Nuo vienerių iki trejų metų, taigi jau paūgėjusiems septyniasdešimt trims balų vėžliukams 2015 m. liepos 1-oji buvo ypatinga. Tą dieną jie, iš Metelių regioninio parko darbuotojų surinktų kiaušinių inkubatoriuje išperinti ir Lietuvos zoologijos sode globoti, buvo paleisti gyventi savarankiškai. Beje, ir Metelių regioniniame parke šis įvykis virto tarsi kokia švente, į kurią atvyko būrys Zoologijos sodo darbuotojų, tarp jų – direktorius Aurimas Didžiokas bei vyriausioji biologė Virginija Genovaitė Raudeliūnienė. Taip pat dalyvavo grupė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos darbuotojų, iš jų – ir direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Nepaprasto įvykio aprašyti, radijo bangomis ir kitaip pagarsinti atvyko nemaža žiniasklaidininkų.
Įkurdinti pas savus
Akcijai vadovavęs Metelių regioninio parko direktorius Ramūnas Krugelis su kitais šios saugomos teritorijos darbuotojais dvi vietas, kuriose vėžliukai numatyti paleisti, buvo parinkęs iš anksto. Jos, nors ne visai arti viena nuo kitos, bet abiejose balų vėžlių esama, tad naujakuriai pateko į savą, giminišką aplinką ir, reikia manyti, iš karto pasijus pakankamai jaukiai.
Stebėtina, kad tarp paleistųjų pasitaikė vienas albinosas – tiesa, ne visai baltas, vos kiek gelsvai žalsvu šarvu. Netgi tokios pačios spalvos ir visas kūnelis, kiek jo galima matyti, – galva, kojytės, uodega. Todėl kilo diskusija, pasigirdo įvairų minčių – ar kiti, „tamsiaodžiai“, gentainiai nemėgins šiojo nepripažinti savu, skriausti, kaip tai dažnai nutinka paukščių ar kitų gyvūnų pasaulyje? Tik kiek bediskutuotum, niekas turbūt to net gerai nenutuokia. Įdomu, ar ir mokslininkai biologai į šį klausimą galėtų atsakyti, nes kažin, ar šis balų vėžlių tarpusavio santykių aspektas yra mėgintas specialiai tirti. Bent jau man neteko apie tai girdėti. Kita vertus, tiems drumzliname balų vandenyje nardantiems padarams gal gentainio išorės spalva ne ką terūpi? Na, bet kaip ten būtų, mažasis albinosas, pasirodė itin mitrus: paleidus du greta vienas kito, šis tamsiašarvį kaimyną kaipmat aplenkė ir pirmas įlindo į balos purvą, kuriame dažnai esti pakankamai vėžliško peno: tai uodo trūklio lervučių, tai kitų kirmėlaičių ar dar kokios dominančios gyvasties.
Mat balų vėžliai santykinai priskiriami plėšriųjų roplių padermei, minta ne augalais, o smulkiais gyvūnais, gaudo visa, kas juda. Jei pasitaiko proga, mielai suvartos ir nugaišusią žuvytę. Pasak V.G. Raudeliūnienės, vienas iš gabenamų paleisti šarvuotųjų globotinių sykį pasigviešęs nemenką dėlę, bet ta buvusi jam aiškiai ne pagal jėgas, tai ir neįveikęs. O štai tik paduok slieką – kaipmat sudoroja – plėšo gabalais ir praryja. Taigi paleistas į balą net mažylis neprapuls, ras kuo prasimaitinti. O suaugęs – kitąkart čiumpa net varlę.
Didžiulė nelaimė – šalta žiema
Pavojingiausias šarvuotiesiems mažyliams yra žiemos metas. Juk pasitaiko Lietuvoje šaltų žiemų, kai negilios balos įšąla iki dugno – tokioje ir suaugęs vėžlys žūtų. Tačiau suaugęs ir gyvenimo patirties turi, jis iš anksto persikeltų į kokią gilesnę kūdrą, pelkutę ar negilų ežerėlį su storu dumblo sluoksniu, įsirausęs į dumblą užmigtų, taip laimingai sulaukdamas pavasario. Bet šitie – dar mažyliai. Užtat ir pasistengta įkurdinti juos ten, kur nė toks pavojus negresia. O pati didžiausia bėda – kad balų vėžlių patelės, sakytum, yra nerūpestingos mamos, deda kiaušinius į duobutes bet kokioje atviroje smėlėtoje vietoje, kad ir ant lauko keliuko. Tačiau iš tiesų taip tik atrodo – jos priverstos dėti kiaušinius (jų būna vos dvylika ar trylika) arti savojo vandens telkinio, kad palikuonims būtų kuo trumpesnis kelias prie jo. Be to, kol vėžliukai išsirita, praeina du ar net trys mėnesiai – visa vasara! Taigi neretai tuos kiaušinius suryja koks visaėdis žvėrelis, o ir išsiritusius vėžliukus, kurie būna vos dvidešimt eurocentų monetos dydžio, sulesa paukščiai. Kurie dar spėja pabėgti, tai juos užpuola skruzdės, mat šios kaip tyčia veisiasi ten, kur vėžlės deda kiaušinius, ir išgraužia nelaimingiesiems naujaričiams akis… Vandenį pasiekia tik maža dalis išsigelbėjusių sveikų mažylių. Štai kodėl balų vėžliai jau dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje tapo nykstančia, o dvidešimt pirmojo pradžioje – kone išnykusi gyvūnų rūšis ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur kitur Europoje. Tik dėl ypatingo gamtininkų, aplinkosaugininkų rūpinimosi pastaraisiais metais mūsų šalyje jų populiacija pamažu pradeda atsigauti.
Naujos pastangos
Tad ši liepos 1 d. Lietuvos saugomų teritorijų tarnybos ir Zoologijos sodo darbuotojų bendra akcija yra vienas iš pačių reikšmingiausių rūpinimosi ta jaudinamai paslaptinga mūsų balų vėžlija pavyzdžių, teikianti vilties, kad simpatiškus, bet labai jautrias visokiausioms negandoms „geležines varles“ pavyks grąžinti į joms gyventi tinkamas Lietuvos vietas, kurių dar, ypač Dzūkijoje, esama ne taip mažai. Tuo labiau šias pastangas reikia vertinti, turint galvoje, kad nors 2014 m. rugsėjį LIFE projektas „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas“, kurį įgyvendinant nemaža nuveikta stengiantis pagausinti balų vėžlių populiaciją, baigtas, bet Lietuvos zoologijos sodas ir Metelių regioninio parko direkcija šį darbą plėtoja toliau, bendrai vykdo naują projektą, pavadintą ,,Balų vėžlių (Emys orbicularis) Lietuvoje išsaugojimas ir populiacijos gausinimas“.
Projekto tikslas: padidinti balų vėžlių mūsų šalyje skaičių, išsaugoti ir grąžinti į natūralią gamtinę aplinką jau kiek paaugintus jauniklius. Taip pat stengiamasi apsaugoti vėžlių kiaušinius (pavyzdžiui, specialiais tinkleliais, kurie trukdo juos aptikti bei pasiekti žvėreliams ar paukščiams).
Na, o jei kur gamtoje pamatytume kėblinantį dar ne ką ūgtelėjusį vėžliuką, nemanykime, kad jis paklydo, neneškime prie pirmo pasitaikiusio vandens telkinio: mažylis žino, kur yra jo tikrieji namai ir pats juos įstengia rasti.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
