Koks vis dėlto mielas yra tas neformalusis vaikų švietimas (NVŠ! Jis suteikia galimybę ir pakeliauti, ir pamatyti, ir pažinti savą kraštą, gamtą, papročius ir pačius save. Juk ne kiekvienas ištveria tolesnius žygius pėstute, o šįkart reikėjo įveikti apie 6 km.
Suplanuotas užsiėmimas Gamtos mokykloje sutapo su Pilėnų didvyrių paminėjimu, tad ir patraukėme ten, kur rinkosi istorijai neabejingi žemaičiai. Jei prisimintume istorines žinias apie pilėnus, tai trumpai galima pasakyti, kad tai legendinė žemaičių pilis, kuriai vadovavo kunigaikštis Margiris. Istorikai neturi vieningo atsakymo, kur visgi ta pilis stovėjo. Mes prisijungėme prie būrio susirinkusių į paminėjimo renginį ant Bilionių piliakalnio. Sulaukėme ant žemaitukų atjojant būrelio raitelių ir patraukėme į žygį Aukštagirės kalno link.
Oras nelepino, bet negi pasirodysi silpnu ir negalinčiu įveikti tų kelių kilometrų. Gėda būtų prieš draugus ir mamas ar tėčius, kurie atlydėjo mus į NVŠ užsiėmimą. Tai pirmas bendras mokinių ir tėvelių užsiėmimas. O kai raitininkai leido užsėsti ant žemaituko, tai laimei nebuvo ribų. Daugelis ant žirgo sėdėjo pirmą kartą; buvo nedrąsu ir kiek baugu, bet labai šaunu. O kaip smagu buvo paimti į rankas lanką ir išbandyti akies taiklumą bei prisiminti Pilėnų pilies gynėjus, kurie gynėsi irgi tokiais ginklais. O kur dar kalavijo sunkumas? Vis tik žemaičiai stiprūs buvo, o ir yra. Deja, tada priešai buvo stipresni, nugalėjo gynėjus, bet šie gyvi nepasidavė…
Smagus buvo šis užsiėmimas gamtoje kartu su tėveliais – be kompiuterių, be mobiliųjų telefonų. Tuomet žygio metu žvalgėmės ir bandėme ieškoti pavasario ženklų. Deja, jų dar nedaug buvo. Bet kuokelinius lazdyno žiedus, jau ir karklus, pasipuošusius „kačiukais“, matėme, o protarpiais galėjai išgirsti zylės giesmeles.
… Šokiai ant kalno, vėliau dar ir pasidainavimas sodyboje Gyvenėms ir galimybė pakilti iki dangaus ant paprastų sūpynių. O koks skanus žemaitiškas šiupinys!!! Mamos tokio nebeverda…
Autorės archyvo nuotraukos
