Iš jaunumės – kalnuose, giriose
Vytauto Almanio – gamtos bičiulio, miškininko, rašytojo – naują knygą „Už ribos“ palabinant
Vytautas ALMANIS
Yra žmonių, kurių gyvenimas taip glaudžiai susijęs su gamtine erdve, kad girios, laukai, upės, ežerai ir kalnai, atrodo, tiesiog jų būtina aplinka. Mieste tokiems žmonėms nejauku. Jie nuoširdžiai rūpinasi, kad gamtoje liktų kuo daugiau natūralumo, tyrumo, kad besirutuliojanti mūsų dienų civilizacija kuo mažiau kenktų aplinkai ir visaip stengiasi padėti jai atsigauti, užgydyti pramoninės eros visuomenės padarytas žaizdas.
Kaip tik toks kovotojas už gamtos teises yra žinomas miškininkas, keliautojas ir rašytojas Vytautas Almanis, su kuriuo pirmąkart susitikau daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Paskui buvo daugiau susitikimų ir jų šilumą širdyje jaučiu iki šiol.
Kai žodžiai vaizdais pavirsta
Neseniai Vytautas išleido knygą, iš eilės bene šeštą, pavadintą „Už ribos“ ir, sužinojęs, kad 2018 m. sausio 22 d. rengia susitikimą su skaitytojais Vilniaus mokytojų namuose, nusprendžiau dalyvauti ir aš, nes jau senokai buvome nesimatę. Net maloniai nustebau, kad atvyko jis ne vienas, su sūnumi Andriumi, iš profesijos miškininku, kaip ir tėvas. O šis dar savo atžalas – Kotryną su Martynu – atsivežė. Štai taip susirinko puiki šeimyniška kompanija, kuriai ne tik pašnekėti, bet ir padainuoti atsirado proga – gerus balsus turi. O visiems, kurie dalyvavo, buvo smagu jų pasiklausyti. Bet dar smagiau atrodė išgirsti paties Vytauto pasakojimų apie Altajaus krašto gamtą, tenykščius žmones.
Prisimenu ne kartą esu iš jo girdėjęs apie patirtus nuotykius ten dirbant miškininku ir keliaujant po kalnus, o vis kiekvienąkart išgirsdavau daug nauja. Visko iš karto niekaip ir neišpasakosi, jei tame krašte esi išbuvęs be pertraukos apie dešimt metų, o paskui dar ne kartą ten lankeisi, naujų įspūdžių beieškodamas.
Altajaus kraštas iš tiesų stebėtinai įdomus. Tai tokios Sibiro platybės, tiesa, nelabai atšiaurios, bet žiemą irgi gana rūsčios, o jau vasarą – kokių tik žolynų ten neaptiksi kur nors palei Korgono upę, kalnuose, ne vienoj vietoj ir šiaip reto augalo – auksašaknės (rausvosios rodiolės) augaviečių buvo atradęs. Tai nuostabus augalas, turintis labai veiklių tonizuojamųjų medžiagų, apie kurį sakoma, kad yra vertingesnis už išgirtąjį ženšenį. Ir kitokių vaistažolių ten gausu. Be to, kokie kalnų, slėnių vaizdai! Grožėkis neatsigrožėdamas. Na, ir įspūdingi miškai, po kuriuos dirbdamas girininku, vaikščiojo, jodinėjo Vytautas kelerius metus.
Paskui tėvą – ir sūnus
Kelionėse po kalnus ir girias Vytautą lydėjo žmona Julija. Beje, ten begyvendami Almaniai ir pirmojo vaiko – sūnaus Andriaus – susilaukė. Nors tik kelerių metų Andrius buvo, kai su tėvais į Lietuvą grįžo, bet gerai atsimena, kaip svyruojančiu senu mediniu tiltu per itin sraunią Korgono upę tekdavo į kitą krantą pėdinti. Ir smalsu, ir baisu atrodė, nes jei nukristum nuo tilto – sveikas dingęs. Neišsigelbėsi, kunkuliuojanti srovė kai patrauks per akmenis – tuoj gyvastį iškratys…
Andrius užaugęs tėvo pėdomis į miškininkus nuėjo, Žemės ūkio akademijoje studijavo, 1988 m. miškininko specialybę įgijo, o 2011 m. tapo Ventos regioninio parko direktoriumi. Beje, ir jo žmona Rima – taip pat miškininkė. Štai tokia yra Almanių šeimyna, gamtos – kalnų, vandenų ir miškų – grožio apžavėta.
Apie Altajaus gamtą, keliones po tenykščius kalnus Vytautas rašė pirmosiose knygose – apybraižų rinkiniuose „Baltųjų vandenų šalyje“ ir „Per Ulkero žvaigždyną“. O va, dabar, į naująją knygą „Už ribos“ sudėjo tai, kas, anais, sovietmečio laikais negalėjo būti sudėta, nes tada ne apie viską atvirai pasakoti galėjai. O mūsų dienomis – kita gadynė, tad galima prisiminti ir kitiems papasakoti, kad lietuviui tada Sibire net laisvam, ne tremtiniui, nebuvo labai malonu gyventi, kreiva akimi žiūrėjo į atvykėlį ir vietos valdžia, atsirasdavo tarp gyventojų tokių tipų, kurie atvirai įžeidinėjo. Vieną tokį, pavadinusį Vytautą fašistu, teko kieta ranka pamokyti gražiau šnekėti. Nuo to laiko anas ne tik niekada daugiau panašiais žodžiais nesisvaidė, bet net į draugus ėmė pirštis… Aišku, juokėsi visa salė iš to pasakojimo, krizeno ir pats Vytautas. Bet juokinga tai atrodo dabar. O tada ir dar ne savam krašte teko bemaž nuolatinėje dvasinėje įtampoje gyventi.
Neabejingas gamtai? Dirbk jos labui
Prisimenu pirmąjį susitikimą su Vytautu ir dabar labai ryškiai, nors jau daug metų praėjo. Tikrai įdomus pokalbis tada mums išėjo. Tuo labiau, kad jame dalyvavo ir Julija. Tada kaip tik buvo toks metas, kai spaudoje nemažai rašyta apie vadinamąjį sniego žmogų – paslaptingą, lyg ir žmogaus pavidalo būtybę, lyg ir gyvenančią kažkur kalnuose – gal Himalajuose, o gal kur kitur. Tai va, pasirodo, Vytautas su Julija bekeliaudami po Altajaus kalnus, taip pat žvalgėsi, bene aptiks kokių tos būtybės pėdsakų. Tiesa, panašaus į šį tikriausiai mitinį padarą nieko gyva nepastebėjo, užtat kiek nepakarojamų įspūdžių patyrę, įvairiausių vaistingųjų augalų aptikę, tenykščiais elniais – maralais – gyvoje gamtoje pasigrožėję ir iš Altajaus bičių sunešto medaus pagaminto midaus paragaudavę… Et, ta kelionių romantika, nuo kurios, rodos, svaigsta galva! O Altajaus krašte romantikos apstu.
Bet tada, kai susitikome Almanių namuose, Akmenėje, šeimininkai jau seniai buvo į Lietuvą grįžę, Vytautas dirbo Kamanų gamtiname rezervate. Kai kalba pakrypo apie Kamanų augalijos ypatybes, jis pasakė: jei galėtum kokias dvi savaites ten pas mane paviešėti, kartu padirbėtume, štai tada tikrai pajustum, kas čia yra ypatinga. O šiaip vien pasižvalgius, tik išorinis įspūdis tebus, nė nepajusi, kuo tie pelkynai ir juos supantys miškai alsuoja. Neabejojau, kad pašnekovas teisus, bet galimybės užsibūti neturėjau. Tad iš tiesų teko vien pasižvalgyti.
O Vytautas buvimą gamtoje visada siejo su darbu jos labui, triūsė negailėdamas jėgų. Ir tolimame Altajuje, ir čia, savame krašte. Todėl ar raštu išdėstyti, ar gyvu žodžiu papasakoti jo įspūdžiai skamba kitaip, nei paporinti kokio atsitiktinio keliautojo. Ir atmintyje išlieka ilgai.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos