Sulaukėme didžiųjų žiemos švenčių! Saulėgrįža, Kūčios, kūdikėlio Jėzaus gimimas, šventosios Kalėdos; Naujieji Metai… Naujos viltys, ateities siekių ir svajonių išsakymas! Gražiausios žiemos šventės ir dideliam, ir mažam…
Prie papuoštos kalėdinės eglutės vaikučiai susitinka su Kalėdų Seneliu. Jis pasakoja, kaip skubėjo čion, į roges pasikinkęs devyniaragius elnius, skriedamas virš sniego pritvinkusių debesų iš tolimosios šalčio šalies Laplandijos. Mažiukus Senelis aplanko naktį miegančius, įsmukęs židinio kaminu vidun, – sudeda dovanėles po eglute ar į pakabintas prie lovelių kojinaites.
Tiems, kas abejoja Kalėdų stebuklais, – keletas naujienų iš mokslo pasaulio. Prieš penketą metų sėkmingai darbavosi archeologai Turkijos pietvakarinės dalies Antalijos regiono Demre miestelyje, tyrinėdami Bizantijos laikų vienuolyno ir Šv. Nikolo bažnyčios griuvėsius. Po tyrinėjimų buvo paskelbta žinia, kad jiems pavyko surasti legendinio vyskupo Mikalojaus Miriečio palaidojimo kriptą. III-IV amžių sandūroje čia gyvenęs vyskupas Bažnyčios yra paskelbtas šventuoju. Jis garsėjo labdaros darbais, kuriuos betgi stengdavosi atlikti taip, kad niekas nesužinotų geradario vardo. Vyskupo dovanos būdavusios labai tikslingos: gerai pažinodamas savo ganomuosius, atnešdavo jiems tai, ko labiausiai tuokart reikėdavę. Vieną vargingos našlės gausią šeimą Mikalojus sušelpė, slapčiomis įmetęs aukso gabalėlį į vaiko kojinaitę, padžiautą prie ugniakuro. Trejų seserų ir senutės motinos šeimą išgelbėjo nuo nevilties ir bado trimis kepalaičiais duonos… Šį pasaulį gerasis ganytojas paliko 348-ųjų metų gruodžio 6 d.; prie jo kapo paguodos trokštantys ar vargingi žmonės vis išmelsdavo malonių. Kai į Bizantijos žemes įsiveržė musulmonai ir sukūrė čia Osmanų imperiją, šventojo palaikus 1087 m. bandyta slapta išgabenti į Italiją, Bario uostamiestį. Ten jo relikvijoms saugoti buvo pastatyta Šv. Mikalojaus bazilika. Joje, beje, yra palaidota ir mūsų valdovė Bona Sfora, Žygimanto Senojo žmona, nes Baris – jos gimtinė. Kaip žinia, mūsų kraštui kunigaikštienė yra labai nusipelniusi, – jos inicijuota buvo įvykdyta Valakų žemės reforma. Tačiau Šv. Mikalojaus iš Miros kripta su jo palaikais, kaip tikina turkų archeologai, liko nepaliesta, ji – giliai po Šv. Nikolo bažnyčia… Šiandien greta tos šventovės – paminklėlis Šventajam; kaip ir Vilniuje prie seniausios mieste Šv. Mikalojaus bažnyčios. Tad apie relikvijų tikrumą sprendžia ne archeologai, o maldos į šventąjį stebuklai…
Šventasis gerbiamas visame krikščioniškame pasaulyje: ortodoksų bažnyčioje jis vadinamas Stebukladariu; Nikolajaus vardu (iš lotyniškojo Nikolaus) buvo krikštyti Rusijos imperatoriai. Jo kultas pripažįstamas ir anglikonų bažnyčioje. Katalikiškuose kraštuose iš šventojo legendos radosi paprotys persirengus aukšto rango dvasiškio rūbais, pasiėmus ganytojiškąją lazdą, prieš Šv. Kalėdas aplankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti jų vaikams skanesnio maisto, drabužėlių. Tegu šventė būna džiaugsminga ir likimo nuskriaustiems… Tokį gražų paprotį mielai perėmė ir protestantiškieji kraštai.
Bažnytinėse kalėdinėse misterijose, rengiamose viduramžiais, gerojo vyskupo Šv. Mikalojaus personažas įgavo linksmumo ir net žaismingumo. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas, diktas barzdočius, rūsčios išvaizdos, apsirengęs odiniais drabužiais. To riterio priedermė – nubausti neklusnius vaikus, pabarti padaužas ir išdykėlius, sugėdyti nemokančius poterių. Ilgainiui abu personažai sutapo. Iš riterio gerasis senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Olandijos vaikai jį pavadino malonybiškai Sinter Klaasu, tai toks trumpinys iš Nikolaus. Jie laukdavo šventojo atkeliaujant Šv. Kalėdų vidurnaktį baltu žirgu iš pietų šalies. O toji šalis – tai Ispanija, kurios protektoratu kitados buvo Niderlandai. Į savo kurpaites, sustatytas ties lova, vaikai žirgui įdėdavo morkų, šieno, bet sumigdavo belaukdami. Tačiau ryte ten rasdavo dovanėlių…
O jau toliau Kalėdų senelio įvaizdį kūrė rašytojai ir dailininkai. Anglišką Santa Klauso vardą pasaulyje išgarsino linksmų plaučių amerikietis, diplomatas ir rašytojas Vašingtonas Irvingas (1783-1859). Dirbdamas ir gyvendamas Europoje, jis domėjosi įvairių tautų papročiais bei tradicijomis. 1809 m. V. Irvingas išleido smagių pasiskaitymų knygą ilgu pavadinimu: „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sutvėrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Čia šmaikščiai parodijuojamas mokslinis istoriografijos stilius, o knikerbokeriais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje tradiciniai papročiai gerokai autorizuoti, pridėta ir savos išmonės. Pasak V. Irvingo, Santa Klausas pas vaikus atvykstąs pasikinkęs elnią, židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžiąs į miegamąjį ir ten paliekąs vaikams dovanėlių. Kitas amerikietis, poetas Klementas Muras 1822 metais jau eilėmis aprašė Kalėdų senelio kelionę. Į roges jis pasikinkąs net aštuonis elnius; įdomūs jų vardai: Nuostabioji, Šokėja, Veržlusis, Pikčiurna, Kometa, Kupidonas, Žaibas ir Griaustinis. Štai taip paaiškėjo, kad Kalėdų senelis, arba Santa Klausas, gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje. Be abejo, adresą jis pakeitė ir todėl, kad XIX a. dienraščiai mirgėjo pranešimais apie įdomias šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus, bandymus pasiekti Žemės ašigalius. Teko vaikų geradariui vyskupo mitrą pakeisti megzta slidininko kepurėle, kokią nešioja Laplandijos elnių augintojai saamiai.
Rašytojas Markas Tvenas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje – Mėnulyje, nes jo elniai stebuklingi, gali skrieti ir erdve. 1902 m. Frenkas Baumas parašė vaikų numylėtinio biografiją; ten nurodytas tikslus Kalėdų senelio adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho. Šiaurės pašvaistė elnių kinkiniui kelią nutvieskė 1931 m. Uolto Disnėjaus filmuke. O 1939 m. kinkiniui rašytojas Robertas Mėjus padovanojo vedlį – elnią Rudolfą Raudonanosį.
Mūsų laikais Kalėdų Senelis reziduoja Laplandijos sostinėje Rovaniemyje ir Kanados Nord Polio miestelyje; mielai pasisvečiuoja Anykščiuose, Trakuose, Plungės ar Rokiškio dvaruose ir kitur. Aukštaitiją jis pamėgęs nuo seno: tarpušvenčiu pasibelsdavo į kiekvienos trobos duris. Vyresniosios kartos atmintyje jis toks: apsirengęs išvirkščiais kailiniais, su pakuline barzda ir kupra, pasiramsčiuodamas dideliausia krivule. Senelį lydėdavo būrys linksmų vaikų – tariamų „avinėlių“. Sodybos šeimininkus Senelis pasveikindavo iškilminga prakalba: „Aš – Kalėda! Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai; saldainiais ten lyja, baronkom sninga. Nešu tarbų, pilną skarbų: laimę, derlių ir visokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti!“
Kur čia tokio nepriimsi… Pakviestas į trobos vidų, Senelis Kalėda pirmiausia berdavo saują javų mišinio krikštasuolės link, tardamas burtažodį „čiūnebrūkšt, avinėli“, tada vaikus apdalydavo riešutukais, ledinukais. „Avinėliai“ sugiedodavo kokią linksmesnę kalėdinę dainelę su priedainiu „leliu kalėda“.
Ko moko šventojo Mikalojaus gyvenimas ir legenda: atjautos, dėmesio artimiesiems, dosnumo, bet kartu ir gerai pagalvoti, renkant dovanas, kad jos suteiktų ne trumpalaikį džiugesį, o būtų tikrai kuo nors pravarčios gyvenime…
Autoriaus archyvo nuotraukos
