, bet ten tuščia, nei vieno nėra…“
„Vaje, vaje, kur tie mūsų nykštukėliai dingo?..“ – susirūpinę aikčiojo nykštukai.
„Nesijaudinkite, bandė raminti visus nykštukas Noras. Ne pirmas kartas. Turbūt kur nors žaidžia sutemose. Išalks ir sugrįš. Kol dar šiek tiek šviesu matyt dūksta kur nors girioje, neatsidžiaugdami pavasariu.“
Sutemo. Pražuvėliai nykštukėliai neatsirado ir šaukiami iš niekur neatsiliepė. Vėl nykštukai ėjo vieni pas kitus, nešini šviečiančiais žibintais, pakeliui apžiūrinėdami savo vaikų žaidimų vietas. Tačiau jose nieko neradę, vėl kiūtino tai šen, tai ten. Pakalnėje, netoli Vilko ilčių alėjos, susitiko grįžtančius namo nykštuką mokytoją Moką ir verkiančią jo žmoną mamą Mokę. Sustojo pasikalbėti. Visi nykštukai buvo pavargę, ištroškę, alkani ir labai nusiminę.
Mokytojas Mokas sakė: „Matyt teks ir per naktį ieškoti. Pavasario naktys dar šaltos. Negerai, jei paklydę nykštukėliai liks naktį girioje. Reikės ir į Didįjį kaimą nueiti. Gal jie ten užsibuvo. Tačiau reikia minutę kitą atsipūsti, pasistiprinti. Tikriausiai ir nykštukėliai bus alkani. Todėl vėl išeidami ieškoti turime pasiimti maisto. Ir žibintų daugiau reikės, kad geriau galėtume apžiūrėti ieškojimų vietas.“
„Gerai sakai, mokytojau, užkąsti būtų tikrai ne pro šalį, – atitarė nykštukas Dumčius, – mūsų namai dar tolokai, o nuo jūsų namų taip skaniai kvepia, kad seilės jau upeliu teka, taip valgyti norisi.“
„Tikrai… – nusistebėjo mokytojas Mokas, – ką, mama Moke, šiandien gaminai, kad tokie apetitą žadinantys kvapai sklinda nuo mūsų namų?“
„Bet gi aš šiandien namuose net krosnies neturėjau kada užkurti. Rinkau bobausius šventės pyragams ir jau nuo pavakarės pradėjau ieškoti mūsų mokučių. Net buvau pagalvojusi, kad mūsų nykštukėliai bus sumanę išsimaudyti ir bus nubėgę į šiaurinę ežero pakrantę prie saulės įšildytos seklumos. Ankstyvas maudynes ežere jie labai slepia kad nesibartume. Patikrinau, bet jokio ženklo, kad ten nykštukėlių būta ir maudytasi. O iš kur gi tas kvapas? Nežinau!..“ – nusistebėjo nykštuko mokytojo Moko žmona mama Mokė.
„Ir kur gi dingo tie mūsų nykštukėliai? – svarstė ir svarstė nusiminę nykštukai. Taip besvarstydami ir priėjo galinius mokytojo Moko sodo vartelius. Čia dar stipriau buvo juntamas džiovintų grybų kvapas.
„Bet juk mes nieko nedžioviname, iš kur tas kvapas?“ – giliai įkvėpdamas kalbėjo mokytojas Mokas ir sparčiai patraukė savo grybų džiovyklos link. Artėjant prie jos jau aiškiai galima buvo išgirsti silpną, protarpiais iš ten sklindantį, šunelio Lobio kauksmą.
Šunelio kauksmas, ir dar toks keistas, mokytoją Moką išgąsdino. Jis bėgte pribėgo prie džiovyklos ir staigiai atvėrė jos duris. Vos žvilgtelėjęs į vidų garsiai sušuko: „Greičiau visi čia, reikia pagalbos!“
Tai pasakęs puolė vidun. Išsigandę, jausdami nelaimę, nykštukai ėmė bėgti, kaip kuris galėdamas.
Atlėkė prie džiovyklos uždusę, vos atgaudami kvapą. Įbėgę į ją ėmė ant rankų asloje tysančius nykštukėlius, nešė į lauką ir guldė pievelėje. Lobio nešti nereikėjo. Įkvėpęs tyro oro šunelis pirmas atsigavo, pabandė atsistoti, vėl pargriuvo, vėl bandė ir šiaip taip išsvirduliavo laukan, prišliaužė prie Labutės jaunesniosios, gulinčios pievelėje, ėmė inkšdamas laižyti jos veidelį.
„Mokytojau, Mokai, – dejavo nykštukai, – nejaugi jie visi negyvi? Tik pažiūrėk, kokie išblyškę tavo mokučiai ir Labutė jaunesnioji baltutėlė lyg popieriaus lapas. Ką daryti? Kaip juos gaivinti?..“
„Žinau, kas čia atsitiko. Jie džiovina bobausius. Tik nesuprantu, kodėl padžiovę grybus neišėjo iš džiovyklos? Juk per pamokas jiems aiškinau, kokias medžiagas išskiria džiūdami bobausiai ir kuo tos medžiagos pavojingos. Ir kam gi prireikė šitiek bobausių pririnkti, šitiek daug jų džiovinti. Pasižiūrėkite, kokia gausybė padžiauta ir kiek dar ruoštasi džiauti. Matyt juos valė užsidarę, kad niekas nepamatytų šviesos ir neateitų pasižiūrėti, ką jie čia veikia. Oho, karšta čia kaip pirtyje… – braukdamas prakaitą nuo kaktos pasakė nykštukas mokytojas Mokas ir pridūrė: – Bėgu atsinešti vaistų.“
Mokytojas Mokas greitai atsinešė iš namų nedidelį buteliuką, kurį atkimšus pasklido aštrus, aitrus, čiaudėti verčiantis kvapas. Kiekvienam nykštukėliui po nosimi kyštelėjęs atkimštą buteliuką mokytojas Mokas pažadino nuo bobausių išskirtų medžiagų apsvaigusius savo mokinius. Nykštukėliai sujudo, atmerkė akis. Vieni kosėjo, kiti čiaudėjo, bet visiems vienodai buvo bloga. Žiaugčiojo ir žiaugčiojo, kėlė galveles nuo pievelės ir vėl gulėsi. Verkė ir aiškino, kad jie tik norėję vasarą būti greitesni, kad girioje tiek daug darbų jiems tenka, kad dėl to mažai lieka laiko žaisti. Kad jie manė nieko blogo nedarantys, o tik norėję turėti daugiau laiko žaidimams. Sakė, kad žaisti labai nori, kad žaisti jiems taip smagu, kaip ir žmonių vaikams. Iš tų aiškinimų išsigandę nykštukai mažai ką suprato, bet manė išsiaiškinsią vėliau, o dabar buvo svarbu, kaip ir kuo geriau nykštukėliams padėti.
Atrodė, kad nebus galo tam baisiam blogumui. Mama Mokė atnešė pilną ąsotėlį skaniosios klevų sulos, bet ji nesilaikė nykštukėlių skrandukuose. Jie verkė, žiaugčiojo ir blogavo. To niekada dar jų gyvenime nebuvo buvę. Tik kai išgėrė Labutės vyresniosios atnešto pieno, jiems pasidarė šiek tiek geriau. Truputį atsigavę jau aiškiau galėjo papasakoti apie savo svajonę turėti vežimaičius-paspirtukus, Aiškino ir aiškino, kokie tai puikūs daiktai, su kuriais galima greitai lakstyti girios keleliais, greičiau nulėkti ten, kur reikia nuveikti jiems skirtus darbus. Greitai darbus pabaigę turėtų daugiau laisvo laiko mėgstamiems žaidimams. Papasakojo apie savo sumanymą prisidžiovinti bobausių ir juos brangiai parduoti Labanore. Labiausiai visus pralinksmino nykštukėlių planas kaip pasiekti Didįjį miestą. Mat jie buvo sumanę ten nuvykti savaitgalinių žvejų mašinos bagažinėje. „Taip greičiausiai galima pasiekti miestą. Tik įšokai, nutaikęs momentą, į atidarytą bagažinę, pasislėpei už ten esančių daiktų ir važiuoji. O nuvažiavęs tik strykt, iššoki iš jos ir bėgi ieškodamas vežimaičių-paspirtukų parduotuvės…“ – aiškino nykštukėliai, nesuprasdami, iš ko čia jų tėvai taip juokiasi.
Papasakojo ir apie tai, kaip jie ketino už gautus pinigus Didžiajame mieste nusipirkti tuos vežimaičius ir kokiu būdu ruošėsi sugrįžti atgal į girią. Sugrįžimo planas sudėtingas, įdomus, visai įmanomas, bet gana pavojingas. Todėl apie šį nykštukėlių sugrįžimo planą aš jums ir nepasakosiu. Tegul tai liks paslaptimi, nes kas žino, ar dar nesumanysite be tėvų žinios kada nors tokiu planu pasinaudoti. Užtenka, kad nykštukėlių tėvai klausėsi nustebę ir žado netekę.
Pagaliau nykštukai nurimo. Jautė, kad nykštukėlių gyvybei pavojus negresia. Tik kaip galėdami toliau rūpinosi bloguojančiais savo vaikais. Darė viską šypsodamiesi, užjausdami ir galvodami, kad jų mažyliai patyrė dar vieną svarbią gyvenimo pamoką.
***
Keletą dienų iš mokyklos malkinės sklido linksmas nykštukėlių klegesys, obliaus, grąžto ir kitų instrumentų skleidžiami garsai. Pro praviras malkinės duris tumulais veržėsi dulkių debesys nuo stropiai gludinamų, šlifuojamų įvairių ąžuolinių detalių. Girdėjosi ir nykštuko mokytojo Moko balsas. Mokytojas Mokas mokė, kaip ir ką reikia daryti.
Mokytojo Moko pamokyti nykštukėliai pasigamino puikius, gražius medinius paspirtukus, ąžuoliniais, metalu kaustytais rateliais ir ypatingai tvirtomis ašimis. Paspirtukai – lengvi, tvirti, patikimi, tokie, kokių reikia tokio amžiaus nykštukėliams, pasižadėjusiems atidžiau klausytis mokytojo aiškinimų per pamokas. Be to, jie buvo prisiekę, visi kaip vienas, kad, niekada padžiovę bobausius neužsibus džiovykloje, o tuoj pat iš jos išeis. Visada saugosis, kad niekada šitaip daugiau neapsinuodytų.
***
Pirmųjų pavasarinių grybų šventė buvo puiki. Visiems patiko nykštukėlių atliekamos dainos, eilėraščiai, gėlių šokiai ir linksmas vaidinimas apie išgyventus nuotykius girioje. Vėliau, susibūrę aplink laužą nykštukai gardžiavosi skaniais mamos Mokės bobausių ir briedžiukų pyragais. Valgė, džiaugėsi laužo šviesa ir šiluma, šnekučiavosi, geraširdiškai juokėsi, prisimindami neseniai atskleistą nykštukėlių slaptąjį sumanymą ir pergyventą išgąstį. Dabar visi buvo linksmi, smagūs ir sotūs. Tik slapukai bobausių džiovintojai, išdaigų sumanytojai, tų nuostabiųjų pavasario šventės pyragų negalėjo praryti nė kąsnelio, nors mama Mokė, kaip visada, bobausius ir briedžiukus buvo tris kartus virusi, paskui troškinusi su prieskoniais ir pavertusi nuostabaus skonio pyragų įdaru. Šitiems nykštukėliams bobausių šį pavasarį jau buvo gana. Tačiau jie irgi buvo linksmi. Dainavo, šoko, gėrė iš pernykščių spanguolių išvirtą kisielių ir džiaugėsi laimingai išsisukę iš didelės bėdos. Juk nežinia kuo būtų pasibaigęs jų nuotykis grybų džiovykloje, jeigu jie nebūtų laiku surasti, jei niekas nebūtų išgirdęs, kad ir silpno, bet vis tik gana toli sklindančio šunelio Lobio kauksmo. Baisu darėsi vien pagalvojus.
Bet už tai dabar nykštukėliai buvo gerai įsidėmėję kad bobausiai turi dar vieną lotynišką pavadinimą – Gyromitra, ir kad džiūdami jie išskiria giromitriną, kurio prisikvėpavę nykštukėliai šitaip baisiai blogavo. Ir tėvams ir mokytojui buvo pasižadėję, kad su bobausiais ir kitais grybais bus atsargūs, dėmesingi, elgsis taip, kaip yra mokomi elgtis. Dabar nykštukėliai tvirtai žino, kaip reikia bobausius ir briedžiukus rinkti, džiovinti, ruošti maistui. Dar daugiau!.. Žino, kas atsitinka, jei padarai kažką paslapčiomis ir neteisingai.
***
O mediniai, pačių rankomis pasidaryti, gražiai įvairiomis spalvomis nudažyti vežimaičiai-paspirtukai nykštukėliams buvo tikras vasaros džiaugsmas. Net šunelis Lobis, iš pradžių aplodavęs besivažinėjančius, išmoko išsilaikyti ant paspirtuko ir džiaugsmingai skrieti kartu su Labute jaunesniąja. Greiti kaip vėjas, linksmi kaip žvirbliai lakstė su paspirtukais nykštukėliai tą vasarą girios keleliais, atlikdami tėvų užduotis, paskirtus darbus. Skriejo jie nuo kalnelių ir savo malonumui, dainuodami apie pavasarį, vasaros džiaugsmus ir nuotykius. Dainavo ir apie paslaptis, kaip gi be jų! Kiek paslapčių jau buvo ir kiek dar jų laukia ateityje! Juk jie nykštukėliai – linksmi ir nerūpestingi Labanoro girios nykštukų vaikai!..
Autorės archyvo nuotraukos
