„… Keliauti – reiškia nusipurtyti visas kasdienes, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkias, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš – tapti didesniu žmogumi“ (Antanas Poška, „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, 2008).
2015 metų spalio pabaigos savaitė buvo su intriga: „Novaturo“ organizuotoje išvykoje su žmona aplankėme Persijos – pirmosios pasaulyje daugiatautės imperijos, penkių tūkstančių metų senumo civilizacijos paveldėtoją – Iraną.
Prieš 80 metų (1935 m. kovo 22 d.) šacho Rezos Pahlevo nurodymu buvo pakeistas Persijos pavadinimas ir ji oficialiai pradėta vadinti Iranu (žodis reiškiantis „arijų žemė“).
Pagal užimamą teritorijos plotą ir gyventojų skaičių – tai šalis apie 25 kartus didesnė už Lietuvą. Sostinė – Teheranas (beveik 8 milijonai gyventojų). Valstybinė kalba – persų. Religija – islamas. Pinigai – realai (1 euras – apie 35 tūkstančius realų).
Sugrįžus iš egzotinės kelionės, maga pasidalinti įspūdžiais su „Žaliojo pasaulio“ skaitytojais, juolab, kad parsivežėme nemažai ir nuotraukų.
Žvilgsnis į Irano praeitį
Pirmuoju Persijos imperijos Artimuose rytuose kūrėju laikomas Kiras Didysis (gimęs 590 m. pr. Kr.). Jo kapas vietinių gyventojų ir svečių gausiai lankomas pirmojoje Persijos sostinėje Pasagradėje. Tai UNESKO registruota vieta, nors gražaus miesto, persiškų sodų jau seniai nėra. Vidury didelio, pliko lauko stovi jo mauzoliejus, visur toli matyti… Dabar prisimenama, jog jau tais laikais buvo sudaryta žmogaus teisių deklaracija.
Po Kiro Didžiojo Persijos imperijos valdovu buvo Darijus Didysis, įkūręs Persepolio miestą, į kurį buvo perkelta sostinė, atspindėjusi imperijos turtus ir didybę. 330 m. pr. Kr. įsitvirtinus užkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui, miestas buvo sugriautas, turtai buvo išgrobstyti. Dabar griuvėsiai atkasinėjami, nuolat tvarkomi. Iš tolo matosi daug aukštų kolonų, vartai su apgriuvusiais bareljefais ir pasakiškų žvėrių, barzdotų vyrų atvaizdais. Didžiuliais laiptais įžengus į buvusį miestą, įtrauktą į UNESKO pasaulio kultūros ir gamtos paveldo objektų sąrašą, pasitinka grifonų, karališkųjų rūmų liekanos: šimtai kolonų, gėrio ir blogio dievai, restauruotos freskos, rodančios kiek ir kokių dovanų turėdavo atnešti valdovams atvykstantys per naujuosius metus (lygiadienį) svečiai. Išlikusioje sienoje matosi restauruoti turtus saugojusių identiškų „nemirtingųjų“ atvaizdai.
Toliau, pavažiavus per dykumą, pasitinka grėsmingi kalnai, kurių papėdėje – valdovų nekropolis. Greta – Saliamono kubas. Gal tai kapas, o gal vieta amžinajai ugniai? Tai vaizdai, primenantys Persų imperijos didelius civilizacijos pasiekimus tolimoje praeityje.
Persų žemės buvo nuolat puldinėjamos. Jas buvo užėmę graikai, romėnai, turkai, mongolai, bet kiekvieną kartą pavykdavo išsivaduoti, išsaugojant tapatumą. Nuo senų laikų čia buvo išpažįstamas zoroastrizmas, kurį VII amžiuje užkariautojai arabai iškeitė į islamą.
Šiuolaikinio Irano poetų, rožių ir vyno (!?) mieste
… Einu buvusios sostinės Širazo gatve, kuriai keturi tūkstančiai metų. Po kojomis – ornamentuotos plytelės. Matau mauzoliejus, vitražais ir mozaikomis išpuoštas mečetes su įspūdingais minaretais ir kolonomis. Gaila, rožės jau beveik pražydėjusios, juk spalio pabaiga.
Saulės nutviekstuose, gražiuose, prižiūrėtuose soduose daug lankytojų. Ne tik Irane, bet ir Vakaruose gerai žinomi poetai Omaras, Hajamas, Rumi, Hafezas… Poezija – antroji Irano religija. Neatsitiktinai prie poeto Hafezo mauzoliejaus gausybė žmonių. Čia vieta jaunimo susitikimams, pasimatymams, mat klubų, diskotekų nėra. Jau nėra ir vyno. Todėl ir eina pas Hafezą, kuris apgirtęs nuo tauraus gėrimo, tvirtino: „Jei apie žmogų kalbi blogai, tu teisus, bet tavo širdis supuvusi“. Kaip sakoma, su galva buvo poetas Hafezas, jis atmintinai mokėjo koraną, vadovavosi bachajų (žmonijos švietėjiškas procesas per Dievo pasiuntinius) tikėjimu: jeigu kuri grožį, tai eini į Dievą, jeigu blogį – į velnią.
… Po pasiblaškymo turguje, kur pilna visko, aplankėme universiteto sodą „Rojus“. Ten – keturiasdešimties rūšių medžiai, įspūdinga kiparisų alėja. Gi prie „Laisvės“ tvenkinėlio, mėgstamos jaunimo susibūrimo vietos, krūmai iškirsti, vieta apkrauta akmenimis. Mat, saugumo sumetimais, šalyje uždrausti didesni susibūrimai. Eidamas parko kiparisų alėja nugirdau praeivio komplimentą tvarkingam jaunuoliui: „Vyras, kaip kiparisas“.
Medis – milžinas
Abarku miestelyje stabtelėjome (tik gaila, kad sutemus) prie kipariso, kuriam keturi tūkstančiai metų. Trijų metrų diametro medis buvo apšviestas, atrodė didingai. Dėl lankytojų gausos, prie galiūno prieigos aptvertos. Krašte, kur tik apie 11 proc. miškingos teritorijos, medžiai labai saugomi. Daug kur matėme augančias pušų giraites, kurios drėkinamos, nekalbant jau apie miestų parkuose išvedžiotus mažus kanalus, kuriais nuolat bėga vanduo, o jų išplatintose ir išgilintose talpose plaukioja žuvytės.
Jazdas – dykumos miestas iš molio
Prieš tris tūkstančius metų statytame Jazde, vadinamame dykumos perlu, architektūra unikali.
Senamiesčio pastatai, vėjo bokštai (kondicionieriai), pastatyti iš nedegto molio. Jame yra geležies, todėl statiniai tamsiai rudi. Kad jie nesugriūtų per žemės drebėjimus, sienose įtvirtinti mediniai kuolai – amortizatoriai. Tokiame name-viešbutyje nakvojome. Patiko. Po Jazdo miestą vaikštant atrodo, jog laikas sustojo, juolab, kad netoliese stūkso du tylos bokštai, kur zoroastrizmą išpažįstantys persai mirusius žmones palikdavo plikakakliams grifams. Manyta, kad palaidoti ar sudeginti kūnai teršia žemę. Dabar palaikai laidojami išcementuotose duobėse.
Vandens muziejuje susipažinome su senąja miesto irigacine sistema. Iš kalnų, esančių už kelių dešimčių kilometrų, kur kaupiasi vanduo, rankiniu būdu buvo kasami požeminiai kanalai. Atbėgęs vanduo paskirstomas į sukaupimo vietas, iš kur kiekvienam gyventojui – po lygiai.
Aplink molinį senamiestį statomi šiuolaikiniai modernūs, trijų-penkių aukštų namai. Geležinio karkaso kvadrato formos erdvės užpildomos plytomis, betono, sumaišyto su balastu, blokeliais.
Matėme pusę pasaulio
Zargaso kalnų šlaite įsikūręs gražus, spalvingas miestas su puošniais minaretais, mečetėmis, spindintis, vadinamas „puse pasaulio“. Tai Isfahanas. Didžiajam šeichui Abasui čia įkūrus šalies sostinę (strategiškai svarbiame „šilko kelyje“) miestas suspindo prabanga. Koks stogų mėlynumas, kiek ornamentikos mėlynojoje mečetėje – sunku apsakyti. Pagrindinė aikštė, viena didžiausių pasaulyje, saugoma kaip UNESKO kultūros paveldo objektas. Aikštę supa didingi pastatai, tai karališki rūmai, mečetė, spalvingas rytietiškas turgus.
Tarsi stebuklas – sausa upė, per kurią nutiestas 33 arkų tiltas. Užtvenkus iš kalnų atitekančią upę, vanduo nepasiekia miesto, bet pavasarį, kai vandens teka daugiau, užtvanką atidaro. Miestiečiai suplūsta žiūrėti, džiaugtis, apgailestaudami, kad tas džiaugsmas toks trumpalaikis. Nors paprastai upėje vandens nėra, grožimasi tiltu. Vakarais arkose susirinkę gyventojai sėdi, šnekučiuojasi, skaito, rengia piknikus, dainuoja lyriškas persų dainas. Tilto skliautais aidi skambios, mūsų ausiai neįprastos melodijos.
Vietoje kulkų – skorpionai
Irano kalnuose, dykumose yra skorpionų, tarantulų, kobrų, gyvačių. Kai buvome pusdykumių viduryje, septynių tūkstančių metų senumo mieste Kašane, kuris dabar garsėja persiškų kilimų, fajanso, rožių vandens gamyba, gidė pasakojo, kaip senovėje šis miestas buvo nugalėtas, užpuolimo metu šaudant surinktais skorpionais. Sunku patikėti, kiek šiame pasakojime teisybės.
1778 metais šį miestą nuniokojo galingas žemės drebėjimas. Vėliau jame suklestėjo amatai, tame tarpe kilimų rišimas. Iki šiol išliko trijų aukštų pirklio namai, kurių viršutinis aukštas yra gatvės lygyje, o kiti – po žeme. Prekyba kilimais šeimininkui atnešė tokias pajamas, kad jis suteikė paskolą valstybei.
Įspūdžiai, patirti Irano sostinėje Teherane
Aplankėme Teherane Golestano rūmus – buvusią valdovų rezidenciją (globojamą UNESKO). Didingą, persiškais ornamentais išpuoštą, įspūdingą išore ir vidumi. Šiame 16 amžiaus architektūriniame šedevre, vadinamame „rožių rūmais“, spalvotos mozaikos veidrodžių ir mozaikų labirinte sukaupti milžiniški turtai, ypač brangakmenių muziejuje. Čia akį veria rubinai, safyrai, auksiniai baldai, baldakimai, net meteoritas, sveriantis 20 kilogramų.
Dideliam iraniečių džiaugsmui, lynojant, vaikščiojome po paskutinio Irano šeicho apartamentus ir parką. Ten prisiminiau nugirstą iraniečių posakį: „Tu graži, kaip lietus“. Atrodė esame nerealioje aplinkoje, vaizdai, tarsi atėję iš pasakų. Po Irano revoliucijos ši vieta – visiems.
Sostinėje dėl didelių spūsčių ilgai sėdėjome autobuse. Gatvės – pilnos automobilių. Ten važiavimo principas – žiūrėk tik į priekį, migruojančių žuvų principu. Mūsų autobusas taip pat nardė po visas eismo juostas gatvėm –„ tuneliais“, apsodintais storais, aukštais platanais. Teherano gatvėse žmonių minios, kaip per Kaziuko mugę Gedimino prospekte. Ištisinės birbiančių motociklų spūstys. Kai jie netelpa gatvėje tarp mašinų, važiuoja šaligatviais. Pereiti gatvę yra vienas būdas – ryžtas. Svarbiausia, kas ryžtingesnis: mašinos vairuotojas ar tu.
Šilko kelio stotyje
Per daugelį šimtmečių Iranas patyrė įvairių pasaulio kultūrų įtaką. Žmonės iš viso pasaulio keliavo istoriniu „šilko keliu“, žavėjosi didžiulės Persų civilizacijos didybe.
Mūsų apsilankymas karavansarajuje (užvažiuojamieji namai) vieninteliam vienkuprių kupranugarių prižiūrėtojui nesukėlė įspūdžio. Jis, tupėdamas palei sieną, atsisakė net vairuotojo siūlomos arbatos.
Kupranugarių karavanai keliaudavo dykumų keliais, poilsio sustodami specialiose užeigose. Tai – stačiakampės formos pastatas su arkomis, kiemu. Galima įsivaizduoti, kaip atrodydavo čia atvykęs išvargęs karavanas, kai po devinto prakaito vyrai traukia krepšius nuo kupranugarių, duoda jiems vandens ir sustabarėjusios žolės, o patys susėda gerti skanios, kvapnios arbatos. Jiems reikia gerai pailsėti, rytoj, o gal poryt – vėl sunki ilgos kelionės diena po karšta, jėgas alinančia saule.
Pietūs pas meškų patronus
Irano kalnuose gyvena kelios dešimtys meškų. Jų medžioklė uždrausta. Mūsų gidė priminė, kad Irano futbolo komandos narių marškinėliai – su meškos atvaizdu. Miestelio gyventojas (vyras su žmona ir seserimi) mus, dvidešimt du praalkusius keliauninkus, privačiame name vaišino iš jo ekologinio ūkio atvežtomis vaišėmis. Pas vaišingus šeimininkus, kaip ir restoranuose, valgėme jogurtinę sriubą iš įvairių rūšių kruopų, daržovių su mėtomis bei kitomis įvairiomis žolelėmis ir mėsos priedais. Pasivaišinę sužinojome, kad jie gautas lėšas skiria meškų išsaugojimo tikslams.
Irane pagrindiniai mėsos (vištiena, aviena, ožkiena, jautiena) patiekalai patiekiami su ryžiais ir daržovėmis. Kiek rečiau valgoma žuvis, kurios patiekalai dažnesni Kaspijos pajūrio ir Persijos įlankos gyventojams. Kiauliena uždrausta, tačiau ją valgo ten gyvenančių armėnų bendruomenės nariai. Ant stalų visuomet yra geriamojo vandens, kurį iraniečiai laiko šventu. Beje, vaišingi šeimininkai viešbučiuose, pasitikdami atvykusius svečius, pirmiausiai pagirdo uogų ar vaisių sultimis, medumi pagardintu vandeniu.
Ten yra visko
Irano klimatas – kontinentinis, su karštomis vasaromis ir šaltomis žiemomis. Žvelgiant į žemėlapį plyti dvi dykumos (Didžioji druskingoji ir Mirties), kurios užima 73 proc. teritorijos. Per šalį driekiasi keli kalnagūbriai, centre – Irano kalnynas (apie 1200 m.). Per metus iškrinta iki 25 cm kritulių, todėl augalija veši tik tose vietose, kur žemė drėkinama. Didžiulėje šalyje – didelė gamtos ir klimato įvairovė.
Gamtos turtais apdovanoto Irano žmonės gyvena, kaip sakoma, pusėtinai. Turėdami daug naftos, dujų, geležies rūdos, vario ir kitų metalų bei mineralų nebadauja, nors, sakoma, kad kalnų kaimuose viešpatauja nepriteklius. Miestai neatrodo varganai, gerai išvystyta kelių infrastruktūra. Lengvųjų automašinų gausa, modernūs pastatai – pasiturinčios visuomenės rodikliai. Ištiesusių rankas elgetų nematyti. Mokslas nemokamas. Nors dirbamos žemės tik 11 proc., derlingi laukai, darbščių žmonių tvarkomi, duoda gausius derlius. Auginama daug pistacijų, figų, citrusinių vaismedžių. Parduotuvėse pilna įvairaus maisto. Svarbiausia eksporto prekė – nafta ir jos produktai, iš žemės ūkio produktų – pistacijos, datulės, šafranas. Kas be ko – garsieji persų kilimai. Suprantama, yra ir vargstančių, sunkiai dirbančių nepalankiose klimatinėse sąlygose. Nepavydėtinas klajoklių, varinėjančių auginamus gyvulius iš šiaurės į pietus (ir atvirkščiai) gyvenimas.
Rita Matulionytė knygoje „Kerintis Iranas“ (Vilnius, 2013) teigia, jog esant dideliam skirtumui tarp turtingųjų ir vargšų bei nepakankamai valstybės paramai, turtingieji patys kuria įvairius labdaros bei paramos mechanizmus. Už nuolat surinktas aukas statomos ligoninės, remiami našlaičių ar neįgalių vaikų priežiūros centrai, dalinamas maistas nepasiturinčioms šeimoms.
Kas vyko 1925-1979 metais?
Valdžią perėmusi Pahlevų dinastija norėjo Iraną paversti modernia, demokratiška, ekonomiškai stipria valstybe, besilygiuojančia su Vakarais. Iš dalies jiems tai pavyko. Moterims buvo leista viešumoje vaikščioti su trumpais sijonais, madingomis šukuosenomis, leisti laisvalaikį restoranuose, užimti atsakingus postus. Spauda kritikavo valdžią, jos blogus sprendimus, studentai protestavo prieš aukštojo mokslo reformas. Šachas Reza Pahlevi, siekdamas radikaliai modernizuoti valstybę, ėmėsi veiksmų, išstumiančių islamą iš viešojo gyvenimo. Religija buvo atskirta nuo valdžios, moterims uždrausta nešioti musulmoniškus drabužius, ėmėsi ekonominių, socialinių, teisinių reformų. Oficialų Persijos pavadinimą pakeitė į Iraną, suartėjo su Vakarų valstybėmis, ypač Vokietija, išlaikydamas nepriklausomybę nuo Anglijos ir Sovietų sąjungos.
Nauja tvarka netenkino dvasininkijos ir didelės dalies religingos visuomenės. Anglija, kontroliavusi naftos gavybą, pasišiaušė, kad Iranas nuo jos atsiriboja. Šachas Pahlevi buvo areštuotas ir ištremtas iš šalies.
1979 metais, kai islamo revoliucijai vadovavo gerų permainų žadėtojas dvasinis lyderis Chomeini, daug kas juo patikėjo, o modernioji visuomenė neišgirdo. Jis Iraną grąžino į islamo kelią. Moterys buvo išvarytos iš postų, vėl tapo privaloma nešioti galvos ir viso kūno apdangalus, prarado teisę į skyrybas. Autobusuose vyrai – priekyje, moterys – gale. Uždraudžiama užsienio literatūra, filmai, baletas. Situaciją labai apsunkino Irano-Irako karas (1980-1988).
„Šventasis“ karas
Po islamo revoliucijos, 1980 metais Iraną užpuolė Irakas. Priežastis – religiniai nesutarimai ir nafta. Iranas prarado apie milijoną jaunų vyrų ir vaikų. Jų tarpe buvo nemažai apsikarsčiusių sprogstamais užtaisais ir kovojusių kaip kamikadzės, vardan to, kad tokia mirtis esanti šventa, sujungianti žuvusįjį su Dievu. Sukrečiantį įspūdį paliko kapinės Isfahane, kuriose ant kiekvieno paminklo žuvusiam šiame kare yra nuotraukos ir gimimo metai, bylojantys, jog tarp jų daug penkiolikamečių-šešiolikamečių ir net jaunesnių. Plaikstosi juodos vėliavos, primenančios didžiąją tautos netektį.
Iraniečių būdas ir tradicijos
Per trumpą viešnagės laiką nebuvo kada įsigilinti į Irano žmonių nusiteikimą tarpusavyje ir su atvykusiais. Vienok, negalima nepastebėti jų ištikimybės tradicijoms, fanatiško, ypač vyresniosios iraniečių kartos, religingumo.
Antanas Poška knygoje „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ (2008) teigia, jog iš Europos atkeliavusiam žmogui senovės prietarai pasidaro tiesiog nesuprantami. Jis niekur nematęs taip ryškiai ir taip fanatiškai reiškiant savo prisirišimą prie senovės papročių ir religijos, kaip Persijoje. Anot jo: „Dykumiečiai gali ryžtis už savo tikėjimą mirti arba iškentėti pasibaisėtinas kančias“.
Šaunioji mūsų kelionės gidė supažindino su Irano gyventojų tradicijomis. Irane dominuoja tvarka, kai tėvai ir vaikai gyvena drauge. Vaikams susituokus ir išėjus iš namų santykiai su tėvais išlieka glaudūs. Oficialiai santuoka yra vienintelis būdas porai būti kartu. Beje, antroji pusė surandama tėvų ir giminių pagalba. Pokalbių metu siekiama pažinti jaunuolį ar merginą, išsiaiškinti perspektyvas. Pasitaiko ir europietiškų variantų, kurių atveju dar nesenai grėsė rykštės. Dabar jau pripažįstamos ir laikinos santuokos, kuomet dėl trukmės susitariama iš anksto.
Vestuvės – nelengvas rūpestis, nes nusprendus tuoktis prasideda derybos: ar jaunikio tėvai galės aprūpinti būstu, o jaunosios – jį pilnai įrengti. Juokingiausia tai, kuo sunku net patikėti, jog per vestuves tradiciškai vyrai ir moterys švęsti kartu negali, vakarėliai vyksta atskirai. Kurių netenkina tokia tvarka, organizuojami „pogrindiniai“, kuriuos saugo sargybiniai.
Pagal islamo teisę vyrai gali turėti iki keturių žmonų, tačiau pirmoji turi sutikti su vėlesnių santuokų sudarymu. Juridiškai moteris neturi skyrybų teisės, tačiau šiuo metu vedybų sutartyje vyras tokią teisę gali suteikti. Tik čia tragedija – išsiskyrusiai moteriai teisės į vaikus griežtai apribotos. Ji gali auginti vaiką iki 7 metų, po to privalo jį atiduoti tėvui.
Įdomios Naujųjų metų šventimo tradicijos. Irane Naujieji metai prasideda per lygiadienį – kovo 21-ąją dieną. Ruoša prasideda prieš dvi savaites, kuomet šeimininkai kruopščiai išvalo namus, stengiasi įsigyti puošnesnius rūbus, gamina įvairius valgius. Sutikimo dieną prasideda šventė. Visi pasipuošę, linksmi eina į gatves, po to sėda prie padengtų stalų su būtinais septyniais patiekalais iš „s“ raidės ir auksine moneta. Vakare į dangų paleidžia fejerverkus. Prie valgiais padengto stalo šnekučiuojasi visą naktį (aš jau neiškentėčiau). Švenčia dvi savaites. Vieni kitiems siunčia sveikinimus, nuotraukas, eina į svečius. Tryliktą dieną po Naujųjų metų nieko nedirba – bijo velnių.
Irane per savaitę yra viena nedarbo diena – penktadienis. Tai šventa diena, kada tikintieji plaukia į mečetes.
Pabaigai sakau:
Iranas, gal nesuprastas, bet unikalus, eina savo keliu. Gerai, kad stereotipai nesulaikė noro pakeliauti po persų civilizacijos tėvynę.
„Gyvenkite ramybėje, iraniečiai“, – pagalvojau lipdamas į lėktuvą. Girdėjosi didingas, orą virpinantis, panašus į raudą, kvietimas maldai…
Autoriaus nuotraukos
