„Kraštas,
kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų.
Vadinam jį Lietuva ir norim,
kad šis žodis iš pasaulio kalbos,
iš jo žemėlapių neišnyktų.
Rašom ir tariam jį
kartu su kitais nemažiau vertais, garbintais
tautų ir valstybių vardais,
norim, kad su pagarba mus ištartų.“
Justinas Marcinkevičius
Į gimtąjį Pasvalio rajoną, į Daujėnų miestelį, mane vežė Kęstutis, profesionalus vairuotojas, gimęs ir užaugęs kalvotame Vilniaus krašte. Buvo šilta ir saulėta vasaros diena. Kai prasidėjo Aukštaitijos lygumos, atsivėrė platus horizontas. Matėsi toli toli esantys namai, sodybos. Tolimą horizontą gražiai rėmino miškai ir gojeliai. Priekyje jų nebuvo, matėme, kad mūsų kelias veda iki pat dangaus.
– Atrodo, kad aukščiau pakilome, – pasakė vairuotojas. – Vaizdas kaip iš malūnsparnio…
Visą Lietuvą skersai ir išilgai išvažinėjęs, daug pasaulio matęs vairuotojas kalbėjo, kad Aukštaitijos lygumos jam visada atrodo įspūdingos, nepakartojamas jų unikalus grožis.
Užsižiūrėjau pro automobilio langą. Lygiuose ir plačiuose laukuose geltonavo nunokę javai. Pučiant vėjui, javai bangavo. Atrodė, kad medžiais apsodintos sodybos supasi ant bangų. Man šie vaizdai skatino tolimus vaikystės prisiminimus…
Būdavo gražu matyti kaip į pageltusių javų lauką ateidavo vyrai. Nusiskina varpą, sutrina ją delnuose, nupučia akuotus. Paskui grūdus tiesiog iš saujos susipila į burną. Pakramto juos ir sako:
– Jau greitai rugiapjūtė.
Kitą kartą pasako:
– Dar anksti. Tikros brandos teks palaukti.
Jie, žemdirbiai, pakramto grūdą ir žino, ką reikia pasakyti.
Paskui žvalgosi į dangų, spėlioja koks bus oras, ar leis nuimti derlių. Kažką planuoja, derinasi. Ruošiasi bene svarbiausiam metų darbui – javapjūtei. Rūpinasi, kad namuose visiems užtektų duonos ir pyragų.
Aukštaitijos laukai nebuvo tokie gražūs, kol juose neatsirado sodybų. Praėjusio šimtmečio pradžioje, kai Lietuva dar buvo Rusijos pakraštys, vykdė žemės reformą. Carui nepatiko valstiečių bruzdėjimai. Bijojo, kad jie labiau nesusivienytų, kad šalyje nekiltų riaušės ar koks nors pilietinis karas. Todėl nusprendė valstiečius iš vadinamų „ulyčių“ iškelti į viensėdijas. Reformos iniciatorius buvo caro patikėtinis Piotras Stolypinas.
Lietuvoje reforma buvo vykdyta 1907-1914 metais. Jos metu buvo įteisinti jau anksčiau pradėti vykdyti kaimų skirstymai į vienkiemius, naikinta Valakų reformos nustatyta žemėtvarka – rėžiai, tarpurėžiai, laukų išmėtymas. Vėliau, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė, po 8 hektarus žemės gaudavo iš kariuomenės grįžę Lietuvos valstybės gynėjai, žmonių vadinti tiesiog savanoriais. Šie tarpukario visuomenėje žinomi ir gerbiami žmonės gautuose sklypuose kūrė savo sodybas.
Naujakuriai valdas plėtė kultūrindami krūmais apaugusius, dažnai labai akmenėtus laukus. Rinko akmenis, rovė kelmus. Slėnesnėse vietose kasė vandens nutekėjimo griovius. Taip visada permirkusios pelkės virto ariamais laukais.
Kiekviena sodyba toli gražu nėra paprastas reiškinys. Galima pasakyti, tarsi atskira planeta, kartu su Žeme besisukanti apie jos ašį ir Visatoje skriejanti aplink Saulę. Dar galima būtų pasakyti, kad kiekviena sodyba buvo tarsi atskira valstybė. Jose vyko savitas gyvenimas su savo taisyklėmis, bėdomis ir džiaugsmais. Sodybų šeimininkai savo rankomis statė namus, kuriuose vėliau suposi naujagimių vygės, šeimos gausėjo. Vaikai atnešdavo daugiau vilties ir jėgų, gyvenimo džiaugsmo, šviesių svajonių apie tolesnę ateitį.
Sodybos saugojo ir liūdniausias gyvenimo akimirkas – sunkias ligas, netektis. Čia atveždavo kunigą paskutiniam ligonio patepimui, ant užtiestų suolų guldė išeinančiųjų karstus. Degė vaškinės žvakės, skambėjo giesmės, artimųjų atsisveikinimo raudos.
Dabartiniais terminais tariant, sodybose buvo visiškai ekologiškas gyvenimas. Žmonės maitinosi savo pačių užaugintomis daržovėmis, mėsa, kiaušiniais, pienu. Dėvėjo užsiaugintų linų, vilnos drabužius. Patys pasigamindavo apavą. Namuose puikavosi šeimininkų pagaminti mediniai baldai, visi buičiai reikalingi rakandai – geldos, kubilai, statinės. Patys susimeistraudavo pakinktus arkliams, vydavo virves, gamindavo ūkyje reikalingus įrankius. Patys šaukštus išsidroždavo, iš molio lipdė dubenėlius. Moterys verpė, audė, mezgė ir nėrė gražiausius papuošimus staltiesėms, rankraščiams. Net paklodės be papuošimų nepatiesdavo. Megzti balti pakraštėliai, kyšantys iš po raštuotos lovatiesės, puošdavo lovas. Ant viršaus padėtos baltos pagalvės taip pat buvo nėriniuotos arba dailiai išsiuvinėtos. Moterys mokėjo gražiai pasirėdyti.
Namai sodybose pamažu šviesėjo, gražėjo. Šiaudinius stogus keitė gontai – tai tokios gal 40 centimetrų ilgio ir plonos lentelės. Iš rudens vyrai prisipjaudavo tokių lentelių, o pavasarį pasistatydavo kopėčias ir užlipdavo aukštai, iki pat kamino. Daug nesugaišdavo, kol prikaldavo lenteles lygiomis eilėmis. Tikras gražumėlis buvo tas naujas stogas. Baltai švytėjo pavasario saulėje, traukė praeivių akį. Vėliau juos keitė skardiniai ar čerpių stogai.
Viską mokėjo rūpestingi sodybų gyventojai.
Prieš Kalėdas ir Naujuosius metus moterys namus papuošdavo iš šiaudų nupintais sodais. Jie, geltoni kaip auksas, žvilgėjo. Nuo jų pasidarydavo šilčiau, šviesiau. Buvo manoma, kad šiauduose susikaupia daug saulės energijos. Sakralinės suvertų ir surištų sodų formos suteikdavo paslaptingumo. Jų rišėjos nesiimdavo šio darbo kai būdavo liūdnos, kai nerimą kėlė blogos mintys. Bijojo, kad sodai neprarastų savo gerosios magijos.
Prieš šešis ar septynis dešimtmečius sodybose dar niekas nežinojo žodžio „atliekos“. Natūraliame ūkyje jų tiesiog nelikdavo – ko nesuvalgė, sušerdavo gyvuliams, ko gyvuliai nesuėdė, pavirsdavo kompostu. Į miestą važiuodavo daugiau parduoti ir mažai ką pirkdavo.
…Pasvalio rajone, buvusiame Daujėnų valsčiuje, Girsūdų kaime prie pat Vorupio, įtekančio į Orijos upelį, buvo iš visų pusių liepomis apsodinta sodyba. Čia prabėgo garsaus Lietuvos verslininko, įmonės „Lietpak“ įkūrėjo ir valdytojo Prano Kiznio vaikystė.
Pranas Kiznis – Pasvalio krašto garbės pilietis. Jo pastangomis iš esmės atnaujinta Daujėnų bažnyčia, sutvarkyta nemažai kapinių, Pasvalyje pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. Dar šią vasarą bus atidengtas paminklas garsiam Lietuvos dainiui Bernardui Brazdžioniui. Verslininkas finansavo ne vieną knygą apie Pasvalio kraštą, jos žmones, kuriose atskleidžiama nelengva šio krašto ir visos Lietuvos istoriją.
Prano tėvas Antanas Kiznis buvo sumanus ūkininkas, žemdirbystės mokslus studijavo Dotnuvoje. Turėjo apie dvidešimt hektarų dirbamos derlingos žemės, iš viso per trisdešimt hektarų. Rūpesčių ir vargo užteko.
Biografinėje knygoje „Visas gyvenimas kaip viena diena“ Pranas Kiznis prisimena, kad tėvų sodyba labai gardžiai kvepėjo, kai motina kepdavo duoną. Praniukas jau žinojo, kad ištraukusi duoną iš krosnies mama ją pašlakstys vandeniu, apdengs drobule. Tik vieną kepalą paliks ant stalo ir, pripylusi šviežio pieno, šauks visus į vidų. Praniukas turėjo vieną svarbią privilegiją. Jis – pats mažiausias vaikas – visada gaudavo specialiai jam iškeptą pagranduką, tokį mažą, šiltą duonos kepalėlį.
Kartais Kiznių kiemas kvepėjo pyragais ir bandelėmis, čia buvo slegiami skanūs sūriai.
Daugiausia laiko vaikai praleisdavo ir daugiausia atradimų buvo pačioje sodyboje – kieme, sode, darže, prie upelio. Ten kiekviena diena ką nors padovanodavo. Po kiemą išdidžiai vaikštinėdavo pasipūtęs ir burbuliuojantis kalakutas. Tikras gražuolis. Pavasarį vištos iš daržinės į kiemą išsivesdavo jau išperėtus jauniklius. Galima buvo žiūrėti ir žiūrėti, kaip kokį spektaklį, kaip ji tais viščiukais rūpinosi. Vaikščiojo aplinkui, visus prižiūrėjo, jaunikliams atiduodavo surastą kirminėlį ar pagautą muselę. Ir vis karkseno. Būdavo, kad ima neramiai dairytis, galvą pakreipus žiūri į dangų ir staiga – aliarmas. Tai reiškė, kad pamatė vanagą. Garsus kudakavimas, visi viščiukai kaip mat atsirasdavo po jos sparnais. Pavojui praėjus, vištos vaikai vėl pasklisdavo po kiemą. Vandenyje plaukiojo antys ir žąsys. Žinojo Praniukas, kad žąsys gali pasivyti ištiesusios ilgus kaklus ir skaudžiai žnaibytis. Jų privengė. Prie tvenkinių, Vorupio ir Orijos upelių buvo galima stebėti varles. Kai vanduo būdavo visai švarus, matydavosi vikriai plaukiojančios žuvytės.
Dar buvo gėlių darželis. Mama kaimynėms girdavosi, kad jos mažėlis jau pažįsta visas gėles. „Ko čia nepažinsi, – galvojo Praniukas, – lelijos, pinavijos, jurginai, rūtos, nasturtės, ramunės, mėlynžiedžiai čebatėliai…“. Darže surasdavo žirnių, pupų, braškių, nusiskindavo agurkų.
Anksti pavasarį į sodybą atskrisdavo daugybė paukščių, skraidė, tupėjo ant medžių šakų ir be perstojo giedojo. Tikras paukščių choras. Nuo jų giesmių skambėjo žydras pavasario dangus.
Matė Praniukas kiek daug džiaugsmo tėvui ir visiems kitiems teikia sodas. Kas augo kaime, niekada nepamirš kvapnaus sodų žydėjimo. Baltuose žieduose paskendusios obelys atrodė kaip nuotakos. Dūzgė bitutės ir gausiai nešė medų į babūnės avilius. Kai žiedlapiai pradėdavo kristi, vėjas juos nešiojo po visą sodą – prasidėdavo baltoji obelų pūga. Taip šį nuostabų gamtos reginį vadina poetai. Tada į širdį įsibrauna kažkoks švelnus liūdesys, supratimas, kad visas gražumas – tik labai trumpai. Baigdama žydėjimą gamta palieka žmogui viltį, būsimo derliaus laukimą. Obuolių buvo daug, augo dideli, net šakos linko. Buvo geltonų ir raudonskruosčių. Kur dar skaniosios slyvos, kriaušės, serbentų ir agrastų krūmai.
Vasara po karštos dienos ateidavo vėsus ir gaivus vakaras. Tėvas tada kviesdavo pailsėti sode.
– Čia aplinkui visi sodai derlingi, – pasakodavo tėvas. – Kaimo pavadinimas kilęs iš žodžių „geri sodai“. Per laiką sutrumpėjo ir pasidarė Girsūdai.
Žiemos vaikams padovanodavo kitų džiaugsmų – purus sniegas, čiuožyklomis virtę tvenkiniai, pasivažinėjimai rogutėmis. Per atodrėkius kieme statė besmegenį, uždėdavo jam ant galvos skrybėlę – seną puodą ar kokį dubenėlį. Vietoje nosies įsmeigdavo morką. Ji ryškiai raudonavo baltame fone.
… Į liepomis apsodintą, ramią ir kupiną gyvenimo sodybą ėmė vis dažniau užklysti žodžiai: „nušovė“, „žuvo“, „išvežė“. Prasidėjo neramūs laikai, ėjo 1950 – 1951 metai. Kiznių sodyba buvo atokiau nuo kaimo apie 0,4 km ir arti Žadeikių miško, apie 150 – 200 metrų. Naktimis Praniukas girdėdavo kažką vaikštant, pusiau šnabždomis šnekant. Dienomis ateidavo žmonės su šautuvais ir garsiai rėkaudavo, vaikščiodavo po visą namą, visus sodybos pastatus ir ypač mėgdavo klojimą – kur saugomas šienas, šiaudai.
Kartą Praniukas žiūrėjo žiūrėjo į nekviestus, įžūlius svečius ir piktai pasakė:
– Šitaip negalima!
Tėvas pastebimai krūptelėjo ir pridėjo du pirštus prie burnos. Tai reiškė, kad reikia tylėti. Praniukas patempė lūpą. Jis nenorėjo tylėti. Tikrai žinojo, kad šitaip negalima. Augdamas matė, kaip atėję kaimynai atsargiai pasibelsdavo į duris. Užėję į vidų iš karto nusiimdavo kepurę. Ir stovėdavo prie slenksčio. Jei niekas nepakviesdavo eiti arčiau prie stalo, taip ir likdavo stovėti. Pasakydavo, ko atėjęs, ir gražiai atsisveikinęs išeidavo. Namo durų niekas nerakindavo. Jei išeidavo visi, duris užkabindavo iš lauko pusės. Tada atėjęs kaimynas nė nesibelsdavo. Suprasdavo, kad namuose nieko nėra, ir išeidavo iš kiemo.
Ne ilgai trukus visa Kiznių šeima, ir penkiametis Praniukas, iš jaukios sodybos buvo išvežti į Sibiro šaltį.
Iš tuometinio Daujėnų valsčiaus teritorijos buvo ištremta 420 žmonių.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis Sovietų Sąjungos okupacinė valdžia 1940 – 1941 metais įkalino, nužudė, ištrėmė 23 tūkstančius, 1944 – 1953 m. – suėmė ir įkalino 186 tūkstančius, ištrėmė 118 tūkstančių Lietuvos žmonių. Dėl nepakeliamų sąlygų mirė 28 tūkstančiai tremtinių. Sušaudyta 20 tūkstančių partizanų ir jų rėmėjų, 25 tūkstančiai politinių kalinių žuvo lageriuose, kalėjimuose.
Visi jie norėjo gyventi. Galėjo būti laimingi.
… Pastaraisiais metais Pasvalio kraštiečių bendrija vykdo svarbią akciją. Bendromis pastangomis renkami pasakojimai apie buvusius ir istorijos verpetuose išnykusius kaimus. Jų vietose statomi kryžiai, koplytstulpiai. Buvusių kaimų vardai iškalami ant didelių pakelės akmenų. Nematerialusis išnykusių kaimų palikimas reikalingas mūsų sieloms. Norime ir galime garsiai pasakyti: „Čia mūsų žemė. Čia yra įspaustos mūsų senolių, tėvų pėdos, čia dar šilti mūsų pačių vaikystės takeliai“.
Ilgametis Daujėnų seniūnas Vladas Vitkauskas daug dėmesio skyrė apylinkių aplinkos tvarkymui, saugojo kiekvieną medį, retesnį augalą, rūpinosi vandens telkiniais. Yra vienas aktyviausių tos gražios iniciatyvos, dėl išnykusių kaimų atminimo ir įamžinimo, iniciatorių.
Daujėnų krašte gimęs ūkininkas Alfonsas Prakaitis, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, melioruotame lauke pagal archyvinius dokumentus atkūrė tėvų sodybą ir dabar čia sėkmingai ūkininkauja su sūnumi Kęstučiu. Alfonsas Prakaitis dar prisimena tą dieną, kai netoli sodybos buvo sušaudyta daug partizanų. Sušaudytus žmones krovė į vežimus ir vežė Daujėnų link. Iš vežimų girdėjosi sunkios dejonės, ant vieškelio varvėjo partizanų kraujas. Alfonsas ir Kęstutis toje vietoje pastatė jų pačių rankomis iš didelio medžio išdrožtą kryžių, pakabino atminimo lentą. Vietiniams gyventojams ta vieta šventa. Čia niekada nenuvysta gėlės. Prie paminklo sustoja pro šalį važiuojantys žmonės, rengiami susitikimai, lankosi moksleivių ir turistų ekskursijos.
Marijonos Varneckienės archyvo nuotraukos
