Vacys PAULAUSKAS
Žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

Ir žuviai nepasakysi: palauk…

Pas Simno žuvininkus apsilankius

Aštriašnipiai eršketai

Žuvininkystės tarnybos (ŽT) prie Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus Trakų Vokės poskyris iš Vilniaus vos ne ranka pasiekiamas. Kaip tik tai ir lėmė, jog man keliskart pavyko kartu su šio poskyrio vedėju ir specialistais ten apsilankyti („Žaliasis pasaulis“ 2013 m. Nr. 41; 2014 m. Nr. 9 ir Nr. 42). Žeimenos poskyryje taip pat lankiausi ne kartą, kai jis dar buvo Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro Žeimenos filialu, dalyvavau išleidžiant šlakiukus į Bražuolės ir Saidės upelius („Žaliasis pasaulis“ 2007 m. Nr. 21). Trakų Vokės poskyryje stebėdamas margųjų upėtakių ikrų paėmimą susipažinau su iš Simno poskyrio atvykusiais Algiu Urbanavičiumi ir Svajūnu Kazlausku. Atvykę inkubacijai parsivežti ikrus žuvininkai ne tik talkino savo kolegoms, bet noriai bendravo, pasakojo apie save ir kvietė aplankyti 2007 m. rekonstruotą inkubacinį cechą, pamatyti įrengtas uždaras recirkuliacines sistemas. Po metų susitikus Trakų Vokėje Simno poskyrio vyriausiasis specialistas A. Urbanavičius kvietimą atvykti pakartojo: „Paskaitom „Žaliąjį pasaulį“. Gerai, kad daug rašoma apie žuvis, jų apsaugą ir išteklių gausinimą. Mes Simne irgi ne pėsti. Turime ką parodyti ir papasakoti“.

Pamatyti Simno poskyrį noras buvo didžiulis, bet proga nepasitaikydavo. Tašką padėjo balandyje netikėtas A. Urbanavičiaus skambutis: „Pas mus gražus derlius užderėjo, iš ikrų ritasi margieji upėtakiai, pilna kitų žuvų. Tikrai verta mus aplankyti“.

Susisiekus su ŽT žuvivaisos skyriaus vedėju Valdu Gečiu paaiškėjo, jog yra galimybė tą pačią dieną nuvykti į Laukystos („Žaliasis pasaulis“ 2015 m Nr. 17) ir Simno poskyrius.

Maloni pažintis

Atvykus į Alytaus rajone Kalesninkų kaime įsikūrusį Simno poskyrį vedėjas Vydas Baravykas sirgo, o A. Urbanavičius buvo išvykęs. Žuvininkams pavasaris kartu – sėjos ir pjūties metas. Vienos žuvys ritasi, kitos išvežamos į įveisti numatytus telkinius. Kvietęs apsilankyti specialistas nuo ankstaus ryto išvežė paleisti Vištyčio sykus, o su visus metus trunkančiais žuvivaisos rūpesčiais supažindino ir poskyrio valdas aprodė vyriausioji specialistė Vilma Jasevičienė. Prie žuvų ji triūsia dešimtus metus.

„Pradžioje šiame žuvų veislyne dirbau administracinį darbą, bet ir žuvivaisos ceche, ir prie tvenkinių visur padėdavau. Pripratau prie kolektyvo ir pamėgau tą darbą. Po penkerių metų, išėjus ilgametei, 46-erius metus žuvų veislyne žuvininke dirbusiai Birutei Jonynienei, tas pareigas pasiūlė man, – atviravo Lietuvos veterinarijos akademijos Žemės ūkio inžinerijos fakultetą baigusi specialistė. – Prieš tai 12 metų dirbau Simno žemės ūkio mokykloje profesijos mokytoja, dėsčiau gyvulininkystės dalykus“.

Žuvininkystę pamėgusios moters vaikystė prabėgo Lazdijų rajone Šventežeryje, prie mažo labai gražaus ežerėlio, į kurį mėgo įmerkti meškerę, džiaugdavosi sugautomis žuvytėmis. Dabar meškerioti nebėra kada:

„Meškeriojimas, žuvų valymas ir paruošimas užima daug laiko, o aš jo neturiu. Todėl man geriausia žuvis tai kiauliena, – juokavo dar ir namų ūkį turinti apibėgti moteris. – Zootechniko specialybę pasirinkau, nes kaimas mane visad traukė. Kai 1987 m. baigiau Šventežerio vidurinę mokyklą, mano auklėtoja šventai tikėjo, kad aš būsiu mokytoja. Kai aš ja netapau, auklėtoja buvo nepatenkinta. Jos lūkesčiai išsipildė man dirbant Simno žemės ūkio mokykloje. Man patiko darbas su mokiniais, bet vis tiek grįžau prie savo šaknų, prie vandens.“

Turtinga valda

Simno poskyris yra vienas iš septynių ŽT padalinių. 1964 m. įkurtos sykinių žuvų, visų pirma seliavų, veisimo bei auginimo įmonės ne kartą keitėsi pavadinimai ir auginamų žuvų rūšys. Šis žuvų veislynas buvo sta­ty­tas Dzū­ki­jos eže­rų įžu­vi­ni­mui. Jis visiškai pasikeitė 2007 m. rekonstravus inkubacinį cechą ir įrengus uždaras recirkuliacines sistemas su vandens pašildymu bei biologiniu ir mechaniniu valymais. Išaugęs į modernų ūkį Simno poskyris turi optimalias įvairių žuvų naršinimo ir paauginimo sąlygas. Apie 160 ha teritorijoje daugiau nei 50 tvenkinių. Poskyryje dirba 17 darbuotojų. Jame auginami paprastieji (europiniai) šamai, sykai, peledės, lynai, lydekos, vėgėlės, margieji ir vaivorykštiniai upėtakiai, lašišos, sibiriniai eršketai, karpiai, veisiami vėžiai, dalyvaujama aštriašnipių eršketų populiacijos atkūrimo Lietuvoje 2012-2020 metais programoje.

„Pernai išpuolė palanki vasara ir geras sidabrinių karosų, mūsų lydekų maitintojų, „derlius“. Jų daug sėkmingai išneršė ir labai gerai augo. Praėjusią nešaltą žiemą žuvys buvo aktyvios, tad lydekos suėdė daug karosų. Jie reikalingi nedidukai, bet ir ne maži, nes lydekos labai mažų žuvų nemėgsta, – šypsojosi žuvų gerove besirūpinanti moteris ir, rodydama stenduose patalpintas nuotraukas, pridūrė, – darbo sąlygos pas mus geros, suremontuotos patalpos, šilta, tačiau su žuvimis dirbti nėra lengva. Ganėtinai varginantis darbas stovėti vandenyje, semti žuvis, išrinkti jas visas, nuleidžiant uždumblėjusį tvenkinį. Iš tikro mūsų darbas

nenormuotas. Jai reikia, dirbame savaitgaliais ir naktimis. Atėjo metas neršti ir žuviai nepasakysi, kad palauktų ryto, dar neduotų ikrų. Sargas kartais stebisi, kai mes, tartum į kūdikio gimdymą, susirenkame pirmą ar trečią valandą nakties. Nieko nepadarysi, tokia mūsų duona, dirbant kitaip, nieko neturėtume, todėl ir dirbame tada, kada tik reikia.“

Plačiai išsidriekusią turtingą žuvimis valdą nėra lengva prižiūrėti ir saugoti. Svetimo gero besigviešiantiems ilgapirščiams ne motais, kad čia žmonės triūsia, kad viskas suskaičiuota.

„Žuvis, ypač kurios yra stambesnės, saugoti sunku. Tvenkiniuose turime daug šamų, lydekų, sibirinių ir aštriašnipių eršketų bei upėtakių reproduktorių. Nors juos laikome arčiau žuvivaisos cecho, nuo gudrių, mobiliaisiais telefonais apsirūpinusių, brakonierių apsiginti sunku. Net pačiame Simne esančiuose trijuose per 20 ha tvenkiniuose, kur iki rudens paauginamos lydekaitės, visaip būna. Ne sykį pati brakonierių tinklą ištraukiau. Baisu nuleidus tvenkinį jį rasti be žuvies. Todėl karpių reproduktorių tvenkiniuose kalami kuolai, ištempiamos vielos, nes vienam sargui apeiti ir viską sužiūrėti tikrai labai sunku“, – nuogąstavo žuvininkystės specialistė.

Po cechus pasižvalgius

Turtingame žuvininkystės ūkyje viskas įdomu, norisi kuo daugiau išgirsti ir pamatyti. Mane, daug metų dirbusį su jaunaisiais žvejais ir akvariumininkais, labiausiai domino inkubacinis cechas. Nors ūkinės žuvininkystės ir akvariuminės žuvivaisos mastai visiškai skirtingi, tarp jų yra daug bendro, praplečiančio gamtamokslines žinias. Tai svarbu perteikti vaikams ir jaunimui siekiant pagarbos gamtai bei žuvų išteklių tausojimui. Lygiai kaip tobulėja žuvininkystės metodai, taip atsiranda geresnės galimybės įrengti dekoratyvinius akvariumus ir veisti žuveles. Daugiau kaip prieš 40 metų pradėjus darbą su akvariumininkais, tekdavo su vaikais konstruoti, apšvietimo sistemas, šildytuvus, filtrus. Tik vėliau atsirado termoreguliatoriai, o šildytuvas ir termoreguliatorius kaip vienas prietaisas buvo didžiulė naujovė, lygiai kaip filtrai su elektriniais varikliukais. Greta mechaninių filtrų pradėti naudoti biofiltrai ir estetinius poreikius tenkinantys šviestuvai.

Daug kas pasikeitė ir žuvininkystėje. Pasak V. Jasevičienės, po 2007 m. rekonstrukcijos moderni įranga cechuose sudaro palankesnes sąlygas veisti ir paauginti žuvis. Inkubaciniame ceche specialistė pasidžiaugė gausiu Vištyčio sykų jaunikliukų „derliumi“. Rodydama eilėmis išrikiuotus Veiso aparatus, paaiškino, jog jie paruošti šamų ikrų inkubavimui, o užtamsintose aparatuose jau ritasi lydekų lervutės. Lašišų ir upėtakių inkubacijos aparatuose išsirito lašišų lervutės ir margieji upėtakiai. Kol kas dirbtiniais pašarais upėtakiukai nemaitinami. Laukiama, kol temperatūra pakils maždaug iki 100 C. Paauginus iki puse gramo lašišaites ir upėtakiukus išveš į Lietuvos upes.

Paauginimo ceche taip pat yra į ką akis paganyti – čia žuveliukai didesni, lengviau atpažįstami.

„Šiuose baseinuose iki 0,1 g paauginti Vištyčio sykai. Kaip tik juos vakar ir šiandien A. Urbanavičius išvežė į Ignalinos ir Utenos r. ežerus, – pasakoja prie žuvų triūsiantis darbininkas Darius Šmitas, – kitus paauginsim iki rudens ir jau šiųmetukus suleisim į ežerus.“

„Turėjom paaugintų Platelių sykų, bet jie jau išvežti į ežerus, – sakė V. Jasevičienė. – Maišyti juos su Vištyčio sykais nevalia. Beje, jie už Platelių sykus stambesni“.

Sykai – įdomios lašišažuvių būrio sykinių šeimos žuvys. Jos sudaro labai daug ekologinių grupių ir būna įvairių formų. Išskiriama sykų praeivių grupė, kuriai priklauso Baltijos sykas, bei ežerinių ir upinių sykų grupės. Vištyčio ir Platelių sykai priskiriami ežerinių sykų grupei, o ežerinio syko Platelių ežero populiacija nuo 1976 m. įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Gyvas maistas ir sveikata

Veisiant ir auginant žuvis galima naudoti gyvą ir dirbtinį maistą. Akvariumininkams be gyvų organizmų sunku užauginti iš ikrų išsiritusias žuveles. Tiesa, pavasarį vandens telkiniuose tankaus audinio graibštais galima prisigaudyti vadinamų „gyvų dulkių“. Juose gausu įvairių infuzorijų, verpečių, ciklopų ir dafnijų nauplijų. Norint žuveles veisti ištisus metus, geriau reikalingas kultūras užsiauginti. Akvariuminėse, kurias kūriau ir ten dirbau su vaikais, visada turėjome užsiveisę infuzorijų klumpelių ir verpečių kultūras. Ūgtelėjusiam mailiui duodavome mikrokirminais vadinamų nematodų, pakarpydavome savo užaugintų enchitreidų. Norėdami pamaloninti užaugusias žuveles, tvenkinukuose ir baluose gaudydavome ciklopus ir dafnijas. Pasirodo, kad D. Šmitas dafnijomis pamalonina lydekaites. Šių vėžiagyvių savaime atsiranda tvenkiniuose su sterkų lervutėmis, tad stropus darbininkas jų ten ir prigaudo. Dar žuvų racionas papildomas labai sūrių vandenų vėžiagyviais Artemia salina. Pasaulinėje rinkoje parduodama daug artemijos kiaušinių. Anais laikais mes su vaikais irgi juos išbandėme. Darbo būdavo daug, o išeiga nepavydėtina. Anot Dariaus, į 100 l vandens supylus 1,5 kg valgomosios druskos iš artemijų kiaušinių išeiga visiškai gera, o žuvys šiuos vėžiagyvius mėgsta.

Dirbant su žuvimis neapsieinama be profilaktikos. Akvariumininkai jai ir susirgusių žuvų gydymui naudoja įvairios koncentracijos valgomosios druskos, formalino, kalio permanganato, rivanolio, vario sulfato ir kitokius tirpalus. Susirgusias žuvis gydyti daug sunkiau, nei apsaugoti nuo ligų. V. Jasevičienės teigimu, dezinfekcinis tirpalas žuvims ruošiamas kubiniame metre vandens ištirpinus 1kg druskos, 10 g kalio permanganato, 1 g geriamosios sodos, 10 g chlorkalkių. Rudenį iki pusvalandžio tokiame tirpale palaikytos žuvys pavasarį būna daug stipresnės.

… Nelengva ta ūkio šaka – žuvininkystė. Tik matydamas įdėtą triūsą pradedi suprasti, kokį prasmingą darbą atlieka tie, savo darbo valandų neskaičiuojantys, žuvivaisą išmanantys žmonės.

Vacio Paulausko nuotraukose