Jei mokytojas turi ekologines, aplinkos tausojimo nuostatas, jis visada ras būdų, kaip prieinamai, paprastai, atliekant kasdienes užduotis, perduoti tai mokiniams.
Minint poeto Pauliaus Širvio 100-ąsias gimimo metines, Vilniaus Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos mokytojos Auksės Pleikienės 3a klasės mokiniams buvo skirta užduotis – iliustruoti vieną iš trijų pasirinktą eilėraščio fragmentą.
Džiugu buvo matyti, kad vaikai poetinį žodį iškart pagavo ir ėmėsi darbo. Per dvi pamokas nupiešta iliustracija atskleidė mokinių turimą asmeninę patirtį, iš meninio žodžio gimusio vaizdo suvokimą.
Trečioji pamoka vyko jau bibliotekoje, kur mokiniai buvo trumpai supažindinti su poeto Pauliaus Širvio kūryba. Perskaitę visą siūlytą iliustruoti eilėraštį, pradinukai komentavo savo pojūčius, kuo papildytų piešinį, o ką paliktų nepakeista, ką naujo įžvelgė, išgirdo poeto žodžiuose. Kaip vieną įsimintiniausių įvaizdžių vaikai išskyrė beržą. Jis buvo piešiamas įvairiu metų laiku, bet visada, anot mokinių, tarsi gyvas. Gyvas todėl, kad turi širdį, verkia, labai sužmogintas, net „rengiasi“ kaip žmogus – „su lopais baltinių“. Ir nors „ašaros jo šaltos“, bet „gaivina šaltiniu“. Mokiniai prisiminė pasakojimus arba pačių skaitytus tekstus, kad iš beržo buvo gaminamos vygės, kuriose lingavo kelių šeimos kartų kūdikiai. Vaikams priminta, kad buvo įprasta papuošti berželiais mirusiojo kelionę į kapus. Mokiniai taikliai pastebėjo, kad viename jų iliustruotame eilėraštyje berželis nepalieka net poilsio vieton palydėto žmogaus: „gailiom rasom pabarsto / užukastus giliai“. Visa tai – beržo rūpestis, jo auka, meilė žmogui.
O ką žmogus jaučia beržui? Ar tas ryšys abipusis? Vaikai nesunkiai paaiškina, kad beržo skausmas persiduoda žmogui: „Ir sunkiasi pro tošį / Jo skausmas į mane“.
Pokalbio pabaigoje nebuvo jokių didaktinių apibendrinimų. Mokinių susikaupimas, jų nuoširdūs ir jautrūs pamąstymai liudijo, kad darna su gamta juos lydės visą gyvenimą.
Autorės archyvo nuotraukos
