Augustas UKTVERIS

Ir prie salakalnių parimus…

Lietuvos geologų sąjungos 34-ame suvažiavime

Lietuvos geologų sąjungos 34-ojo suvažiavimo metu

2023-12-01 Vilniuje, viešbučio „Panorama“ salėje „Humanitas“ vyko Lietuvos geologų sąjungos (LGS) 34-asis suvažiavimas. Jo dalyvius pasveikino aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

„Man malonu būti čia, kartu kiek apgailestauju, jog pats nepasirinkau geologo kelio. Kita vertus, visus kviečiu aktyviai dalyvauti reiškiant savo pažiūras visuomenėje, kad vyrautų mokslinės bei praktikų patikrintos tiesos. Dėl saugaus išteklių naudojimo, vandenų apsaugos bei kitose sferose. Norisi palinkėti geologų bendruomenei ir viešumo, kuriuo siekiama apginti ir įteisinti savo veiklas valstybės bei visuomenės labui“, – sakė Simonas Gentvilas.

Apie Prancūzijos geologų draugijos veiklą internetiniu ryšiu pasakojo Jeremie Melleton, Prancūzijos geologų draugijos prezidentas.

Estijos geologų draugijos tarybos narys Lauri Joosu pasakojo apie šios šalies geologų veiklą.

Ataskaitos žodį tarė Lietuvos geologų sąjungos pirmininkas dr. Jonas Satkūnas, pateikęs LGS Tarybos vardu LGS veiklą 2023 metais, kartu minėdamas geologines aktualijas. Jonas Satkūnas pasidžiaugė, jog LGS veikloje esama 300 eiklių narių (tie, kurių tądien salėje nebuvo, naudojosi ir internetiniu ryšiu, tad buvo tiesioginiai suvažiavimo dalyviai), tačiau paprašė, jog visi paplotų ir pasidžiaugtų suvažiavime dalyvaujančiais būsimaisiais geologais, pirmakursiais.

„Jie, pajautę švelniąją vyresniųjų kolegų mentorystę, tikrai taps dar geresniais geologais, nei esame mes“, – sakė pranešėjas.

Jis akcentavo, jog LGS veiklos tikslas – jungti ir telkti Lietuvos geologus ir geologija besidominčius piliečius; skleisti geologijos žinias; skatinti geologijos mokymo, mokslo ir praktikos pažangą; plėtoti tarptautinį ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą; rūpintis geologiniu paveldu, geologijos mokslo istorija, švietimu, LGS nariais, puoselėti Lietuvos geologiją.

Prisiminti ir įvairūs renginiai, susitikimai. Išskirtinis dėmesys – kunigaikščio, Antano Karolio Giedraičio (1848 02 20 – 1909 10 26) 175-osioms gimimo metinėms paminėti. Vilniaus universitete tai progai paminėti šiemet buvo surengta konferencija, išleista knyga, sutvarkyta kapavietė Karvio kaimo (Vilniaus r.) kapinaitėse. Lietuvos ir gretimų kraštų geologijos mokslo istorijoje Antanas Karolis Giedraitis vertinamas už sudarytą pirmąjį tarptautinius standartus atitinkantį didelės teritorijos geologinį žemėlapį bei gilų paskutiniojo geologinio periodo (kvartero) nuogulų pažinimą ir tuo metu drąsią mokslinę poziciją apie kelis buvusius apledėjimus.

Įsimintinas lauko seminaras „Iš depresijos dugno į rėminančias aukštumas“, surengtas Utenos krašte. Jis tikrai, pasak Joną Satkūną, išjudino visus, o ir palankių atsiliepimų būta ir visuomenėje.

„Iš tikro pasijautėme tarsi atsisveikinę su depresija, pakilę į naujas veiklos aukštumas“, – sakė iškalbingasis ir žodžio neieškantis bei visus renginiuose sudominantis pranešėjas.

Jonas Satkūnas atkreipė dėmesį į savitas Geologinio paveldo dienas, kurios kasmet rengiamos vis kitame regione, krašte. Keturioliktoji Geologinio paveldo diena vyks Joniškio krašte.

Pranešėjas pasidžiaugė, jog 2023-ais įvyko 9 Geologų klubo susitikimai, kuriuose aptarta Vilniaus kalvyno kilmė ir raida (skirta Vilniaus 700 metų jubiliejui); kalbėta apie geriausią vandens gręžinių įrengimo praktiką (Elvinas Paplauskas, UAB „Artva“); kitame Geologų klubo susitikime Antanas Marcinonis (UAB „Grota“) tarsi klausė: Lietuvos žemės išvalymas nuo taršos – misija įmanoma?; dr. Gediminas Vaitkevičius aptarė temą „Keturi tūkstantmečiai Neries ir Vilnios santakoje“; kalbėta ir apie strateginių objektų Lietuvoje inžinerinius geologinius tyrimus; Jonas Satkūnas pakvietė diskusijai „Geomitologija – ūkanos ir prašvitimai“; Geologų klubo susitikime kalbėta ir apie Geologinio paveldo dienos atgarsius (Jonas Satkūnas); dr. Eugenija Rudnickaitė, minint Mečislovo Martinaičio 125-as gimimo metines, kalbėjo apie tylų darbštuolį, pareigos žmogų; dr. Dainius Michelevičius pakvietė klausytis pranešimo „Seisminiai 3D tyrimai Lietuvoje: patirtis, lauko darbų vykdymo ypatumai, įdomesni rezultatai“; Arina Ašipauskaitė ir Auksė Baltutytė paskutiniame Geologų klubo susitikime kalbėjo tema „Šiaurėje ir Pietuose. Patirtys, gamta ir kultūra: Skandinavijoje ir Naujojoje Zelandijoje“.

Jonas Satkūnas tarsi rimtai kalbėjo, tarsi šmaikštavo, jog Lietuvai vis nepavyksta savo kalvomis pretenduoti į Pasaulio geologinio paveldo TOP-šimtukus (renginys, kurį globoja UNESCO). Buvo pristatytas Vilniaus pilių kalvynas – reikšmingiausias Lietuvos geologinio paveldo objektas, tačiau…

„Ką beveiksi… Lietuva juk nėra kalnų šalis, tad turime būti kuklūs šioje srityje, gal pretenduoti į tolimesnius TOP-šimtukus… Kad ir į trečiąjį… Tai paaiškės jau 2024-ais“, – sakė Jonas Satkūnas.

Pranešėjas pasidžiaugė ir dukart per metus dienos šviesą išvystančiu žurnalu „Geologijos akiračiai“ (atsakingoji redaktorė Violeta Pukelytė – Geologijos ir geografijos institutas), agitavo visiems remti – ir lėšomis, ir rašiniais, ir idėjomis.

Baigdamas savo ataskaitinį pranešimą Jonas Satkūnas sakė, jog laukia 2024-ais 37-asis Tarptautinis geologinis kongresas (LGS yra Europos geologų federacijos narė), kuris vyks rugpjūčio 25-31 dienomis Pusane (Korėjos Respublikoje). Šis kongresas vyksta kas 4 metai, tarsi pasaulinė geologų olimpiada.

Apibendrindamas Lietuvos geologų sąjungos veiklą Jonas Satkūnas sakė, jog visada reikia sveikinti naujas idėjas, sumanymus, daugiau analizuoti žemės gelmių erdvių panaudojimo galimybes, nepamirštant apsirūpinimą geriamuoju vandeniu galimų kataklizmų atvejais.

„Geologams reikia prisitaikyti naujuose laiko atkarpose, reikia rasti naujų pasiūlymų, kad geologai visuomenei tikrai būtų reikalingi. Tai visuomenei neretai reikia ir įrodinėti…“ – kalbėjo Jonas Satkūnas.

Po pranešimo tradiciškai atsigręžta į netektis, jubiliejus – pagerbta, sveikinta…

Pasidžiaugta, jog yra jaunoji mokslų daktarė Milda Grendaitė, apsigynusi disertaciją „Vakarų Lietuvos nuosėdinės dangos sandaros ypatumai pagal seisminius duomenis“.

Priekambrinėje peneplenoje (išdūlėjusiame kristaliniame paviršiuje) Milda Grendaitė aptiko senovinių salakalnių (panašių kaip dabartinis Australijos Uluru). Jie aptinkami geofiziniuose seisminiuose pjūviuose apytiksliai 2 kilometrų gylyje klasteryje Vakarų Lietuvoje, sudarytame iš Šilalės, Veiviržėnų, Pocių, Šiūparių salakalnių. Išlikęs jų aukštis kai kur siekia daugiau nei 100 metrų.

Augusto Uktverio nuotraukos