Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitetas Vilniaus mieste vien Turizmo fakultete jungia beveik 1200 pensininkų, norinčių geriau pažinti savo miestą, Lietuvą ir kitas šalis. Nors mokslo metai prasideda spalio ir baigiasi gegužės mėnesį, tačiau Turizmo fakultetui, turistinių kelionių entuziastams, tęsiasi visus metus. Fakulteto dekanė Teodora Dilkiene ir grupių seniūnės (fakulteto klausytojai paskirstyti į 11 grupių) organizuoja išvykas, susitikimus ir keliones žingeidiems fakulteto klausytojams. Taip susipažįstama su Vilniaus gamtinėmis ir istorinėmis vietomis, Lietuvos regionais. Graži tradicija tapo sveikatingumo stovyklos Druskininkuose, Šventojoje, kurių metų stiprinama senjorų sveikata organizuojant mankštas, susipažįstama su kurortinių vietovių apylinkėmis. Be to, Turizmo fakulteto nariai kiekvieną rudenį ir pavasarį talkininkauja Vilniaus universiteto Botanikos sode (Kairėnuose ir Vingio skyriuje). Jame dažniausiai vyksta ir mokslo metų užbaigimo šventė.
Po erdvųjį pasaulį
Žiemos metu aktyviai veikia ir fakulteto klubas „Kelionių pavilioti“, kurio nuo praėjusių metų vadovas yra alpinizmo veteranas Vilius Šaduikis. Jis kviečia iš kelionių sugrįžusius keliautojus pasakoti apie aplankytų šalių įdomybes. Antai žurnalistas, keliautojas ir muzikantas Gerimantas Statinis dalinosi įspūdžiais iš ekspedicijos „Brydė per pasaulį“, kurios metu Lietuvos geografų draugijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių klubo nariai vienos kelionės metu patyrė daug įspūdžių – pabuvojo JAV, Havajuose, Japonijoje, Singapūre. Kitoje klubo priemonėje išgirdome pasakojimą apie ekspediciją į Himalajus. Buvo pasiektas aukščiausiai pasaulyje telkšantis Tiličio ežeras (esantis 4950 metrų aukštyje, Nepalas). Šį ežerą 2018 metų spalio 2 d. perplaukė fenomenalusis plaukikas Vidmantas Urbonas. Apie tos kelionės avantiūrišką eigą, plaukiko Vidmanto ryžtą perplaukti ledinio vandens ežerą, pasakojo ekspedicijos žurnalistas Edmundas Ganusauskas ir kelionių klubo ,,Kelionių pavilioti“ vadovas, ekspedicijos dalyvis Vilius Šaduikis. Laikas plaukimui parinktas tada, kai ežeras būna ištirpdęs ledus. Beje, Vidmantas Urbonas pasaulio ultra triatlono čempionas, ekologinio žygio ,,Nemunas – mūsų gyvenimo linija“ sumanytojas ir įgyvendintojas. Vidmantas Urbonas jau perplaukė visų pasaulio žemynų didžiausius, aukščiausiai virš jūros esančius gėlavandenius ežerus. Šis plaukimas buvo paskutinė jo sumanytos ekologinės akcijos „Vanduo – tai gyvybė“ baigiamoji dalis. Išgirdome įdomų pasakojimą ir iš Kinijos, kai iš Pekino greituoju traukiniu vykta iki Tibeto.
Pažinti Lietuvą
Per mokslo metus stengiamasi apsiriboti mūsų šalies vienu regionu. Daug grupių lankėsi Dzūkijos, Vakarų, Vidurio Lietuvos kraštuose. Praeitais mokslo metais nemažai keliauta po Vilniją. Man labai gerą įspūdį paliko išvyka pas Širvintų ūkininkus.
Atvykus į Bagaslaviškį pas ūkininką Bronislovą Liubomirą Vošterį susipažinta su žemės ūkio kultūromis, ekologišku ūkininkavimu, jo nauda valgant produktus, pagamintus iš grūdų, išaugintų nenaudojant chemijos. Ūkio šeimininkas papasakojo apie augalininkystės ūkyje auginamas ekologiškas kultūras, jų naudingumą, palygino su chemizuotų kultūrų auginimu. Šiame ūkyje auginami linai, aliejiniai augalai, spaudžiamas ekologiškas aliejus. Grūdines kultūras naudoja kruopų, miltų gamybai. Turistus pavaišino duona, mirkyta tik išspaustame aliejuje, ekologiška žirnių koše. Padegustavę, energingai nusiteike seminaro dalyviai nusipirko šviežios produkcijos – kruopų, aliejaus.
… Širvintų žirgynas yra šalia Širvintų, Kalnalaukio kaime. Administracijos vadovė Gedvilė Vinslauskaitė pasakojo: Širvintų žirgyno ristūnai su puikiais važnyčiotojais gerai pasirodo įvairiose lenktynėse. Iš tikro, susibūrimo salės sienos buvo papuoštos taurėmis ir kitokiais prizais. O puikių žirgų pulkas ganėsi pievoje, visai netoli administracinio pastato. Žirgyno vadovė sakė, jog žirgai ne tik vasarą, o ir žiemą būna lauke. Esu pabuvojęs keliuose žirgynuose. Man – pirmas atvejis, kai žirgai žiemą nelaikomi uždarose patalpose. Trys kumelės tik prieš keletą dienų buvo atsivedusios po jauniklį. Jaunieji kumeliukai strakaliojo šalia mamyčių.
Pajodinėti šiame žirgyne neleidžiama, tik su žirgais pabendrauti. Žirgyno vadovei pakvietus, žirgai priėjo prie užtvaro, leidosi paglostomi.
Vilniuje ūkininkų turgeliuose dažnai matome, jog perkama Leono Rutkausko kalakutų ūkio produkcija. Ūkis įsikūręs Širvintų rajono Motiejūnų kaime, buvusiose fermose. Ten matėme kaip auginami kalakutai ir vištos. Beveik visos vištos išvežamos į Izraelį. Šios šalies atstovai atvažiuoja į Motiejūnus, dalyvauja apdorojant viščiukus. Kontrolė rimta, produkcija turi būti košerinė.
Įdomiausia buvo nuvykus į Dalios Ėmužytės ožkų ūkį, kuris yra Griciūnų kaime, netoli Maišiagalos. Šiame ūkyje taip pat išklausėme paskaitą pagal edukacinę mokymų programą. Dalia viską aprodė: kaip ožkos prižiūrimos, melžiamos, kaip gaminami įvairūs sūriai. Jų pasirinkimas didelis. Didžiausiame Baltijos šalyse ekologiniame ūkyje melžiama 300 ožkų. Dar tiek pat yra prieauglio. Kadangi ožkų ūkio ganyklos yra netoli automagistralės D. Ėmužytė pasistatė kavinę – parduotuvę. Ten gėrėme ožkų pieną, degustavome įvairiausius sūrius. Kas norėjo ir produkcijos nusipirko.
Nors ožkų ūkio laukai yra greta magistralės į Panevėžį, tačiau pakliūti keblu. Šalia autostrados į kavinę ir ožkų ūkį nėra nei įvažiavimo, nei išvažiavimo. Norint privažiuoti prie kavinės reikia įveikti didelį lankstą. Dalia Ėmužytė skundėsi, jog kelininkai į jos prašymą dėl turistų atvykimo palengvinimo nereguoja. Ar tikrai į po autostrada esantį tunelį neįmanoma įrengti nusileidimą?..
Šventė Palūšėje
Siekdama į vieną priemonę suburti daugiau fakulteto dalyvių, dekanė Teodora Dilkienė sugalvojo šventę Palūšėje „Sportuokime išradingai ir linksmai“. Buvo siekiama, kad į šventę, pabūti gamtoje atvažiuotų ne tik Turistų fakulteto klausytojai, o ir šeimų nariai, jog tai būtų ir šeimų šventė.
Į Ignaliną dauguma atvykome rytiniu traukiniu, o iki Palūšės nuvažiavome užsakytu autobusu. Nuo geležinkelio stoties iki Palūšės – tik 5 km, galima ir pėsčiomis nukakti…
Į pirmąją MČTAU Turizmo šventę (spartakiadą) atvyko per šimtą kelionių ir gamtos gerbėjų. Šventėje dalyvavo ir Ignalinos bei Visagino trečiojo amžiaus universitetų atstovai. Susibūrėlius sveikino Ignalinos rajono savivaldybės atstovai.
… Dangui praskaidrėjus varžybos įsibėgėjo, jose dalyvavo trijų kartų atstovai. Daug smagumo. Nugalėtojai (pagal amžių grupes) buvo apdovanoti prizais ir rėmėjų dovanėlėmis. O Palūšės energingos šeimininkės iš Lūšio ežere pagautos šviežios žuvies išvirė didelį katilą kvapnios, skanios žuvienės. Visiems užteko.
Pavakary prie ežero buvo užkurtas laužas. Pasirodė Aukštaitijos nacionalinio parko ansamblis „Čiulbutė“. Linksmos dainos pasklido į Lūšio ežero platybes.
Kitą dieną šventės dalyviai pirmiausia apsilankė Aukštaitijos nacionalinio parko Palūšės informaciniame centre. Nacionalinio parko specialistė Sigutė Mudinienė supažindino su gamtinėmis įdomybėmis. O jų tikrai daug. Ne tik nuostabūs gamtos vaizdai, ežerų mėlis. Čia – ir senovinės bitininkystės muziejus, senieji malūnai, piliakalniai, botanikos parkas, kiti įdomūs objektai. Beje, Aukštaitijos nacionalinis parkas kitais metais švęs 60 metų sukaktį. Atsimenu, sovietiniai valdžiai labai nepatiko žodis „nacionalinis“. Ilgai nesiryžo patvirtinti, tačiau pasaulyje priimtą terminą teko įtvirtinti ir Lietuvoje.
Palūšė… Čia gimė pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kūrėjas, kompozitorius Mikas Petrauskas. Palūšės Šv. Juozapo medinė bažnyčia su varpine pastatyta 1750 metais naudojant vienintelį instrumentą – kirvį.
Visiems buvo įdomi senovinių palaidojimų ekspozicija. Ji įrengta senoviniam „name“, kuris, manoma, egzistavo 3-4 amžiuje Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Pilkapis – senovinė laidojimo vieta su sampilu iš žemės ir akmenų (supiltas 5-25 m skersmens ir apie 1,5 m aukščio kapas). Rytų Lietuvoje mirusieji buvo laidojami su papuošalais ir darbo įrankiais. Tad tokio laidojimo pavyzdį ir apžiūrėjome.
Aukštaitijos nacionaliniame parke aptikti 43 pilkapynai. Šioje saugomoje teritorijoje įrengti ir pažintiniai takai. Tad, apžiūrėje Palūšę, išėjome į edukacinį sveikatingumo žygį Lūšio ežero pakrante, žygiavome pėsčiųjų ir dviračių taku. Aikštelėse apžvelgdami įvairias medines skulptūras nuėjome iki Meironių – senovinio, naujai atgimstančio kaimo.
Mūsų gidė Sigutė Mudinienė sakė, jog artimiausiu metu šis gražus, paslaptingas takas bus „sukultūrintas“, numatyta kloti asfaltą. Man atrodo, jog ta ežero pakrantė tikrai praras daug žavesio. Dviratininkams kai kuriose pakrantės vietose, ypač palijus, gal ir nepatogu. Nenulipęs nuo transporto priemonės gal ir nepavažiuosi, tačiau įdomų takelį, vingiuojantį tarp ežero pakrantės medžių ir pušyno, būtų pakakę palyginti buldozeriuku, atvežus žvyro.
… Sugrįžus iš žygio, kelionės dalyvių jau laukė Palūšės šeimininkių skani kiaušinienė. Pavalge, pilni įspūdžių – į traukinį…
Kęstučio Turonio nuotraukos
