Biržų regioniniame parke 2015-09-10 buvo surengtas Kirkilų karstinių ežerėlių apžvalgos bokšto atidarymas. Šių eilučių autoriui (kartu su žurnalistų grupele, kurią vedė Aplinkos ministerijoje dirbantis gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius) pavyko į naująjį apžvalgos bokštą įkopti dar prieš dvi dienas, kartu pabendraujant ir su šio regioninio parko direkcijos vadovu Kęstučiu Baronu.
Dar būnant Biržų regioninio parko Lankytojų centre Kęstutis Baronas sakė, jog šio krašto žmonės smegduobių atsivėrimo laukia pavasarį ir vėlai rudenį, kai požemio vandenys išplauna ertmes žemės gelmėse, kai gruntas nebeturi atramos ir įsmunka. Smegduobių „veikimo“ procesą galėjome stebėti vaizdžiai, įvairiuose maketuose. Atskirame stende, atspindinčiame Biržų kraštą, matėsi, jog smegduobių esama, ko gero, tiek, kiek esama žvaigždžių dangaus paskliautėje…
Atsirandančios smegduobės savotiškai ir kraštovaizdį keičia. Jei laukuose susidaro daug smegduobių, vadinasi, žemę dirbti sunkiau, geriau jau toje vietoje miškui ar vaismedžiams (prisiminkime Naradavos sodus, netoli Pasvalio, kur taipogi esama smegduobių) augti…
„Pastaruoju bent poros dešimtmečių periodu karstinių įgriuvų formavimosi procesas, sakyčiau, paspartėjo. Esminis kaltininkas – gipsinėms uolienoms agresyvūs rūgštieji lietūs, kurie susidaro ne vien iš taršos Lietuvoje, kur kas labiau čia veikia vadinamoji globalioji tarša iš europinių pramonės centrų. Kokio lietpalčio virš karstinio regiono (Pasvalio, Biržų rajonai), be abejo, nepakabinsi…“, – kalbėjo Lankytojų centre aptariant karstinio regiono problemas Kęstutis Baronas, susiruošus apsilankyti prie Kirkilų karstinių ežerėlių iškilusį savitos formos apžvalgos bokštą.
Jame vienu metu gali būti apie 40 žmonių, už apsilankymą mokėti nereikia, nors norintys gal paaukoti vieną eurą – būsimai infrastruktūrai išlaikyti, gamtiniam bei ekologiniam švietimui…
Sužinojome, jog Kirkilų ežerėliai puikiai tinka maudynėms. Chemine sudėtimi vanduo lyg ir primena Islandijos geizerių vandenį.
Kirkilų ežerėlių vanduo tamsus, bet skaidrus. Dėl ypatingų hidrologinių ir hidrocheminių sąlygų šių ežerų fauna ir flora labai negausi, bet savita. Pavyzdžiui, juose galima plika akimi pamatyti žaliųjų ir purpurinių sieros bakterijų kolonijas, Lietuvoje kitur dar neaptiktas zooplanktono rūšis. Detalūs tyrimai dar tęsiami. Įdomu yra tai, jog Kirkilų ežerėlyje (didžiausias tokio tipo ežeras Lietuvoje) aptinkamos upių ir didelių ežerų žuvys – meknės. Manoma, kad jos atplaukia iš požeminiais kanalais susijungusių upių. Vieta jaukiai sutvarkyta, tinkama rekreacijai. Kirkilų kaimo bendruomenė organizuoja priėmimą prie ežerėlių su žuviene ir rupių miltų blynais, valgomais nuo vynuogių lapų. Kirkilų kaime yra etnografinis muziejus. Kirkilų kaimo gyventojams smegduobės – įprastas reiškinys. Čia nėra nė vienos sodybos, kurios kieme nebūtų mažesnių ar didesnių įgriuvų.
… Tądien, atvykus prie naujojo apžvalgos bokšto, pro lietaus debesis vyptelėjo rugsėjo saulutė, tačiau vėjas kiek dūsavo. Kopiant į bokštą tas dūsavimas darėsi vis stipresnis, nors vėjas kepures nuo galvos nublokšti taikėsi tik pačiame viršuje. Mat kopiant į bokštą jautėmės tarsi didžiulės, nosimi į gruntą įsirėmusios, valties viduje, kur šoninės medinės sienos puikiai atrėmė vėjo gūselius, primenančius lyg ir jūros ošimą. Masyvi gelžbetoninė bokšto šerdis tarsi paguodė: ne tokį vėjelį galinti atlaikyti ši konstrukcija…
Kai kas iš kopėjų išsakė kitokį nerimą: bokštas iškilo greta karstinių įgriuvų, suformavusių Kirkilų ežerėlius, tad galingai smegduobei susiformavus po pačiu bokštu, ar nebūsime palaidoti?.. Kęstutis Baronas nuramino, jog geologai šioje vietoje tikrai patikimai viską ištyrė, be to ir gelžbetonio luitas (3 metrų storio) po bokštu toks didžiulis (bokšto apačia užima 74,28 kv. m), jog grėsmė iš grunto gelmių – tik fantazijos dalykėlis. Bokštą statė patyrę „Panevėžio statybos tresto“ specialistai, dirbta buvo net ir naktimis.
Užkopus į praėjusių metų gruodyje pradėto statyti (statyba baigta 2015-ųjų liepos 29 d.) statinio viršų atsivėrė ir Kirkilų karstinių ežerėlių (ežero) vaizdas, ir dirbamų laukų (kitoje nuo ežerėlių pusėje) panorama. Viršuje esama tikrai daug erdvės – 30 kv. m.
Kęstutis Baronas vaizdžiai aptarė visa tai, ką regėjome nuo apžvalgos bokšto aukštumos (stovint 30 metrų aukštyje, nors turėklai dar iškilę daugiau nei vieną metrą), pradėdamas nuo žemės gelmių, baigdamas apie po aplinkinius miškelius liuoksinčias stirnaites, grobio betykančias laputaites ir kitokius menkų aplinkinių girelių gyventojus…
„Netoliese peri ir skraido daug paukščių rūšių. Su mažyliais plaukioja gulbės, gyvena didžiosios antys, vandens vištelės. Esu matęs vaikštinėjantį pilkąjį garnį. Į bokštą užkopus ankstų rytą iš taip aukštai galima pamatyti ir pievas knaisiojančią šernų šeimynėlę, dažnai laksto stirnos, kiškiai, slankioja lapės.
Ežerėliuose gyvena lydekos, kuojos, ešeriai, raudės. Nors vandenyje nėra daug deguonies. Jis telkiasi vandens paviršiuje, giliau – nėra. Žuvys turi prisitaikyti prie tokios aplinkos“, – apie Karstinių ežerėlių gamtinę aplinką pasakoja Biržų regioninio parko vadovas Kęstutis Baronas.
Žinoma, Kęstučio žodžiai labiausiai spietėsi ties gražiai matomais Kirkilų ežerėliais-įgriuvomis, t.y. ežeru (jo plotas – 3,91 ha, baseino plotas – 16,2 kv. km, didžiausias ilgis – 0,41 km, didžiausias plotis – 0,12 km, didžiausias gylis – 6,3 m, vidurinis gylis – 1,07 m).
Beje, tiek bokšto viršuje, tiek jos apačioje esama vietos, kurioje galima susodinti, tarkime, visą klasę moksleivių (pirmojo aukšto amfiteatras apima 27,75 kv. m), jiems išsamiai pasakojant apie karstinius ežerėlius, kitas Biržų regioninio parko įstabias vietas. Lektoriui puikiai gali patalkinti ir stenduose esanti informacija.
… Fotografuoti norėjosi ne vien nuo apžvalgos bokšto viršūnės, o ir nuo atskirų vertikaliai sustingusios valties-bokšto atskirų „suolelių“ (atskirų laiptinės aikštelių), iš kurių atsiveria vis kitokie (iš skirtingo aukščio žvelgiant) vaizdai. Pasak Biržų regioninio parko vadovo, bokšto forma (architektai Giedrius Akelis, Lina Šantaraitė), primenanti valtį, sumanyta siekiant skulptūriškame tūryje „įpakuoti“ išskirtinį atradimo jausmą.
Šalia ežerėlių įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, nuo aikštelės iki bokšto ir biotualetų vedantys pėsčiųjų ir dviračių takeliai, informaciniai stendai, tvarkomi želdiniai, prie Kirkilų ežerėlių pastatyti dar keli staliukai ir suoliukai lankytojams.
Biržų regioninio parko apžvalgos bokštas pastatytas pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“, kurį inicijavo ir statybas prižiūrėjo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM kartu su Biržų regioninio parko direkcija. Apžvalgos bokšto statyba iš dalies finansuojama Europos Sąjungos fondų lėšomis.
… Nusileidus nuo apžvalgos bokšto Kęstutis Baronas mostelėjo ranka biotualetų link:
„Visai neseniai pastatėme, tačiau jau du kartus buvo nuversti… Jaunimui vis kažkas labai niežti… Gal čia reikėtų kokių gelžbetonių ir tualetų… Net atliekų konteinerio dangtį jau spėjo sudeginti. Ir tokių lankytojų kol kas pakanka…“
Neatsitiktinai sakoma, jog ir avinai grožį įspokso – mėgsta naujus vartus. Tačiau labiau tikėtina, jog tų bukagalvių Biržų krašte nėra tiek daug, kai kam gal ir atsiveriančios smegduobės begrasančios…
***
Kirkilų (Ilgasis) ežeras – didžiausias Lietuvos karstinis ežeras, susidaręs susijungus apie 25-30 šalia viena kitos esančių karstinių smegduobių. Jis yra apie 6 km į šiaurės vakarus nuo Biržų miesto, Šiaurės Lietuvos karstinio regiono intensyvaus karsto žemių teritorijoje. Kirkilų kaimo apylinkėse smegduobių tankumas siekia daugiau kaip 80 kvadratiniame kilometre.
Kirkilų karstiniai ežerėliai priklauso Biržų regioninio parko konservacinio prioriteto funkcinei zonai – Kirkilų kraštovaizdžio draustiniui, kurio steigimo tikslas – išsaugoti unikalų Kirkilų kraštovaizdį su karstinėmis sudėtingų konfigūracijų smegduobėmis ir Europos Bendrijos svarbos gipso karsto ežerų buveinėmis.
Įdomu tai, jog pavasarinių potvynių metu Šilinės upeliu vanduo teka iš Apaščios upės į Kirkilų ežerą.
1999 metų duomenimis, Kirkilų ežere inventorizuota 24 augalų rūšys – iš jų 3 menturdumblių, 1 samanų ir 20 žiedinių augalų.
***
Būdingiausias karstinių ežerų bruožas yra kietas, kalcio ir sulfatų prisotintas vanduo (dėl intensyvaus gipso klodų tirpimo). Maksimalios SO4/2- ir Ca2+ koncentracijos atitinkamai gali siekti 1400 mg/l ir 600 mg/l. Stagnacijos perioduose gipso karsto ežeruose susiformuoja griežtai anaerobiniai priedugniai, kuriuos pasiekia saulės šviesa. Ypač ryškus oksidacinių-redukcinių sąlygų gradientas ir gausus sieros junginių kiekis sudaro galimybę vystytis įvairiems sieros apytakos cikle dalyvaujantiems mikroorganizmams. Jų konsorciumuose labiausiai pastebimos spalvotosios arba žaliosios (Chlorobiaceae) ir purpurinės (Cromatiacene) sierinės bakterijos, kurių kolonijas neretai galima matyti plika akimi.
Planktono organizmų ekologinė struktūra gipso karsto ežeruose pasižymi išskirtiniu savitumu. Bedeguoniniuose sulfidiniuose sluoksniuose neretai dominuoja melsvabakterės. Mikroaerobinėje zonoje gausiai sutinkami heterotrofiniai vienaląsčiai organizmai, prisitaikę prie mažo deguonies kiekio ir netgi toleruojantys nedideles vandenilio sulfido koncentracijas. Čia tarpsta miksotrofinės infuzorijos su endosimbiontinėmis zoochlorelėmis citoplazmoje.
Augusto Uktverio nuotraukos
