Praėjusiame numeryje rašėme apie naujovę Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje – įsteigtą edukologinę klasę, kurioje paskaitas lankytojams skaito gamtininkė Lina Marmaitė. Šįkart pasilabinkime su žuvų ir roplių žinove Natalija Avyžiene, muziejaus Žuvų ir roplių skyriaus vedėja.
Žuvų ir roplių skyriuje kaupiami bei saugomi Lietuvos ir viso pasaulio žuvų preparatai. Svarbiausias skyriaus prioritetas – rinkinio pildymas.
„Stengiamės rinkti eksponatus iš vandens telkinių, kuriuose dar nežvejojome. Sugaunamų žuvų kiekį ribojame, paimdami tik kelis vienetus. Manau, toks pasirinkimas naudingas ir gamtai, ir muziejaus rinkiniams. Artimiausiuose planuose – pagal galimybes toliau rinkti ir kaupti eksponatus iš kuo įvairesnių Lietuvos vietų (ypač iš dar netirtų rajonų), tęsti tyrimus tose pačiose vietovėse, pateikti ir supažindinti muziejaus lankytojus su visomis Lietuvos žuvų rūšimis (rinkiniams trūksta, jau reta tapusios, RK 3(R) kategorija, žuvies – skersnukio)“ – pasakojo Natalija Avyžienė.
… 1919 m. liepos 23 d. Gamtos tyrimų stoties (GTS) surinktos medžiagos dienyne užfiksuotas pirmas įrašas apie sugautas žuvis (išvykos į Raudondvarį metu). Tokie ir panašūs įrašai dienyne užfiksuoti iki 1933 m. To meto rinkiniuose – 38 žuvų rūšys (80 egz.). Buvo sukaupta 7 rūšys roplių (92 vienetai), 11 rūšių varliagyvių (keli šimtai vienetų). 1922 m. įsikūrus Lietuvos universitetui, prasidėjo intensyvaus darbo ir naujų pokyčių laikotarpis.
Nūnai muziejaus salėje eksponuojama tik dešimtoji dalis visų eksponatų, kuriuos turi Žuvų ir roplių skyrius. Tad saugyklose – per 3000 roplių ir apie 3000 žuvų eksponatų. Jie saugomi skystyje, taipogi ir sausi, t.y. parafinuoti.
„Parafinizavimas arba letalizacija – gana sudėtingas procesas (reikia ir specialios įrangos), kai iš gyvūno organizmo šalinamas vanduo, kurio vietą ertmėse užima skystas parafinas. Šis metodas Lietuvoje taikomas tik mūsų muziejuje“, – paaiškino Zoologijos muziejaus direktorės pavaduotojas Ramūnas Grigonis.
Žuvų ir roplių skyriuje saugo ir iškamšas. Jų saugyklose, ko gero, yra mažiausiai, nes jos labiausiai eksponuotinos, lankytojams gražiausiai atrodo.
„Turime kelis eksponatus, iš jų – ir žuvis (jūrų liežuvis, gleivys, ragys, spygliadyglė, poliarinė menkė), gautas iš Žuvininkystės tyrimų laboratorijos, kai vykdomi tyrimai Baltijos jūroje), kurie yra vieninteliai Lietuvoje. Beje, kai kurios žuvys vadinamos keliais pavadinimais. Štai bretlingis, kilkė, šprotas – ta pati žuvis. O ar žinote, jog jūrų adata – taipogi lietuviška žuvis, sugaunama Baltijos jūroje. Beje, pati buvau dviejų parų ekspedicijoje Baltijos jūroje, žvejojau, taip papildžiau muziejaus ekspoziciją. Žinoma, moksliniame laive žvejyba buvo tralais ir tinklu, o ne kokia meškerėle“, – pasakojo Natalija Avyžienė, pridurdama, jog mėgstanti ir meškerę, kai būna sodyboje Vilkaviškio rajone, prie Vygrės ežerėlio, visada žvejojanti.
Žuvys Natalijai patikusios nuo mažumės, tad ir mokslas buvo susietas su žuvimi, ir visas gyvenimas, dirbant muziejuje, joms paskirtas. Tiesa, bent aštuonerius metus vadovavo skyriui, rengiančiam lankytojams ekskursijas. Tad teko laukti savosios tikrosios „valties“.
„Štai mažytė žuvelė, rytinis gruželis, kurią studentai tiesiog rankomis sužvejojo Varėnos rajone, o štai ir Baltijoje sužvejotas ragys, žuvis, valgoma, tačiau turinti ragelius, kurių kilmės mokslininkai kol kas lyg ir negali tiksliai nusakyti. Tad gamta nuolat pateikia savųjų mįslių“, – aiškino Žuvų ir roplių skyriaus vedėja.
Ji pasakojimą tęsė ir apie invazinę žuvį nuodėgulį (grundalą, rotaną), plintantį ir Baltijos jūroje. Ši invazinė žuvis išstumia iš arealo kitas, tad įvairovei – didelis nuostolis, trikdoma visa ekosistemos pusiausvyra.
… Ilgokai dairėmės po saugyklose išdėliotus sistemine tvarka (būrys, šeima, gentis…) eksponatus. Kone apie kiekvieną, kiek dominantį, Natalija tuoj pateikdavo kuo išsamiausią informaciją. Ji užfiksuota ir įvairiuose žurnaluose, segtuvuose, knygose (informacija apie turimas vadinamąsias žaliavas, eksponato esamą vietą, inventorinį numerį ir t.t.), ne vien kompiuterio laikmenose.
Pasiteiravus, kokiame skystyje saugomi eksponatai, išgirdome, jog tai – etilo spiritas. Žinoma, skystis būna ir kitoks, kad ir denatūruotas spiritas. Skystį per metus reikia keisti 1-2 kartus, o ekspozicijoje salėje – gal net ir dažniau. Tad darosi aiškiau, jog spirito čia suvartojama gana daug.
Apžiūrėjome ir vienus seniausius eksponatus – Tado Ivanausko dar 1905 metais sugautas žuvis.
… Regis, ropliai – gal ir ne tokie mėgstami Natalijos Avyžienės, kaip žuvys. Tačiau taip sakyti nė nederėtų, nes normalioje šeimoje juk niekas nėra atstumiamas. Pakanka stabtelti ties indais, su varliagyviais, išgirsti visai įdomių dėstymų. Gal ir kiek mokslinių, ne iš gatvės atėjusiam skirtųjų.
Žinia, rinkiniai ypač pasipildė ankstesniųjų (istorinių) ekspedicijų metu. 1931 metais, po Tado Ivanausko organizuotos ekspedicijos į Braziliją, muziejaus rinkiniai pasipildė egzotiškais varliagyviais ir ropliais. Bene pats įspūdingiausias eksponatas – beveik 6 metrų ilgio anakonda (Eunectes murinus) šiuo metu eksponuojama žuvų-roplių salėje.
1987 m. iš Magadano pargabentos 3 rūšių lašišos, jūrų vilkas, kreivaburnis, plaukadantis, plokščiagalvis raguotis ir kitos įspūdingos išvaizdos ir pavadinimų žuvys.
1989 m. iš Atlanto vandenyno parvežta ryklių ir rajų kolekcija (baltapelekis, tamsiapelekis, tigrinis, katininis rykliai, elektrinė, jaučianosė, aštriauodegė rajos). 1991 m. iš Karibų jūros į muziejų atkeliavo ryklys – auklė, kūjaryklis, spygliuotasis, Kubos naktinis rykliai.
„Rečiausi iš roplių, bent mūsų muziejuje, ko gero, būtų vėžliai. Nors… krokodilų yra vos keletas. Net Tadas Ivanauskas iš ekspedicijos parvežtas krokodilas tebėra. O gyvačių ekspozicijoje pati gražiausia ar nebus anakonda, taipogi Tado Ivanausko parvežta iš Brazilijos“, – pasakojo Natalija Avyžienė, pridurdama, jog dabar roplius gauna iš jų augintojų ar Lietuvos zoologijos sodo.
Užsimanius paspoksoti į Lietuvoje gyvenančią gyvatėlę, Natalija papasakojo, jog su gyvatėmis jai buvę įvairių nuotykių. Štai atvežė butelyje šaldytuve laikytą gyvatę į muziejų. Manyta, jog ji jau nebegyva, tačiau…
„Išėmiau, gražiai nuploviau, ištiesiau, nes sumaniau nufotografuoti. Pasilenkiau, nes sužavėjo gyvatėlės nuostabios akys. Ir staiga… nubudo, liežuvėlį kyštelėjo! Šoktelėjau atgal gal net keletą metrų…
Būta ir kitos istorijos, kai gyvatę butelyje palikome kabinete. Kiek atkimšau butelį, kad patektų gyviui gaivesnio oro. Ateinu ryte į darbą, butelis atidarytas, o gyvatės nebėra… Gerai, kad buvo netoliese Ramūnas Grigonis, nes aš iš nuostabos greitai ant stalo užšokau… Tada visai nenutuokiau, kur ta gyvatėlė galėtų būti. Netrukus aptikome už spintos pasislėpusią“, – pasakojo Natalija Avyžienė.
Augusto Uktverio nuotraukos
***
ŽUVYS (PISCES)
Seniausios žuvų liekanos žinomos iš viršutinio silūro (prieš 400 mln. m.), amžiumi ženkliai lenkia dinozaurus. Šiuo metu Žemėje karaliauja kremzlinės ir kaulinės žuvys. Dydis labai skirtingas – nuo kelių centimetrų (paprastasis nykštukinis grundalas) iki 15 m ilgio (bangininis ryklys). Beveik visos kremzlinės žuvys gyvena jūrose, 40% pasaulio žuvų rūšių gyvena gėluose vandenyse.
Žuvims būdingas kremzlinis arba sukaulėjęs vidaus skeletas, kuris teikia atramą raumenims, apsaugo vidaus organus ir jų sistemas, ir egzoskeletas arba odos skeletas – žvynai. Žvynų sandara skirtinga. Pagrindinis kvėpavimo organas – žiaunų aparatas, jutimo – šoninė linija – seisminio jutimo organas, jautrus reto dažnumo vandens svyravimams. Jos pagalba žuvys pajunta vandens judėjimo pakitimus, laiku įspėjamos apie judantį grobį arba artėjantį priešą. Žuvų klausos organas – tik ausies labirintas. Vandenyje sklindantį garsą į jį perduoda plaukimo pūslė. Ramybės būklėje žuvys akimis aiškiai mato artimus daiktus.
Zoologijos muziejaus inf.
VARLIAGYVIAI (AMPHIBIA)
Tai primityviausi keturkojai – labai pakitę senovinių šarvagalvių amfibijų (prieš 350 mln. metų), gausiai gyvenusių paleozojuje, palikuonys. Varliagyvių veisimuisi reikalingas vanduo. Negali suaugusios amfibijos labai nutolti nuo vandens ir dėl odos ypatybių – tai vandens apykaitos bei kvėpavimo organas. Suaugę varliagyviai kvėpuoja plaučiais bei visu kūno paviršiumi pro odą, lervos kvėpuoja žiaunomis ir per odą. Kad oda būtų drėgna ir tinkama kvėpavimui, odos liaukos išskiria gleives, kurios sugeria iš aplinkos vandenį. Ilgiau būnant sausoje aplinkoje, sparčiau eikvotųsi organizme esantis vanduo, didėtų druskų koncentracija kraujyje, sutriktų osmoreguliacija – varliagyvio gyvybei grėstų pavojus.
Dauguma suaugusių varliagyvių gyvena sausumoje, tačiau kai kurie visai neišlipa iš vandens (aksolotlis, protėjus, pipa, naguotoji rupūžė).
Varlės sugeba girdėti kur kas žemesnio dažnio garsus nei mes. Uodeguotosios amfibijos neturi vidurinės ausies ir būgnelio. Beuodegės amfibijos turi vidurinę ir vidinę ausį, galvos šonuose už akių yra du nedideli apskritimai – tai išorinė klausos organo dalis – būgnelis. Vandenyje gyvenančios amfibijos ir lervos turi jutimo organą – šoninę liniją (kaip žuvys). Amfibijų šonkauliai sunykę arba labai trumpi – krūtinės ląstos nėra, todėl amfibijos kvėpuoja įspausdamos orą į plaučius burnos dugnu.
Zoologijos muziejaus inf.
ROPLIAI (REPTILIA)
Dabartiniai ropliai – maža dalis klestėjusių paleozojuje ir mezozojuje prieš 200 mln. metų, yra tiesioginiai senovinių amfibijų, stegocefalų, palikuonys. Tai – pirmieji tikrieji sausumos stuburiniai (apie 9500 rūšių), prisitaikę gyventi ir veistis sausumoje, net ypatingai sausose vietose – pusdykumėse ir dykumose. Dalis roplių – krokodilai, kai kurie vėžliai ir gyvatės evoliucijos eigoje iš naujo vėl grįžo prie vandens, paplito gėluose ir sūriuose vandenyse. Kadangi tai šaltakraujai (poikiloterminiai) gyvūnai, jų aktyvumas priklauso nuo išorinės temperatūros. Todėl šie stuburiniai gausiausi tropikuose ir subtropikuose. Beveik visi kvėpuoja plaučiais, atmosferos oru ir daugintis išlipa į sausumą (išskyrus jūrines gyvates). Roplių judesiai įvairesni negu amfibijų, skeletas labiau diferencijuotas ir daugiau sukaulėjęs.
Oda sausa, beveik be liaukų. Epidermio viršutinis raginis sluoksnis nėra tolygus, storiausios vietos virsta raginiais žvynais, gumburėliais, skydeliais. Šis šarvas sustiprėja, kai po raginiais dariniais atsiranda kaulinių plokštelių (būdinga krokodilams, vėžliams, kai kuriems driežams). Raginis sluoksnis beveik nepraleidžia vandens – apsaugo kūną nuo įmirkimo ir išdžiūvimo, atsparus mechaniniams ir cheminiams veiksniams. Kadangi tai negyvas darinys, jis susidėvi ir gabalėliais nuplyšta arba yra periodiškai visas numetamas – ropliai neriasi.
Beveik visi ropliai kvėpuoja plaučiais (išskyrus minkštakūnius vėžlius ir jūrines gyvates). Gerai išsivystę šonkauliai judamai sunerti su stuburu, o apatiniais galais sujungti su krūtinkauliu (išsivysto krūtinės ląsta). Ropliai įkvepia ir iškvepia judindami raumenimis šonkaulius, todėl keičiasi krūtinės ląstos tūris. Tai labai veiksmingas plaučių vėdinimo būdas.
Roplių dantys dažniausiai vienodos formos – kūgiški, priaugę prie kaulų. Tik krokodilų jie yra alveolėse. Dantys keičiami naujais daug kartų.
Roplių kiaušiniai dideli, juose gausu trynio, išsivysto gyvybingi jaunikliai, sugebantys savarankiškai gyventi. Kiaušinių dangalas būna pergamentinis (driežų ir gyvačių) arba kietu kevalu (vėžlių ir krokodilų). Kiaušiniai vystosi dažniausiai užkasti į žemę. Kai kurie ropliai (dalis driežų ir gyvačių) – gyvagimdžiai.
Zoologijos muziejaus inf.
