Iš fenologo užrašų. Ruduo
„... kad kiekvienas turėtų sau tinkantį darbą“ 2022-ųjų anomalijos, keistenybės ir atradimai (4)
Rudeniškas gelsvalapės usnies žydėjimas
2022-ųjų rudenį labai netikėtai sužydėjo dekoratyvinės saulėgrąžos. Ir kokios ryškios, kokios vasariškos jų spalvos. Gal dar nebuvo tokio keisto rudens: rugpjūčio sausros išvarginti jurginai rugsėjo pradžioje nukentėjo nuo pirmųjų šalnų, bet pražydo saulėgrąžos, kurių sėklos atkeliavo net iš Tenerifės salos. Sako, kad ten jau ir Afrika visai šalia. Tikra egzotika. Pernai tokia keistenybė manęs nesužavėjo – išbėriau tas juodas, smulkias sėklas šalia jau žaliuojančių šventagaršvių ir turbūt užmiršau. Sudygo jos ir augo pasislėpdamos už vešlių rutuliškų šventagaršvių žiedynų, o kai pražydo ir sunokino sėklas, jų nelietė nei zylės, nei žvirbliai. Sėklos pasisėjo pačios, peržiemojo ir štai vėl žydi tik neaišku, kodėl taip vėlai. Geltonuoja mažų graižų vainiklapiai kartu su gelstančiais klevų lapais. Ir niekas negalėtų pasakyti, ar subręs sėklos… Europiečiai laukinę saulėgrąžą pradėjo auklėti tiktai 16-ajame amžiuje, tai atsitiko Madrido botanikos sode. Ispanai buvo drąsūs jūrininkai ir geri sodininkai. Bet atrodo, kad eksperimentai tęsiasi. Eksperimentuoja ne tiktai žmonės, kurdami vis naujas dekoratyvines veisles, bet ir Gamta. Juk jeigu saulėgrąža pasisėja pati, jeigu kažkodėl sužydi tiktai rudenį, tikrai gali pasirodyti, kad eksperimentuoja Gamta.
Saulėgrąžos prisitaikiusios augti ir šalia dygių kaktusų Kalifornijoje, ir prie lietuviškų burokų. Drėgmės joms reikia daug, bet ilgos liemeninės šaknies nėra – visą dirvožemio drėgmę sutraukia tankiai išsiraizgiusios kuokštinės šaknys. Tikroji saulėgrąža yra ir maistinis (aliejinis), ir pluoštinis, ir dažinis, ir medingas augalas. O dekoratyvinės saulėgrąžos kai kurias šios genties savybes labai išryškina. Didžiulius stiebus ir lapus galima kompostuoti. Taip pavėluotai sužydėjusios dekoratyvinės saulėgrąžos tarsi perspėja – šį rudenį gali būti ir daugiau keistenybių. Ir tikrai: rugsėjo 7-ąją ieškau riešutų ir nerandu nė vieno gero branduolio. O buvo daug. Rugpjūčio mėnesį jau matėsi, kad lazdynų derlių pradeda graužti balti maži riešutinių straubliukų vikšrai, betgi sunku buvo patikėti, kad prapuls visi riešutai. Dabar jau ir riešutinės piktai karksi, nerasdamos jokio lazdynų derliaus. O rugsėjo pabaigoje dingsta ir šermukšnių derlius. Skanios, netgi šiek tiek padžiūvusios atrodė gelsvai raudonos šermukšnių uogos, o prapuolė labai staiga. Lengviausia būtų apkaltinti svirbelius, kai atūžia didžiulis šių šiaurietiškų klajūnų būrys, kuriame kartais būna net pusė tūkstančio paukščių, gali greitai pradingti ne tiktai šermukšnių uogos. Bet šį rudenį Dzūkijoje niekas dar nematė svirbelių.
Nelengva šiemet kalendorinio rudens pradžia: perdžiūvusi žemė apsunkina šakniavaisių iškasimą, be to, šakniavaisinės daržovės saugyklose gerai laikosi tada, kai yra prisigėrusios drėgmės tiek, kiek reikia. Sunku ir sodininkams, persodinamus medelius reiktų iškasti iš drėgno dirvožemio, kad nenukentėtų smulkiausios šaknelės. Sausą rudenį persodinant daugiametes gėles irgi reikia daug laistyti.
… Prie Krūčiaus, prie Vaikšnoro Ravo, pusiau kultūrinėse augalų bendrijose ir natūraliose smiltpievėse bei miškapievėse fenologiniai nukrypimai nėra tokie ryškūs: mozaikiškame kraštovaizdyje biologinė įvairovė ir išlaiko gamtinę pusiausvyrą. Ta pusiausvyra žmogui dabar reikalinga taip pat kaip ir gamtai. Kodėl dabar taip žavimasi šiaudinių sodų rišimu, audimu staklėmis ir net paprasčiausiu drožinėjimu? Gal todėl, jog mes nejučia pradėjome ieškoti tylos ir senovės, kad norime nors retkarčiais sugrįžti į tą praeitį, kurioje buvo ne greitai bėgantis linijinis, o ramus ciklinis laikas. Kalendorinės šventės atsiliepė ir į astronominius virsmus, ir į religijas, ir į ūkio darbus, kurie vis keitėsi, todėl nebuvo nuobodūs. Daug yra tokių amatų, kurie žmogų ramina ir džiugina. O koks tylus ir tikras yra melioracijos inžinieriaus džiugesys, kai jis pamato, kad mažas upelis vėl pradeda vingiuoti, o sugrįžtantis vanduo į aukštapelkę vėl priglaudžia šlapynių paukščius, kiminus ir spanguoles. Šitokie vaizdai Lietuvoje jau nėra utopija, tai vyksta šiandien, ir tai rodo mūsų gamtosaugos gyvybingumą. Gal galima ir taip pasakyti: gamtosaugos entuziastai (ir teoretikai, ir praktikai) nuolat patenka į tą kūrybos lauką, kurį kasdien jaučia audėja prie staklių arba skulptorius prie savo varstoto…
Rugsėjo 24-ąją Rūta Baškytė primena (ir vėl – svarbi žinia iš LRT radijo), kad prieš 30 metų Lietuvoje labai greitai atsirado trisdešimt regioninių parkų. Saugomų teritorijų plėtros teoriją jau buvo sukūręs profesorius Paulius Kavaliauskas, tas procesas truko ilgai, kai kurie kraštovaizdžiui svarbūs elementai pradingo (pavyzdžiui, žalieji koridoriai, jungiantys šiek tiek nutolusias ir saugomas miškingas oazes), bet regioninių parkų sukūrimas iš tikrųjų buvo labai greitas. O juk buvo kuriami ne tiktai nuostatai ir direkcijos, buvo tikslinamos ir derinamos ribos, buvo kalbamasi su vietos bendruomenėmis, organizuojami moksliniai tyrimai. Rūta Baškytė sako, kad tokio spartaus saugomų teritorijų kūrimo iki šiol dar nebuvo visoje Europoje.
Ruduo šiemet eina labai lėtai. Spalio pradžioje dar nė kiek negelsta europiniai maumedžiai, beržai tik vos vos gelsvuoja. Ant juodalksnių kamienų, net dvidešimties metrų aukštyje, žydi gebenės lipikės, čia pat vis dar žaliuoja savaime atsiradusios pipirmėtės, dar rausvuoja maži robertinių snapučių žiedeliai. Iš tolo matomi rudeninių vėlyvių violetiniai žiedai. O danguje – girgsintys migruojančių žąsų trikampiai. Bet kai kurios paukščių virtinės nutolsta ne į pietus, o į pietvakarius ar vakarus. Matyt, žada sustoti prie Lazdijų ežerų arba Mozūrų ežeryne. Dabar nesunku pamatyti kuo rudeninė migracija skiriasi nuo pavasarinės: pavasarį daugeliui tolimųjų migrantų skrydžio kryptis yra Šiaurė (galima surasti daug priežasčių, kodėl būtent tundros ir miškatundrės tada labai vilioja sparnuočius), gi rudeninės kelionės gali būti panašios į turistinius pasižvalgymus, netgi priešžiemyje nesunku pamatyti, kad antys ir gulbės migruoja į šiaurę ir į vakarus, nenutoldamos nuo Nemuno slėnio. O ką reiškia ornitologų mėgėjų pranešimai, kad žiemą matė suopį, medžiojantį antis? Liškiavoje būnant galima pamatyti, kad tokiu metu iškrikęs žąsų pulkas nutolsta į šiaurės rytus, galima spėti, kad lekia jos į Čepkelius.
Spalio 13-ąją surandu žydinčių smiltyninių perluočių plotelį. Žydėjo antrą kartą ir raudonosios sedulos, dabar jos jau nokina baltas uogas, vis dar žydi gelsvosios žvaigždūnės ir paprastosios gvaizdės. Skraido skėtės ir strėliukės. Dar nemiega žiemos miegu ir kamanės.
Spalio 18-ąją Sode prie Krūčiaus – svečiai iš Prancūzijos, keliaujantys su Erazmus programa. Einame Botaniniu taku, degustuojame rudeninius obuolius, valgome ilgadyglių gudobelių, smailialapių aktinidijų, putinų uogas. Viskas įdomu svečiams iš didelės šalies, kur spaudžiami ožkų sūriai iš Grenoblio Alpėse besiganančių ožkų pieno ir brandinamas taurus vynas iš Provanso vynuogių. Po rudeniškos ekskursijos – talka. Iš arboretumo tempiam išgenėtas dygliuotas šakas prie laužavietės. O kai dideliame kibire išverdam arbatą su apdžiūvusiais raudonėliais ir vis dar žaliuojančiomis pipirmėtėmis bei anyžiniais lofantais, atvažiuoja iš Norvydiškių Valdas, visiems žinomas sūrininkas ir didelis prancūzų bičiulis. Iš karto palengvėja pokalbis, Šarūnui nebereikia mano lietuviškos kalbos versti į anglų kalbą, o paskui dar palaukti, kol prancūzai patys viską išsiaiškins prancūziškai. Valdas sako, kad iš lietuvių versti į prancūzų kalbą labai lengva, daug sunkiau, kai reikia rusišką šneką perpasakoti prancūzams, nes mintyje pirmiausia vis tiek turi išsiversti lietuviškai, o tik tada prancūziškai. Taip netikėtai iš Gamtos pasaulio galima nuklysti į humanitarų lauką, galima net pasvajoti, kad gal kas nors sukurs profesoriaus Adomo Hrebnickio fondą ir išgelbės jo įkurtą, bet jau prapuolusį sodą Ignalinos krašte, Dūkšte. Čia jau ir gamtininkų, ir kultūros žmonių rūpestis. Gal ir keista, kad tokia svajonė gali atsirasti prie Nemuno ir Krūčiaus, bet juk ką tiktai valgėme saldžius Beržininkų ananasinius obuolius, čia jau trys obelys augina tokį brangų derlių. Išaugo tos obelys iš sėklų, kurios paveldėjo veislės savybes be skiepų, o veislė atsirado Beržininkų kaime, ir pirmasis ją pomologiškai aprašė ir tokiu vardu pavadino Adomas Hrebnickis. Tai buvo seniai, 1916 metais. Istorija įdomi, juk tikrieji veislės autoriai yra Beržininkų kaimo sodiečiai, be jokios hibridizacijos, vien tiktai atrankos būdu išauklėję sėjinukus. Labai svarbu, kad profesorius iš Peterburgo veislės pavadinime išsaugojo Beržininkų kaimo vardą. Tokiu vardu veislė ir plito rytų Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje…
Šiltos ir ramios paskutinės spalio dienos. Pasirodo net naktiniai sliekai: kietai sumintame takelyje link šulinio daugybė šviežių urvelių, jie atsirado naktį, kai tie dideli sliekai buvo išlindę, o anksti rytą vėl pasislėpė. Pavasarinis didžiųjų sliekų pasirodymas žemės paviršiuje gali būti koks nors fenologinis ženklas, liudijantis temperatūrinius pokyčius dirvožemyje, o kaip reikėtų paaiškinti rudeninį aktyvumą? Rodos, niekas nėra bandęs atspėti, ko jie išlenda ir būtent šitie, patys didžiausieji – Lumbricus terrestris. Juk visi sliekai maitinasi panašiai, per savo didelį virškinimo traktą pervarę dirvožemio humusą. Jie vengia dienos šviesos, gyvena savo urveliuose. (Lietuvoje yra net penkiolika rūšių sliekų, apie tai rašo Ona Atlavinytė knygoje „Sliekai – žemdirbių talkininkai“, kurią 1989 m. išleido „Mokslo“ leidykla. O pirmasis Lietuvos dirvožemio fauną bei moliuskus tyrinėjo akademikas Pranciškus Šivickis.)
… Lapkričio pirmoji dekada irgi nešalta. Vėlinių dieną vaikštome po Vilkiautinio kapinyną, kuriame kiekvieną kartą vis sunkiau orientuotis – beržais ir karklais užauga nešienaujamos pievos, klaidina ir takai, kuriuos sutapeno žvėrys, jiems nerūpi dar išlikę svarbūs geležies amžiaus liudininkai. O prie ženklo, kuriame parašyta, kad čia yra valstybės saugomas archeologijos paminklas, žaliuoja žieminių rugių laukas. Atrodo, kad būtent čia buvo surasti svarbiausieji, gal paskutinieji jotvingių žygių įrodymai. Nedidelėje pušimis apaugusioje kalvelėje netoli rugių lauko vis dėlto pavyksta surasti vieną pilkapį, aplink apdėtą akmenimis, bet būtent čia lapė jau pradėjo rausti sau urvą. Tame pačiame Aušrinės kaime, visai šalia Vilkiautinio, tiktai kitoje Bedugnio ežero pusėje – dar vienas, jau šiomis dienomis sukurtas paminklas: skulptorius Saulius Indrašius išdrožė Jotvingį su geležies amžiaus ginklais, mecenatas Gediminas Jakavonis susitarė su ūkininku, buvusiu Vilkiautinio vidurinės mokyklos istorijos mokytoju Kęstučiu Gudelioniu – štai ir stovi jo sodyboje Dainavos šalies karžygis. Reikia, kad jį pamatytų visi Dzūkijos svečiai, nes tikrų žinių apie karingąją jotvingių gentį yra nedaug. Jotvingiai nepaliko savo rašto. Gyveno jie dabartinės pietryčių Lietuvos teritorijoje ir Baltarusijos Polesėje.
Lapkričio mėnuo šiemet vis dėlto labai monotoniškas: ilgai tęsiasi niūri dulksna, paskui staiga atšąla. Ilgai tęsiasi tas atšalimas, o jo juk neprognozavo sinoptikai. Meteorologas Silvestras Dikčius, kalbėdamas per LRT radiją, pripažino, kad kol kas ilgalaikės prognozės kartais nepasitvirtina. O mums dabar atrodo, kad žiema šiemet prasidėjo staiga, kad net priešžiemio nebuvo.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos