Kovo 1-ąją Druskininkuose buvo 14 laipsnių šilumos. Sako, kad tai yra visų laikų rekordas. Šią dieną Botaniniu taku prie Krūčiaus vaikštome su archeologu ir etnografu Valdemaru Šimėnu. Jis pats save dar vadina ir sodininku mėgėju. Be to, nori pažinti visus Lietuvos paukščius. O yra humanitarinių mokslų daktaras. Dabar labai susidomėjęs Šeškučių pelkėmis, nes kažkur ten netoliese pirkęs namą. Slepiasi Šeškučiai miškuose tarp Bezdonių ir Karačiūnų. Esu apie tas pelkes rašęs almanache „Kūlgrinda“, tai buvo atmintinais 1990 metais. Būtent tais pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais „Atgajos“, „Žemynos“ ir „Žaliosios plunksnos“ klubai išleido pirmąjį ekologijos ir kultūros žurnalo numerį. Ir įsipareigojo, kad kasmet išleis po du tokius numerius. Deja, tas pirmasis 127 puslapių almanachas „Kūlgrinda“ taip ir liko vienintelis. Rašiau ten apie savo mikrodaržą, paslėptą Šeškučių pelkėse, publikacija vadinosi „Takai, kuriais vaikšto žvėrys ir žmonės“. Suradau tą žurnalą, ir koks aktualus pasirodė jis būtent dabar. Užtenka paminėti, kad redkolegijoje buvo neužmirštamas labai šviesus, tragiško likimo žmogus Saulius Gricius, kad spausdinome tada ir tokį jaunų žmonių laikomą plakatą „Karo šmėkla, lauk iš mūsų kiemo“. Suprantama, kad dabar „Kūlgrinda“ yra jau bibliografinė retenybė, bet bibliotekose juk turėtų būti…
Kovo antros dienos laidoje „Gamta – visų namai“ (LRT radijas) kalba labai universalus ir nepaprastai darbštus gamtininkas Sigutis Obelevičius. Gal prieš 15 metų esu gavęs retųjų augalų siuntą iš Traupio, iš Sigučio Obelevičiaus kuriamo Botanikos sodo. Mindaugas Lapelė, atvežęs tuos augalus, taip pasakė: „Traupio sodininko ir gėlininko rankos yra stebuklingos, ką pasėja ar pasodina, viskas auga ir dauginasi puikiai“. Nebuvau Traupyje. Esu buvęs Molėtų rajono Dapkūniškio vidurinės mokyklos darže, kurį puoselėjo Sigutis Obelevičius ir jo mokiniai. Tada toje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas buvo Rytas Tamašauskas, jis man parodė keletą archeologijos paminklų – akmenų su ženklais. O prie Perkalių ežero paaiškino, kas kadaise buvo tie perkaliai ir kaip jų pagalba aukštaičiai žvejojo žuvis. Grįžau tada į Vilnių įsitikinęs, kaip gera yra vaikams mokytis kaimo ar miestelio mokykloje, kai patys mokytojai tokie žingeidūs ir gabūs. Nesunku buvo pastebėti ir kitą dalyką: mokiniai gerbia mokytojus.
Kovo 10 d. labai staiga sugrįžta žiema. Laikosi keturių laipsnių šaltis. Pavasaris sustojo, bet kambary žydi geltonžiedės sedulos šakelė. Šis gana aukštas ir tankus krūmas, kadaise į Lietuvą atkeliavęs iš Pietų Europos, visada žydi anksti, kartu su blindėmis ir smailialapiais karklais. Po truputį oras atšyla tiktai kovo 17 dieną. Pražydo pražangialapės blužnutės, ne prie upelio, o aukštame šlaite, prie keturių senų juodalksnių, kurie rodo, kad kadaise čia buvo menkas šulinėlis, gėrė iš jo karvės. Šulinėlis išseko, bet juodalksniai dar gerai jaučiasi ir rodo, kad gruntinis vanduo čia yra aukštai. Tą patį jaučia dabar ir šaltiniuotų pakrančių augalas – blužnutė. Nelabai ryškūs jos žiedeliai, bet vis tiek primena, kad pavasaris eina.
Kovo 20 d. jau žydi baltosios snieguolės, žalčialunkiai, geltonžiedės sedulos, sibirinės scylės. Lazdynai peržydėjo lyg ir nepastebimai, jau karo rusvi žirginiai. Kitą dieną jau atrodo, kad pavasaris sugrįžta staiga: švilpauja bukučiai, ploniau švilpia lipučiai, suzvimbia pažeme pralėkdama juoda didelė kamanė…
Kovo 30 dieną – jau 20 laipsnių šilumos. Ir naktis buvo nešalta. Tik dabar paaiškėjo, kaip svarbu visiems vabzdžiams yra didelė žydinti blindė. Gal ir paskutinės tokio žydėjimo dienos, bet bitininkai sako, kad pavasarį net dvi tokio šventiško darbymečio dienos bitėms yra labai svarbios. O man gaila, kad sula šiemet laša silpnai. Romas Norkūnas iš Musteikos prieš keletą metų man yra davęs mažą knygelę apie sulos naudą mūsų sveikatai. Atrodė tarsi savilaidos brošiūra, bet žinios labai svarbios. Nuo to laiko kasmet pavasarį geriu daug sulos, ir klupsčio sąnariai tarsi atjaunėjo. Žinoma, vegetarinis maistas, kai nori šiek tiek sulėtinti senėjimo procesą, irgi labai svarbu. Tą patį, beje, rašo ir vokiečių mokslininkas Valteris Šionenbergeris: ir beržo, ir klevo sula yra medžio kraujas, todėl labai naudinga žmonėms savo kraują pagyvinti medžių krauju. Tai nėra bliauzgas kalbėjimas, šis mokslininkas savo laboratorijoje tyrinėjo medžių, krūmų ir žolių sultis, rašė apie tai, ir niekas jo svarbių atradimų nepaneigė. Labai įtaigiai ir vaizdingai apie cukrinių klevų sulą rašo JAV mokslininkė Robin Wall Kimmerer knygoje „Stumbražolių pynimai. Protėvių išmintis, augalų pamokymai ir mokslinis pažinimas“ (Knygą 2022 metais išleido leidykla „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė.) Senąją indėnų patirtį perėmė atvykėliai, kai ką patobulino ir dabar sulos išgarinimas ir sirupo konservavimas vietoje, tiesiog cukrinių klevų girioje, atrodo tarsi mažas, tvarkingas fabrikėlis. Praeityje kai kurioms indėnų gentims JAV šiaurinėje dalyje bei Kanadoje cukrinių klevų sirupas buvo toks pat egzistenciškai svarbus kaip ir pemikanas – ypatingas vytintos bizonų mėsos, riebalų ir džiovintų uogų mišinys.
Balandžio 2 d. pražydo veltininė vyšnia. Labai ankstyvas žydėjimas, šitaip dar nėra buvę. Šių žemaūgių vyšnaičių derlius visada būna labai menkas, nes vis dar neprapuola grybinė liga moniliozė, pažeidžianti vien tiktai veltininių vyšnių šviežius ūglius. Bet man atrodo vis tiek reikia išlaikyti keletą krūmų, išsaugoti rūšį, kuri nėra invazinė ir elgiasi kukliai, nereikalaudama netgi kalkingų dirvožemių, kas yra būdinga visiems kaulavaisiams. Gal ta grybo sukeliama liga praeis savaime. Gamtoje kartais taip būna. O Sode prie Krūčiaus – žemaitis Nerijus Karčiauskis iš Kretingos rajono Daubėnų kaimo. Labai geranoriškas ir žingeidus jaunas vyras, ne tiktai sodininkas, bet ir bibliofilas. O žmogaus geranoriškumas ir supratingumas pastebimas labai lengvai: kai aš iškasu kartu su velėna keletą retesnių, bet gerai plintančių augalėlių, jis čia pat duobes užlygina rankomis. Ilgai vaikštom ir viską apžiūrim, mums atrodo svarbu, kad galim kalbėtis žemaitiškai. Man įdomu, kad jau ir Pamario regione sumanesni gyventojai augina savo sodeliuose meškinį česnaką. Bet skundžiasi Nerijus, kad jo sode nušalo abrikosai ir persikai. Tenka aiškinti, kad teoriškai Lietuvos pajūris ir Vakarų žemaičių lyguma yra patys palankiausi, kai sodiname jautrius pietietiškus augalus. Daug blogiau yra rytinėje mūsų krašto pusėje, kur klimatas labiau žemyninis ir metų laikų kontrastai didesni. Todėl Vakarų žemaičių lygumoje auginant persikus, abrikosus, vynuoges ar arbūzus, reikia galvoti apie mažų mikroklimato plotelių sukūrimą, daug ką gali apsaugoti net ir paprasčiausia eglaičių užuovėja iš šiaurinės pusės. Atsisveikinam tarsi bičiuliai…
Balandžio 4-ąją prie Krūčiaus sužydi baltosios plukės, plačialapiai šaukščiai (dubosai), sužvilga kvapiųjų stumbražolių žiedynai, pasirodo bobausiai.. O radijas praneša, kad Rokiškio rajone ir kitur Šiaurės rytų Lietuvoj dar laikosi septynių centimetrų storio sniego klodai. Ir vėl galim pagalvoti, kokie gabūs ir darbštūs yra mūsų sodininkai, juk būtent Rokiškio krašte, Obeliuose, yra sukaupta didžiausia vynuogių veislių kolekcija.
Balandžio 6 d. sužydi paprastieji klevai. Irgi labai ankstyvas žydėjimas. Tikrai keistas pavasaris: kovas buvo labai šaltas, o štai dabar balandis visus labai skubina.
Balandžio 9 d. – jau 26 laipsniai šilumos. Kieme po obelim pridygo daug kūginių briedžiukų. Valgomi tie labai estetiški grybai, bet neliečiu aš jų, tegu subrandina ir išbarsto sporas.
Dirbu Sode prie Krūčiaus kasdien, savanoriauju. Persodinu peržiemojusias pirmametes drignes, jos sužydės gal birželio pradžioje. Iš Vaikšnoro Ravo šaltiniuotų šlaitų keletą šventagaršvių perkeliu prie paupinių jonpaparčių, pradedu perkelti į naują vietą česnakų kolekciją, Botaniniame take padarau keletą naujų rodyklių, arboretume apkalu lazdynų kuolais brangiausius medelius, nes kasmet stirninai vis ką nors sužaloja, valydamiesi savo ragus. Grįždamas Liškiavon, nukertu du storokus uosialapius klevus, išaugusius prie plento į Vilkiautinį, nes praėjusiais metais kelininkai, nupjovę čia du didžiulius beržus (juos nudžiovino amalai), kažkodėl paliko gyvus tuos invazinius klevus. Juos būtina nukirsti kol nesubrandino sparnavaisių, kuriuos vėjas toli išnešioja.
Šiemet stebiu naują reiškinį prie Krūčiaus: Vilkiautinio ir Gudelių kaimų gyventojai prie Krūčiaus skina meškinių česnakų lapus. Jie čia labai plinta, lyg ir negaila, bet truputį baugu, kad neatsitiktų kaip Kaukinės zoologiniame – botaniniame draustinyje (Kaišiadorių rajone). VDU Botanikos sodo kolekcijų kuratorius Kęstutis Obelevičius, Sigučio Obelevičiaus brolis, LRT laidoje „Gamta – visų namai“ pasakojo, kad Kaukinėje labai staiga padaryta didelė žala meškinių česnakų populiacijai… O paupy, pamiškėse ir retųjų augalų buveinėse – antroji pavasarinė žiedų banga. Žydi geltonžiedžiai šalmučiai, šliaužiančiosios vaisginos, girinės tulpės, tramažolės, baltažiedės notrelės, veronikos, česnakūnės, glažutės, stumbražolės, obelys. Pradeda žydėti gudobelės. Kovoju su penkialapiu vynvyčiu, jis kenkia jau ne tiktai apyniams, bet ir auksuotiesiems serbentams, krūminėms sidabražolėms, dekoratyvinėms obelims. Žolėse šliaužiantis pilkas stiebas yra nematomas, todėl gali toli nueiti, jei neranda atramos. Aukštyn kylantis vynvytis išskleidžia didelius tamsiai žalius lapus, galima pradėti jį pjauti ir rauti, bet kur slepiasi jo šaknys vis tiek neaišku. Ši ne mūsų krašto liana gražiai atrodo miške, kai įlipa į dvylikos metrų aukštį, bet knygos „Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje“ autoriai pataria jį visur naikinti be gailesčio, nes augalas tikrai yra labai gyvybingas ir greitai plintantis. Penkialapis vynvytis yra giminingas tikrajam vynmedžiui (Vitis vinifera), kurį mes vadinam vynuoge.
Gegužės pirmąją Sode prie Krūčiaus talkininkauja Onutė Grigaitė su savo kurso draugėmis. Iš rugiaveidžių buveinės išrauna, iškasa jaunas atžalines drebules, o gebenių miškapievėje apgina meškinius česnakus nuo lazdynų ir beržiukų, plintančių sėklomis. Ši pieva labai svarbi, kai pradėjome ją šienauti, augalų rūšių padidėjo dvigubai, bet kadangi šienaujama tik vieną kartą per vasarą, vis atsiranda miško trako krūmai, todėl juos būtina išrauti. Romas Norkūnas atveža bičių spiečių gaudyklę (vabiką) ir iškelia į pušį, augančią didžiojoje pievoje… Gegužės antrąją pražysta geltonoji akacija (karagana). Žydi jau ir žieminių veislių naminės obelys, ir dekoratyvinės ne mūsų krašto obelys. Vakare, jau sutemus, perkeliu nemažą skruzdėlyną, kurio nepastebėjome, kai buvo keliamas į pušį vabikas. Jeigu čia įsikurs bičių spiečius, tai skruzdėlės gali būti negeros kaimynės: į medį jos įlipa lengvai, o medų iš tolo užuodžia. Tris pilnus karučius – skruzdžių, spyglių, sausų žolių ir žemių vežu į pamiškę ir verčiu į vieną krūvą, viską šios rudosios miško darbštuolės, kažkodėl įsikūrusios pievoje, maždaug per savaitę susitvarkys kaip reikia. Atsiras net požeminės galerijos naujoje vietoje. Tenka skruzdėlių atsiprašyti, bet kito kelio nėra, siekiant išvengti didesnių konfliktų. O į senąjį skruzdėlyno guolį atnešu pipirmėčių ir bitkrėslių – bitės nemėgsta stipriai kvepiančių žolynų.
Gegužės aštuntąją – stipri šalna. Apšąla ne tiktai moliūgai, bet ir aktinidijos, riešutmedžiai ir netgi buko lapai. Dabar žinosiu: atviroje vietoje pasodintas bukas bijo šalnų.
Gegužės 13 d. pirmąjį baltą žiedą išskleidžia radasta (smulkiadyglis erškėtis). Tas žiedas ir praneša, kad prasideda fenologinė vasara. Jau žydi ir kiti vasariški pievų augalai: pieviniai šalavijai, nusvirusios naktižiedės, paprastosios gvaizdės, smaliukės. Labai iškilmingi platanalapių klevų žiedynai, O daržai jau kenčia nuo sausros, jau tris savaites sausus orus lemia anticiklonas. Nuvažiuoju dviračiu į apleistą Šalinių vienkiemį Aušrinės kaime, man smalsu pamatyti, kaip laikosi darželio augalai, kuriuos auginau ten prieš dešimtmetį. Viską, žinoma, puola pievų augmenija, bet tebėra pieviniai šalavijai, poriniai česnakai, pakalnutės, dekoratyvinės žemuogės ir netgi šaltmėtės, kurioms reikia daug drėgmės. Bet įdomiausia, kad nebeprižiūrimame Šalinių vaismedžių sode, kur jau įsigalėjo ievos, šeivamedžiai ir netgi pušelės, tebežaliuoja daugiaaukščiai česnakai (Allium proliferum). Bebrų Balose (Krūčiaus aukštupy, jau netoli Liškiavio ežero) labai daug vandens, nes užtvanką Krūčiuje bebrai prižiūri stropiai. Gerai, kai pelkėse vanduo kaupiasi, kai iškylančios šluotelinių viksvų salelės ir pakrančių samanos sukaupia daug drėgmės, bet bus blogai, jei kas nors neįvertins bebrų triūso ir užtvanką išardys. Tada gali nukentėti Krūčiaus žemupys: mano akmeninis pylimas prie tulžių atodangos ir paupinių jonpaparčių bei plačialapių šaukščių buveinės.
Gegužės 20 d. – smarki liūtis. Per pusvalandį prilyja pusantro centimetro. Mažai to staigaus lietaus, bet vis tiek viskas atsigauna. Kai kuriems sukulentiniams augalams (perkūnropėms, šilokams, tripirštėms uolaskėlėms) tokio lietaus jau užtenka, nes jie drėgmės atsargas sukaupia storose lapuose bei stiebuose. Po lietaus staiga atsiranda kolorado vabalai, ir puola jie ne bulves, o drignes ir durnaropes, kurios taip pat priklauso bulvinių šeimai. Gerai, kad šių lapgraužių daromą žalą galima pamatyti iš tolo – augalų lapai pasidaro skylėti, tarsi sušaudyti. Geriausia kova su kolorado vabalais, kol dar nematyti jų lervų, yra mechaninė, be chemijos… Juodalksnio uokse prie Murzos griovos dar cypsi geniukai, reikalaudami maisto, o kažkur aukštai skambiai cilpsi pilkoji pečialinda. Tai tikriausiai reiškia, kad šio pilko paukštelio lizde vėl atsiras kiaušiniai. O volungė tiktai dabar atskrido iš šiltųjų kraštų, švilpia ji labai melodingai, ir galima pagalvoti, kad čia yra dar viena pavasario giesmė.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
