Ruduo. Didžiausia šių metų sensacija: prie Krūčiaus pražydo gebenė lipikė
Tai nelauktas, didelis, tikrai sensacingas rudens džiugesys. Kodėl rudenį? Gal jai ir priklauso mūsų krašte žydėti rudenį, gal ji tiktai Kryme žydi vasarą.
Spalio pirmąją pastebiu būsimų žiedų kekes. Ant ilgokų šakučių kabo maži žali žiedpumpuriai. O spalio 8-ąją išsiskleidžia gelsvi žiedeliai, ir tuoj pat atsiranda mažos žiedmusės. Vabzdžiai visada pirmieji parodo augalo žydėjimo pradžią, nesvarbu, ar tai būtų balandį, ar spalį. Žiedų daug, bet aukštai, keturių metrų aukštyje (gebenių aukštis net šešiolikos metrų).
Lietuvos raudonojoje knygoje (2007) rašoma: ,,Gebenė lipikė (…) Lietuvos miškuose natūraliomis sąlygomis nežydi, stebėta žydinti tik auginama prie namų, pietinėje pusėje“. Vilniaus Universiteto profesorė geografė Dovilė Krupickaitė paliudijo, kad gebenės Vilniuje kartais žydi, net ir prie universiteto bendrabučio M. K. Čiurlionio gatvėje. Bet Kęstutis Vilkonis pasakojo, kad jo atlase ,,Lietuvos žaliasis rūbas“ žydinti gebenė, nufotografuota Kryme, prie Juodosios jūros… Du kartus (1972 ir 1973 metais) žydėjo gebenė profesoriaus Tado Ivanausko Obelynėje, netoli Kamšos botaninio – zoologinio draustinio. Obelynės sodas tada buvo pusiau natūrali ekosistema.
Lietuvoje šiuo metu žinomos tik 8 gebenės lipikės radavietės, visos jos – pietiniuose ir pietvakariniuose rajonuose. Tokia geografija turbūt paliudija vokiečių miškininko ir ekologo Peter Wohlleben mintį, kad daug Europos medžių ir krūmų poledynmetyje pradėjo keliauti į Šiaurę, nes klimatas pietietiškoms rūšims darėsi palankesnis. Vis dėlto manoma, kad ši labai dekoratyvi, lyg ir pietietiška rūšis Lietuvoje yra autochtoninė – čia atsiradusi labai seniai. (Archeofitai irgi atsirado seniai, bet jų atsiradimas yra atsekamas, o neofitai yra tie augalai, kurie atsirado mūsų krašte tiktai šešioliktojo amžiaus pradžioje. Kokia nors galinzoga, bjauri piktžolė, atsirado čia prieš 40 metų, ji irgi neofitas.)
Ir vis dėlto nelabai aišku, ką rodo šie pirmą kartą regimi žiedai prie Krūčiaus. Gal žydėjo jos Kamšos, Vidzgirio, Simno, Bitėnų, Tauragės ar Vištytgirio miškuose, tik mes to nematėme. Štai visai neseniai Žuvinto rezervato Buktos miške surastas visiškai naujas augalas mūsų floroje – elbinis skiautalūpis. Kol kas jį šitaip pavadino botanikas Mindaugas Ryla. Nežinia, kiek metų jis slėpėsi. Skiautalūpių genties rūšys (jų iki šiol buvo trys) jau gal ir prieš dešimtį metų kėlė botanikams rūpesčių, nes atsiranda tarpinių formų, kurios turi ir plačialapio, ir tamsialapio skiautalūpio požymių. Mindaugas Lapelė, žiūrėdamas į tokius skiautalūpius Sode prie Krūčiaus, sakė, kad Lenkijoje šitoks augalas jau yra išskirtas į atskirą rūšį.
… Hidrologinė sausra, prasidėjusi rugpjūčio 14-ąją, tęsiasi ir rudenį. Priešpaskutinę kalendorinės vasaros naktį Užnemunėje įsismarkavo audra – smarkiai žaibavo, griaudėjo ir lijo net tris valandas. Prilijo penkis centimetrus, bet neatsigavo nei upeliai, nei pelkės. O baravykų banga buvo tikra. Sako, kad Merkinėje surinktus baravykus matavo ne kašelėmis, o bagažinėmis… Liškiavos apylinkių miškeliuose dygo gerai ir raudonikiai, ir ypač iki šiol nematytos, lyg ir valgomos rusvosios musmirės, šiek tiek panašios į žvynabudes.
Antrą kartą pražydo bizonžolės, žalsvosios ir lietuvinės naktižiedės, raukšlėtalapiai erškėčiai, avietės ir sedulos. Rugsėjui įpusėjus vieną dieną suradau net tris maldininkus, ir visi jie skirtingų spalvų. Rugsėjo 19-osios vakare sinoptikai pranešė, kad gali būti šalna, bet nebuvo. (Rodos, pirmoji šalna tą naktį buvo Labanore, taip per radiją kalbėjo Andriejus Gaidamavičius.) O rytą netikėtai pastebėjau, kad visi mandžiūrinių riešutmedžių lapai staiga pagelto. Labai ryškus didelių lapų geltonumas, kai aplink viskas dar labai žalia.
Spalio pirmosios naktį komposto krūvą labai stropiai iškniso barsukai. Jie yra daržininko ir sodininko draugai – kur tik užuodžia nelabai giliai tūnančius vikšrus, atsikasa ir suėda. Komposto krūvose visada būna dideli grambuolių vikšrai, balti su geltonom galvom, pažinti juos nesunku. Jie minta augalų šaknimis, bet komposto krūvose elgiasi kaip sliekai – per savo virškinimo sistemą pervaro humusą. Spalio 4-ąją, Pasaulinę gyvūnų globos dieną, net 21 laipsnis šilumos. Ir šiltas vėjas iš rytų. Putino krūme čeksi paprastoji medšarkė. Neskuba išskristi, nors pavasarį parskrenda labai vėlai, apie gegužės vidurį. O putinų uogos jau labai raudonuoja, laukia pirmųjų šalnų. Liaudies patirtis yra tokia: ir šermukšnius, ir putinus reikia skinti po pirmųjų šalnų. Šiemet viskas kitaip. Labai keistai atrodo juodauogio šeivamedžio didelės uogų kekės, sudžiūvo jos ant krūmų, ir net paukščiai jų nenuskabė. Aronijų šiemet prinoko nedaug, šermukšnių derlius irgi menkas. Turbūt sausra kalta.
Spalio 9-ąją pradeda žydėti švelnioji gudobelė – net trys žiedų kekės baltuoja dygaus krūmo viršūnėje. Stebimės kartu su talkininkais iš Swedbanko. Klausomės, kaip pavasariškai kleketuoja žaliosios meletos, žiūrim, kaip ilgai žydi lietuvinės naktižiedės. Bet ir dirbame: jauni vyrai veža karučiais akmenis, o merginos kariauja su smiltyniniais lendrūnais, kurie užpuolė pievinių šalavijų rabatę ir plinta labai greitai – jų šakniastiebiai tokie pat gyvybingi kaip ir varpučių. Kastuvais reikia išversti tuos šakniastiebius, stropiai išrinkti, stengiantis kuo mažiau pakenkti šalavijams. Neįmanoma išrinkti visų šakniastiebių, pavasarį vis tiek vienas kitas lendrūnas išaugs, bet kai šalavijai sutankės, kai nebeliks atviros žemės, gal tie agresyvūs smiltyniniai lendrūnai ir prapuls. Pievinis šalavijas – Lietuvos raudonosios knygos augalas, be to jis ir vaistinis, ir nektaringas, ir dekoratyvus, o lendrūną jau turbūt reikėtų įrašyti į kontroliuojamų augalų sąrašą, nesvarbu, kad jis mūsiškis, ne svetimšalis invazinis. Dabar šis atvirų smiltynų pionierius labai kenkia miškininkams, kai užeina į plynas kirtavietes, paruoštas pušelių sodinimui. Blogiausia, kad tie lendrūnai plinta ne tiktai šakniastiebiais, bet ir sėklomis, kurias toli neša vėjas.
Spalio 15-ąją gebenių žiedai jau parudavę, ir plėviasparniai dabar lanko vėlyvus žvaigždūnių, bajorių, didžiažiedžių tūbių žiedus. Nektaro tuose žieduose rudenį lyg ir negali būti, bet kai kurie vabzdžiai minta žiedadulkėmis. Iš tikrųjų, dabar stebint gamtą ir norint ką nors išsiaiškinti, spėlionių daugiau nei žinojimo. Dar kartą galima įsitikinti, kaip susimaišo visi fenologiniai ženklai. Raudonųjų sedulų pražydimas rudenį yra lyg ir nieko nestebinantis reiškinys, bet lietuvinių ir žalsvųjų naktižiedžių žydėjimą spalio mėnesį stebiu pirmą kartą. Tie žiedai dabar nerodo jokio biologinio tikslingumo, nes sėklos subręsti nespės. Ir žąsys į pietus šiemet lekia, rodos, kitaip: dar nemačiau nė vieno tvarkingo trikampio, vien tik iškrikę puslankiai, kartais visai susimaišę girgsinčių paukščių pulkai. Bet štai kaimyno katinas Bastūnas sugrįžta namo kaip ir kiekvieną rudenį. Jis vasarą visada prapuola, o rudenį grįžta. Gražus katinas, baltas su dideliais juodais lopais. Ir nepagauna jo lapė, matyt, jis niekada nenutolsta nuo medžių. Bet kaip keista, kad ir į namus sugrįžęs Bastūnas vakare išeina miškan ir nakvoja oloje, o rytą pareina apkibęs smėliu.
Šį rudenį sunku persodinti daugiamečius žolynus, jie žaliuoja lyg vasarą, o būtų gerai, kad vegetacija sustotų, kad augalas pasiruoštų ramybei. Dabar gi želia prieš porą mėnesių nušienauti pelynai, kelia naujus laiškus lenktagalviai, laiškiniai, tuščialaiškiai česnakai, sparčiai auga sinavadai, šventagaršvės, pipirmėtės ir šaltmėtės, žydi ir dideles raudonas, bet nevalgomas uogas sirpina švedinės žemuogės. Prasideda keista eglių vegetacija. Pavasarį nukarpyti ūgliai subrandino pumpurus kitiems metams, o sprogsta jie dabar, išskleisdami šviesiai žalsvus spyglius. Strazdai lesa mažus Ziboldo obelų obuoliukus, skraido klykaudamos žaliosios meletos, atsirado daug jaunų kėkštų, kurie jau ne tiktai suopius pamėgdžioja, bet moka kniaukti kaip katės.
Spalio 20-ąją dar nekrinta žali juodalksnių lapai, lazdynų lapai irgi dar žaliuoja ant šakų. Visiškai nematau „maumedžių aukso“, jų spygliai byra parudavę. O raudonųjų ąžuolų lapai irgi neparodo tikrosios savo spalvos. Matyt, vasaros sausra atsiliepia net šitaip: spalvų pasikeitimui reikalinga drėgmė, kurios vis dar trūksta. Šitokius subtilius augalų fiziologijos niuansus bando atspėti miškininkas eksperimentatorius Peteris Wohllebenas, bet ir jis kartais savo samprotavimus baigia šitaip: mokslas dar nežino, kaip tai paaiškinti. Atrodo, kad sunkiausiai paaiškinamas yra vandens pakilimas medžio kamienu į keturiasdešimties metrų aukštį.
Stebiu link upelio migruojančias varles, šiemet jų labai mažai. Bet į pirties šulinėlį kasdien įkrinta viena ar dvi. Iškeliu jas kauptuku, iš drenažo vamzdžio pačios iššokti negali, nes vandens lygis žemas, tik iki pusės vamzdžio.
Lapkričio pradžioje dar rausvuoja keli blankūs lietuvinės naktižiedės žiedeliai. Dar žydi aukštos, durpžemyje suvešėjusios baltosios garstyčios, ir net bitės sukasi aplink jų žiedus. Daržininko kalendoriuje parašyta, kad reikia patikrinti, kaip rūsyje laikosi jurginų šakniagumbiai. Betgi šį rudenį, lapkričio devintąją, visi jurginai dar gražiai žydi. Kaip dabar neprisiminti tokio liaudies sukurto posmo, kurį užrašė etnografė Gražina Žumbakienė iš Rumšiškių:
„Keturlapis, keturšakis –
Ant viršūnės saulė teka“.
Brangi yra tokia tautosaka, žinant, kad ši gėlė Lietuvoje pradėjo labiau išplisti tiktai dvidešimtajame amžiuje, ir pirmiausia buvo auginama tiktai dvaruose. Dzūkijoje tiktai lapkričio 10-ąją jurginai pajuoduoja, kai paliečia juos stipri šalna. Pamažu priartėja ir lietingi ciklonai. Laikas prisiskinti putino uogų, nes nuo nuolatinės oro drėgmės tos uogos pradeda gesti, ir tada jau tinka tiktai sniegenoms, kurios minkštimą išmėto, o sulesa tiktai sėklas…
Taigi šitaip: niekur nepabėgi ir nuo tų niūriausių lapkričio dienų, reikia išlaukti, kol diena pradės po truputį ilgėti. Skaitau Valdo Papievio romaną „Ruduo provincijoje“. Galvoju, kad būtent šitaip kiekvienas galėtų prisijaukinti rudenį netgi Kuršių nerijoje, nors būtent ten tos niūriõs rudeniškos drėgmės yra daugiausia. Lyg ir nedaug džiugesio tokiomis dienomis, bet kokie brangūs praėjusių vasarų prisiminimai! Ir kaip norisi juos užrašyti. Tai daryti, beje, ir skatina Valdo Papievio knyga.
Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotraukos
