Unguriukai maitinami menkių ikrais
Mūsų savaitraštis su Žuvininkystės tarnyba (ŽT) prie Žemės ūkio ministerijos (direktorė Indrė Šidlauskienė) bendrauja nuolat. Ypač su ŽT Žuvivaisos skyriaus specialistais. Jų dėka sudarytos galimybės supažindinti visuomenę su žuvininkystės pasiekimais, mokslininkų ir aplinkosaugininkų pastangomis atkuriant ir gausinant žuvų išteklius. Nuo seno Lietuvoje vertinamas europinis ungurys. Kažkada gausūs jo ištekliai sumenko ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Norint prisidėti prie ungurių išteklių atkūrimo Lietuvoje ir europinių ungurių areale, sėkmingai vykdomas 2009-12-24 Europos Komisijos sprendimu patvirtintas projektas „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje“. Šio plano pagrindinis uždavinys – atkurti, apsaugoti europinių ungurių išteklius Lietuvoje ir vykdyti jų mokslinę stebėseną bei tyrimus. 2011–2012 metais į dalį Lietuvos valstybinių vandens telkinių, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, įveistas didelis kiekis paaugintų europinių ungurių. Šiems stiklinės stadijos unguriams karantinuoti, perlaikyti ir paauginti iki paleidimo į vandens telkinius, t. y. iki tol, kol aplinkos sąlygos bus palankios europinių ungurių jaunikliams įveisti, pritaikytas ŽT Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyris. 2013 m. pavasarį į 28 unguriams gyventi tinkamus Lietuvos ežerus (13,8 tūkst. ha) įveista 1,3 mln. vnt. europinių ungurių jauniklių. Šios vertingos žuvys įveistos dešimtyje Lietuvos rajonų. 2014 m. – septyniolikoje Lietuvos rajonų įveista 380,5 tūkst. vnt. paaugintų europinių ungurių jauniklių. Vandens telkiniai ungurių įveisimui parenkami tokie, kad žuvys nepapultų į hidroelektrinių turbinas ir migruodami sėkmingai pasiektų Baltijos jūrą.
Paslaptingas nerštas
Europinis ungurys (Anguilla anguilla) priklauso upinių ungurių (Angullidae) šeimai. Joje viena ungurių (Anguilla) gentis, kurioje 20 rūšių ir porūšių. Upiniai unguriai aptinkami Šiaurės Atlante, Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje ir Indijos vandenyne. Europinis ungurys maitinasi gėluose ir apysūriuose vandenyse Europoje ir Afrikos šiaurėje. Apie jo veisimąsi ilgai buvo nieko nežinoma. Tik XX a. nustatyta, kad jie neršia Sargasų jūroje. 4-5 tūkst. km atstumą į nerštavietę šios žuvys įveikia per 150-200 parų ir, išneršusios milijonus ikrelių, žūsta. Išsiritusios ungurių lervos bespalvės, permatomos, smarkiai suplotos, panašios į gluosnio lapą, žanduose turi aštrius dantukus. Lervos, pagautos Golfo srovės, 400-500 dienų nešamos Europos link, pasiekia 7,5 cm ilgį. Nesimaitindamos jos kiek sutrumpėja, pasidaro apvalios, virsta stikliniais, sveriančiais apie 0,27-0,28 g, unguriukais. Tokie „stiklinukai“ užplūsta Anglijos, Škotijos, Prancūzijos pakraščių upes, kur yra masiškai gaudomi ir parduodami kitoms, norinčioms unguriais įveisti savo vandens telkinius, šalims.
Kelionė Lietuvon
„Šiais metais ungurius atsivežėme iš Prancūzijos. Procesas buvo sudėtingas. Pradžioje „stiklinukų“ antplūdis buvo lyg ir neblogas, paskui jų kiekis sumažėjo, bet siuntos sulaukėme. Balandžio 16 d. 160 kg stiklinės stadijos ungurių atskraidinti lėktuvu“, – pasakojo ŽT Žuvivaisos skyriaus vyriausiasis specialistas Justas Poviliūnas. Pasak jo, gabenimui unguriukai pakuojami įvairiai. Šį kartą siunta buvo supakuota maždaug po 5 kg plastikinėse dėžėse. Jose, apart šaldymo elemento, pripučiama deguonies. Norint palaikyti optimalią 40 C temperatūrą naudojamas ledas, ar kitoks šaldymo elementas. Tada unguriukai mažiau aktyvūs, bet gyvybingi. Optimalus transportavimo laikas – 24 val. „Stiklinukai“ patalpinti į ŽT Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyrį, kur įrengta europiniams unguriams karantinuoti, perlaikyti ir paauginti sistema. Poskyryje jie augs iki tol, kol aplinkos sąlygos taps palankios jaunikliams įveisti į vandens telkinius.
„Stikliniai unguriai – mažas, 7-8 cm ilgio, beveik 0,3 g, primenantis kirmėliuką, padaras. Prieš transportavimą jie skaičiuojami įvairiai. Pasvėrus nedidelis kiekį „stiklinukai“ suskaičiuojami ir, nustačius, kiek jų telpa į kilogramą, sveriami. Anglai naudoja labai brangią unguriukų skaičiavimo mašiną, o prancūzai kol kas verčiasi be jos,“ – rodydamas Prancūzijoje filmuotą medžiagą pasakojo vyriausiasis specialistas.
Filmuke matyti maži laiveliai. Jie turi rėmą su prie jo pritvirtintu tankaus audeklo maišu. Nuleidus rėmą į vandenį maišas išsitempia ir košia vandenį. Dieną „stiklinukai“ tūno ant dugno ir nuo jo pakyla tik naktį. Tada ir prasideda jų žvejyba. Unguriukus gaudo daug laivelių ir pristato į ant upės kranto stovintį supirkimo cechą.
Skirtinga kaina
Pasirodo, europiniai unguriai – probleminė rūšis. Pernai „stiklinukų“ buvo atplukdyta labai daug, o šiemet „derlius“ ženkliai mažesnis. Įdomu tai, kad kai kurios ungurių rūšys labai panašios.
„Iš išvaizdos sunku europinį ungurį atskirti nuo japoninio (Anguilla japonica), nes jie skiriasi tik savo dantų morfologija, – pastebėjo žuvininkystės specialistas. – Bet ką ten įžiūrėsi „stiklinukų“ dantis, todėl lieka genetiniai tyrimai.“
Įgyvendinant europinių ungurių valdymo planą siekiama atkurti ir pagausinti šią rūšį. Vienas iš būdų ją apsaugoti – draudimas prekiauti šia ungurių rūšimi su trečiosiomis šalimis. Taip pat apribojimai juos gaudyti natūraliuose vandenyse yra toms šalims, kurios nėra pasirengusios ir pasitvirtinusios Europos Sąjungoje nacionalinių europinio ungurio valdymo planų. Pvz., Portugalija. Europinių ungurių įveisimui į natūralius vandens telkinius unguriai Europos Sąjungos šalims, kurios turi parengtus ir patvirtintus nacionalinius europinio ungurio valdymo planus, parduodami mažesne kaina nei tie, kurie auginami uždarose apytakinėse sistemose žmonių maistui.
Japonai, korėjiečiai gali įsigyti tik kitas ungurių rūšis, kurias valgo ir stiklinės, ir kitų stadijų. Jie juos perka už daug didesnę kainą. Įdomus portugalų nacionalinis patiekalas – kotletai iš stiklinių ungurių. Portugalai europinių ungurių valdymo plano neturi, tai jiems ungurių žvejyba išvis uždrausta.
Europinių ungurių dirbtinis veisimas kol kas problema. Eksperimentai, pasak Žuvivaisos skyriaus specialistų, pasaulyje atliekami, bet apie vaisingus rezultatus žinių nėra. Žinoma, jog išveistos lervutės pradeda vystytis ir žūva. Deja, japoninis ungurys dirbtinai veisiamas sėkmingai.
Auginamos Laukystoje
ŽT Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyris yra Kaišiadorių r. Žaslių sen. Mančiūnų kaime. Jame esantys tvenkiniai buvo suprojektuoti ir įrengti 1965-1972 m. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) ir veikė per 20 metų. Tada Laukystos žuvų veislynui teko kompensuoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės daromą žalą ir veisti bei auginti retas, nykstančias ir kitas žuvis. Pastarosiomis buvo įžuvinami LMŽD priskirti vandens telkiniai. Vėliau šis žuvų veislynas priklausė Aplinkos ministerijai. 1997 m. veislynas buvo perduotas Žemės ūkio ministerijai suteikiant valstybės įmonės statusą. 2005 m. VĮ Laukystos žuvų veislynas pertvarkytas į biudžetinę įstaigą. Nuo 2010 m. Laukystos žuvų veislynas veikia kaip Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyris.
… Viena yra apie žuvų veisimą ir auginimą išgirsti, visiškai kas kita tai pamatyti savo akimis. Balandžio 21 d. pasitaikė proga į Laukystos poskyrį nuvykti. Apie prieš penketą dienų Laukystos poskyryje įkurdintus „stiklinukus“ ir kitas žuvis papasakojo ir viską aprodė nuo 1994-09-01 su žuvimis dirbantis šio poskyrio vyriausiasis specialistas Antanas Lazaravičius. Turintis Lietuvos veterinarijos akademijoje įgytą gyvulininkystės-žuvininkystės specialybę A. Lazaravičius yra atsakingas už Laukystos poskyryje veisiamas ir auginamas žuvis. 130 ha tvenkinių auginami karpiai, lydekos, sidabriniai karosai, sterkai ir kitos žuvys, todėl 13 darbuotojų – darbo per akis.
„Sterkų lervutes gaunam iš ŽT Žuvivaisos skyriaus Rusnės poskyrio ir per vasarą paauginame iki gramo-pusantro. Tuomet, nuleisdami tvenkinius, žuveles išgaudom. Darbas sudėtingas, nes pradedamas apie antrą valandą nakties. Tuomet sterkų jaunikliai aktyvesni ir lengviau išgaudomi. Supakuoti į polietileninius maišus jie išvežiojami ir išleidžiami į pagal žuvivaisos planus numatytas vietas. Sterkų paauginama apie 330 tūkst., – pasakojo 21-us metus su žuvimis dirbantis specialistas. – Spalio-lapkričio mėn. gaudomos šiųmetukės 50-100 g lydekaitės. Jų planas – 50-55 tūkst. vienetų, taigi į Lietuvos valstybinius vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, kasmet įveisiama apie 3,5-4 tonos paaugintų lydekų. Karosai į tvenkinius su lydekaičių lervutėmis leidžiami tam, kad karosams išneršus, lydekaičių mailius galėtų maitintis jų lervutėmis. Gegužės pabaigoje įveisimui išvešime iki 1 g 300 tūkst. paaugintų lydekaičių.“
Unguriukai iš arčiau
Tvenkiniuose stebėti vykstančius procesus ne specialistui sunku, o čia, inkubatoriaus patalpose, žuvų auginimo baseinuose viskas – kaip ant delno. Tik žiūrėk ir klausykis, ką porina specialistas:
„Palaipsniui nuo 4 iki 26 laipsnių pakėlus vandens temperatūrą „stiklinukai“ pradėjo maitintis. Startinis maistas – menkių ikrai. Temperatūra turi būti kiek įmanoma pastovi. Jos svyravimai negali viršyti 40 C ribą. Maždaug po dviejų mėnesių, unguriukams paaugus apytikriai iki gramo, prieš išvežant juos paleisti, vandens temperatūrą sumažinsim iki 12 0 C. Ją kiekviename baseine galima reguliuoti atskirai, pripildyti ar vandenį išleisti – taip pat. Baseinuose visada unguriukai maisto turi turėti nuolat. Palaipsniui menkių ikrus jiems pakeis specialus sausas pašaras. Prieš transportavimą, kad nebūtų jo metu teršiamas vanduo, žuvys nešeriamos.“
Netrūksta rūpesčių
Lietuvoje daug kur keiksnojami didieji kormoranai. Nesidžiaugiama jais ir Laukystos poskyryje.
„Šie stambūs paukščiai peri Elektrėnų vandens saugyklos pušimis apaugusioje saloje. Jų jaunikliai rugpjūtyje-rugsėjyje pradeda skristi į mūsų tvenkinius ir, gaudydami žuvis, daro didelę žalą, – nuogąstavo A. Lazaravičius. – Vos suleidi į tvenkinį karpių metinukus, tuojau prisistato. Gavus specialų leidimą žuvininkystės tvenkiniuose plėšrūnus leista naikinti, bet kormoranai atsargūs, panėrę į vandenį minutę ir daugiau gali išbūti, tad medžioti juos sudėtinga.“
Tarp žuvų taip pat yra tvenkiniuose nepageidautinų.
„Tvenkiniuose, į kuriuos suleidžiamos lydekų lervutės, didžiausi priešai yra jomis mintantys ešeriukai ir pūgžliai. Apsisaugant nuo jų ant vandens įtekėjimo vamzdžių būtinai dedame malūno šilko maišus, nes kitaip iš ežerų ir saugyklų papuls šių žuvų. Kartais šilko maišą prapjauna kriauklės, tai jį tuoj pat tenka keisti“, – pasakojo viską turintis sužiūrėti vyriausiasis specialistas.
Ne vien žuvys yra problema žuvininkystės tvenkiniuose. Štai, norint gauti gerą išeigą paauginant sterkų mailių, pradžioje, kol vandens neprileista, gesintomis kalkėmis atliekama tvenkinio dezinfekcija. Kad tvenkinio vandenyje atsirastų smulkaus zoobentoso, 14-18 dienų naudojamos organinės trąšos. 1 ha reikia apie 10 t mėšlo.
„Mažėjant ūkininkų, mėšlas tampa problema, – nuogąstauja A. Lazaravičius. Arklių mėšlas tiktų labiau. Ir prie ūkio arkliukas praverstų, betgi vienas jis tų tonų „neprigamins“, – juokauja A. Lazaravičius. – Anksčiau, man pradėjus dirbti, arklį turėjome. Dabar vietoje jo turime pažangesnę techniką.“
Laukystos poskyrio ūkis didelis. Jam tvarkyti reikalingos krūvos „popierių“. Visą apskaitą ir dokumentus tvarko prieš septynerius metus šį darbą pradėjusi vyresnioji specialistė Vida Kavaliauskienė. Moteris mėgsta šeimininkauti ir juokaudama teigia, jog Laukystos karpiai patys skaniausi.
Vacio Paulausko nuotraukos
