Jau sukurtas judėjimo planas tinginiams
Gamtininkai dar gali pasidžiaugti, kad į jų darbą nelabai skverbiasi Dirbtinis Intelektas (DI). Ir tas vis dažniau propaguojamas sveiko gyvenimo būdas jiems nėra kokia naujiena: ir be agitacijos reikia daug judėti, persivalgymas taip pat negresia. Žinoma, neseniai sukurtą judėjimo planą tinginiams galima vertinti su šypsena, bet juk yra ten gerų patarimų. Štai psichologai aiškina, kad geras, sveikatą ugdantis įprotis atsiranda per tris savaites, ir jau gali būti suvokiamas kaip malonus, būtinai tau reikalingas. Tris savaites grūdinkis rytais šaltu vandeniu bijodamas, skubėdamas ir paprunkšdamas, o pamatysi, kad tas „žygis“ tau pasidarys malonus. Ir jau rimčiau pasiskaitysi, ką rašo specialistai apie tokį grūdinimąsi. Paaiškės, kad čia ne tiktai apsisaugojimas nuo slogos, bet ir visų hormonų aktyvinimas, ir vidinių riebalų naikinimas. O ar žinome, kad Sveikatos mokslų universitete jau yra dėstytojų, kurių specializacija – sveika gyvensena, kad jau įkurta Lietuvoje pirmoji ilgaamžiškumo ir sveikatinimo klinika, kad jauni žmonės jau gauna diplomus, jog yra baigę Miško terapijos kursus. Ar pastebėjote, kad knygynuose yra rimta ir įdomi Giedrės Žalytės knyga „Gamtos terapija“?
O ką reikia galvoti, kai gydytoja kardiologė ne tiktai kalba apie bėgiojimo naudą, bet prisipažįsta, kad pati bėgioja, netgi per lietų, netgi nelabai judriomis Vilniaus gatvėmis. O kas žino, kad kartą per savaitę galima per LRT radiją paklausyti laidos, kuri vadinasi „Penki kilometrai“? Tai žurnalistas ir gydytojas Ignas Klėjus kartu su klimatologu Silvestru Dikčiumi įvairiuose Lietuvos vietose keliauja tuos penkis kilometrus ir kalbina įdomios biografijos žmones. O juk gyvuoja mūsų krašte ir Sveikuolių sąjunga, yra Liaudies medicinos žinovai, vaistažolininkai ir netgi bėgiojimo bekele entuziastai… Bendra situacija, matyt, nėra bloga, bet „Judėjimo plano tinginiams“ kūrėjai mąsto šitaip: kiek daug žmonių jau žino, kad lengvas bėgiojimas ristele apsaugo ir nuo aterosklerozės, ir nuo sąnarių skausmų, bet aktyviau išsijudinti dar nesugeba, dar tiki tablečių galia. Nesunku įrodyti, kad sveikam ar apysveikiam žmogui dešimt tūkstančių žingsnių per dieną yra tiktai pradžia. Reikia ir pavargti, jei nori žinoti savo širdies galimybes. Be to, kartu su prakaitu kiekvienas gali atsikratyti tų vadinamų šlakų, kurie kenkia ne tiktai tavo inkstams bei kepenims.
Ir sveikuoliai, ir medikai, ir alternatyvios medicinos žinovai dabar sutaria, kad yra trys svarbios sveikatinimo sritys:
1.Judėjimas. Laipsniškas to judėjimo didinimas, atsižvelgiant į savo kūno organų būklę.
2.Sveikas ir saikingas maitinimasis. Pirmas svarbus žingsnis – visų perdirbtų produktų, visų pusfabrikačių ir surogatų atsisakymas. Sugrįžimas prie lėto maisto dabar populiarus visame pasaulyje . Daktarė ir žurnalistė Filomena Taunytė kadaise yra taip vaizdžiai pasakiusi: „Jeigu nori greitai užmušti šviežias savo daržoves, užpilk fabrikinio majonezo“.
3.Socializacija. Paprasčiau sakant, kiekvienas žmogus turėtų jaustis reikalingas ir savo mažai bendruomenei, ir Lietuvai. Mūsų Žemėje yra penkios (kai kas sako, kad septynios) zonos, kuriose visi čiabuviai gyvena labai ilgai. Be to, ir Japonijoje, ir Viduržemio jūros pakrantėse yra kalnai, o ten vaikščioti reikia daug. Žinoma, ir oras geras, ir produktai tikri – čia pat užaugę vaisiai, uogos, aliejinės kultūros, riešutai, daržovės, ožkų sūris, šviežias vynas. O svarbiausia, kad visi ilgaamžiai dirba, ir būtent visokia veikla juos jungia į kaimo ar miestelio bendruomenę.
Žiema
Meteorologai pranešė, kad pernai per visą gruodžio mėnesį Varėnoje saulė švietė tiktai dvi valandas. Tai gal yra savotiškas antirekordas, nelabai gerai mus, varėniškius, palydintis į Naujuosius metus. Vis dėlto Liškiava yra labiausiai nutolusi nuo savo rajono centro – Varėnos, Šis miškingiausias Lietuvos rajonas yra taip pat ir didžiausias. O gyventojų tankumas viename kvadratiniame kilometre yra pats mažiausias. Nuo centro labai nutolę yra Maceliai (netoli Pirčiupių), Kalviai (netoli Dubičių), ir Plaskiniškės (netoli Ašašnykų), bet tolimiausias pakraštys yra Liškiava. Mes, žinoma, nesiskundžiam, vis tiek „uogaujame“ Druskininkų turguje. Ir jeigu pardavėjo paklausi iš kur spanguolės, atsakys, kad iš Čepkelių. Todėl, kad uogos didelės, gražios. (Nelabai geras atsakymas, nes sumenkina didžiausios mūsų aukštapelkės vardą – čia juk rezervatas, ir uogauti aplinkinių kaimų gyventojai gali tiktai tris dienas.) Patinka mums ir Liškiavos apylinkių, šio tolimiausio Varėnos rajono pakraščio, reljefas: kalvos, piliakalniai, erozinės raguvos ir šalia jų iškylantys eroziniai palikuonys prie didžiosios mūsų upės yra gerai, ypač tada, kai prasideda uodų bei muselių sezonas. Ant kalvų esant ir pats mažiausias vėjelis išbaido kraujasiurbius vabzdžius.
Jeigu į Liškiavą artėsi iš Marcinkonių arba iš Senosios Varėnos, pamatysi, kaip keičiasi Dzūkijos smėlėtosios lygumos kraštovaizdis – jau nuo Merkinės prasideda kalneliai. Kalvotoje Dzūkijoje ir miškai kitokie, o kai pamatysi didžiuosius ežerus – Dusią, Metelius, Obeliją – nustebsi galbūt taip pat, kaip ir nuo Liškiavos alkakalnio žvelgdamas į Nemuną. (Tai yra unikalu jau vien dėl to, kad nedidelis yra Liškiavos alkakalnio absoliutinis aukštis, tiktai 108, 5 m. Šatrijos šventkalnis, pavyzdžiui, iškyla 228 metrus virš jūros lygio.) Gi Veisėjų ežeryno vandenys yra patys skaidriausi mūsų krašte… Vis dėlto nereikia galvoti, kad pietrytiniame Dzūkijos pakrašty, visai šalia Baltarusijos, prie Lynežerio, Grybaulios, Ašašnykų, gyvenimas gali būti neįdomus. Ežerai, kuriuos iš visų pusių supa miškai bei pelkės, turi kitų, ne iš karto matomų privalumų. Ežeriniai luotai, išskobti iš ąžuolo, ilgiausiai išsilaikė Lyno ežere prie Lynežerio kaimo. Sunkūs ir negreiti buvo bukanosiai ežeriniai luotai, betgi visas žmonių gyvenimas čia tarsi sulėtėjęs. O tai jau savaime yra savotiškas privalumas… Unikalus yra Varėnos kraštas. Matyt, reikia dar šiek tiek palaukti, kol tai įvertins visi, pavargę nuo didmiesčių ir skubėjimo.
Šiemet visai nežiemiškos pirmosios sausio dienos: šlapias sniegas ant nesušalusios žemės. Bet sausio 8-ąją jau aštuoniolika laipsnių šalčio. Praeina trys dienos ir vėl staigus atlydys. Bet kaip ilgai šaltį saugo akmeninė kapinių tvora. Labai dideli skaldyti granitai ir gneisai ilgai išlieka baltai apšerkšniję. Nereikia nė prisiliesti, kad pajustum šaltį. Štai kur slypi potencinė energija, ir kas sugalvos kaip tą šaltį konservuoti ir išleisti tada, kai vasarą reikia vėsinti kambarius bei didesnes uždaras erdves. Sninga vis dėlto daug. Virš Krūčiaus – ledas ir sniegas. Ir netgi girdėti, kaip dunksi ledo nuolaužos, kurias srovė neša farvateriu. Per pusiaudienį, sausio 25-ąją, kai Vilniuje streikuoja visos Lietuvos ūkininkai, vėl trijų laipsnių šiluma. Krūčiuje greitai atsiranda tamsios properšos.
Algimantas Černiauskas iš Merkinės telefonu išvardina paukštelius, kuriuos mato savo lesykloje. Aš jau senokai neturiu lesyklos, paukšteliai šį tą suranda paplavų kalnelyje, iš kurio pavasarį bus daromas kompostas, pridedant supuvusių lapų bei pelenų. Vasario 1 d. jau dulksna ir vienas laipsnis šilumos. Vėlų vakarą, jau tamsoje, skrenda virš Liškiavos klykuolė. Labai aiškus šios anties sparnų švilpesys. O rytą kapinių pusėje šaukia naminė pelėda. Dieną matau, kaip juodagalvės sniegenos grikių lauke renka grūdus. Juodvarniai skraido aukštai ir kažką stebi. Vasario 3 d. jau penki laipsniai šilumos. Radijas sako, kad Žuvinte jau yra žąsys ir gervės. O Nemune plaukioja klykuolės. Kaimo gatve bėga lapė, dairosi lyg ir baikščiai, bet didelio pavojaus jai nėra: kaimas tarsi miega, net šunys tingiai slepiasi būdose…
Vientraukiu pjūklu ir aštriu kirviu šiek tiek tvarkau didžiulę ąžuolo viršūnę, kurią nulaužė rudens vėjai. Dvi viršūnės buvo, viena nuplyšo, palikdama didžiulę likusio liemens žaizdą. Dažniausiai toks ir būna konkuruojančių viršūnių likimas, gal ir arboristai nelabai gali medžiui padėti. Išpjauti konkuruojančią viršūnę reikia tada, kai medelis jaunas. Kėpso dabar stačiame šlaite nulūžusi ąžuolo dalis tarsi dinozaurų gadynės pterodaktilis – pirmykštis roplys, kuris mokėjo skraidyti. Ir tikrai: buvusios viršūnės storgalį aukštai iškelia storokos šakos, o uodegos plonesnės šakelės jau apklotos sniegu.
Vasario 14 d. – net keturi laipsniai šilumos. Purenu apsauginį ruožą prie šermukšnialapių lanksvūnių, ir matau, kad jau kyla balkšvi girinių tulpių stiebeliai. Ir lanksvūnių baltos ilgos šaknys jau pasiruošusios išleisti naujus ūglius, todėl ir reikia vis ir vis kontroliuoti tą apsauginę juostą. Yra jau pavasario ženklų, bet Krūčiaus sausledžio storis dar 20 centimetrų. Gilioje, ūksmėtoje erozinėje raguvoje žiema laikosi ilgai. Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną, net devyni laipsniai šilumos. Radijas sako, kad šios dienos temperatūra yra rekordinė, niekada dar taip nebuvo. O Krūčiaus sausledžio luitai, krisdami žemyn, sulaužė du tiltelius. Menki tie tilteliai, greit pataisomi. Bet jie dabar rodo, kaip būtų pavojinga vaikščioti sausledžiu. Nemune vandens jau labai daug, visi dideli pakrančių akmenys paslėpti, didžiąsias rėvas irgi galima tiktai nujausti. Vasario pabaigoje gervės klykia už Nemuno, Viecūnų pievose. Iš anksto pasistačius ten gerai užmaskuotą palapinę, tikriausiai būtų galima stebėti jų šokius iš arti. Onutė Grigaitė yra pasakojusi, kad Musteikoje pavasarinius gervių šokius galima stebėti pro pirkios langus… Žąsų trikampiai tolsta į Vakarus, aukštai lekia, bet gagenimas girdisi. Būtų keista stebėti dabar tokią migraciją, jei nežinotum, kad būtent ten yra didžiulis Dusios ežeras. O labiau į pietus yra visus sparnuočius viliojantis Žuvintas.
Jau žydi snieguolės ir lazdynai. Švilpauja strazdai. Girinės tulpės dygsta visos iš karto – žalias šepetys šalia žalsvuojančių šermikšnialapių lanksvūnių. Vasario 28-ają net 12 laipsnių šilumos. Staiga atsiranda erkės. Kovoju su labai plintančiomis berlinkomis (šliaužiančiąja žieme). Šią rūšį botanikai įvardina kaip potencialiai invazinę. Laikas jau sugriežtinti tokį statusą, nes žiemės plinta labai greitai, o naikinant mechaniniu būdu, lengva įsitikinti, kad sutankėjusių šaknynų negalima perkirsti net aštriu švedišku kastuvu. Šermukšnialapė lanksvūnė, beje, dabar jau irgi naikintina, bet jos žydėjimas labai iškilmingas. Baltažiedė robinija irgi žydi gražiai, o žiedai medingi, bet šis dygliuotas, sėklomis greitai plintantis medis apleistoje sodyboje gali labai greitai užgožti visus mažesnius medelius bei krūmus. Baltažiedės robinijos, raukšlėtalapiai erškėčiai, plunksnalapės rudbekijos ir įvairiausių rūšių bei veislių lanksvos dabar labiausiai ir plinta iš apleistų sodybų. Pamiškėse labai plinta kanadinės rykštenės, o paupiuose – bitinės sprigės ir bulvinės saulėgrąžos (topinambai). Šitie topinambai yra labai vertingi ir net vaistiniai jeigu išbūna savo vietoje – darže. Bet žmonės dabar nespėja visko laiku pamatyti ir sukontroliuoti, tie topinambai pasirodė nepaprastai gyvybingi, daugiamečiai, visiškai nebijantys žiemos šalčių. Naikinti juos sudėtinga, nes plinta ne tiktai gumbais, bet ir šakniastiebiais, kuriuos išplatinti gali žemės dirbimo padargai. Kiekvieną vasarą žemdirbystės plote, visai netoli Sodo prie Krūčiaus, išraunu glėbį sužaliavusių topinambų ir padedu ant akmens, kad sudžiūtų. Tą valstybei priklausantį plotą savivaldybė išnuomoja bitininkui, kuris kasmet sėja arba labai medingą bitinę faceliją, arba grikius. Žemę įdirba gerai, o bulvinės saulėgrąžos neišnyksta… Tokios mūsų kraštovaizdžio bėdos. O juk jau kalbama apie agromiškų būtinybę. Ne tiktai kalbama, bet ir daroma: Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas vis plečia Neliečiamų miškų plotus – supirktose žemėse sodinami medeliai netgi žemės ūkio veiklai tinkamose žemėse. Tokiu būdu galima prisidėti ir prie biologinės įvairovės, ir sustabdyti pavasarinę dirvų eroziją, kai vėjai sukelia tikras pūgas. Bet reikia, kad priešerozinių želdinių svarbą pagaliau suprastų ir ūkininkai.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
