Ilgi vakarai Katalonijoje
Palmių didybė... Nejau tai Katalonija?
Žavus, turtingas tas kraštas, vadinamas Katalonija, visai galėtų būti atskira valstybė: vis dėlto plotas kaip pusė Lietuvos, o gyventojų – bene penkiskart daugiau, apie penkiolika su puse milijono. Ir juda, kunkuliuoja Katalonija, ypač šiltuoju metų laiku įsiaudrinę žmonės tai mitinguoja, tai savas tradicijas visokiuose masiniuose suėjimuose garsina. Užsieniečiui kartais sunku suprasti, kur politinis renginys, o kur – šiaip koks: liaudiškai kultūrinis, pramoginis…
„Laukinė pakrantė“ – seniai jau ne laukinė
Tačiau bet kuria proga susirinkę katalonai puošiasi dabartinių rusų šovinistų „koloradkas“ – agresijos ir smurto simbolius – labai primenančiomis prisegamomis dryžomis juostelėmis, merginos tokiais kaspinais garbanas dabinasi. Tiesa, geriau įsižiūrėjus skirtumą galima pastebėti, kataloniška „koloradka“ – ne su juodais, bet su tamsiai raudonais dryžiais ir ne šviesiai rudame, o geltoname lauke. Turi susigalvoję katalonai ir geidžiamos savos valstybės vėliavą, aišku, tai – ta pati raudonai dryžuota „koloradka“ su mėlynu trikampiu kairiajame gale, kuriame dar baltuoja penkiakampė žvaigždė (tuo ji lyg ir primena iki vienos žvaigždutės nuskurdintą Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavą). Bent kol kas tai nėra oficialus valstybės simbolis, tikėkimės, toks ir liks. Mat nedidelėms valstybėms atsiranda pasaulyje didelių rūpesčių. Kur kas saugiau galima jaustis, kai gyveni draugėje su daugiau kaip keturiasdešimt šešiais milijonais bendrapiliečių, išsisklaidžiusių po plačią, daugiau kaip pusės milijono kvadratinių kilometrų teritoriją, vadinamą Ispanijos karalyste. Tuo labiau, jog ši šalis – tai ne kokia „blogio imperija“ – Sovietų Sąjunga, ar ne „melo imperijos“ vardo nusipelniusi dabartinė Rusija, – o labai normali šiuolaikinė valstybė. Bet tesprendžia savo būties uždavinį patys katalonai.
Kadangi tokie jausmai, kurie audrina pačius vietos gyventojus, užsieniečių nekankina, tai Katalonija jiems atrodo kaip tikras turistų rojus. Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo čionykštis Viduržemio jūros pakrantės ruožas, vadinamas Costa Brava (lietuviškai – Laukinė Pakrantė). Kadaise ji gal ir buvo laukinė, bet dabar masina atvykėlius labai išplėtota turizmo infrastruktūra, patogiais viešbučiais ir plačiais pilkai gelsvo smėlio paplūdimiais. O kad smėlis sudarytas iš gana stambių grūdelių, tai nedidelis vėjukas, koks dažniausiai šioje pakrantėje ir būna, nežarsto smilčių išsitiesusiems ant jo žmonėms į akis. Taigi tokio paplūdimio vertė yra ypač didelė.
Tuo teko įsitikinti praėjusį rudenį, rugsėjo mėnesį, kai buvau įsikūręs nedideliame Kaleljos mieste, viešbutyje, nuo kurio iki paplūdimio – gal puskilometris, tad puikiu bene trijų kilometrų ilgio ir apie šimto metrų pločio paplūdimiu turėjau progą gėrėtis ne kartą ir ne du. Buvo įdomu matyti, kad jame – nė šiukšlelės, visur apsčiai pridėliota įvairaus dydžio atliekų konteinerių. Jų, beje, taip pat gausu miesto gatvėse, ten irgi viešpatauja jos didenybė Švara. Beje, panašiai, matyt, yra ir kitur, jei jau tokiame didmiestyje, kaip pusantro milijono gyventojų turintis Katalonijos administracinis centras Barselona aplinkos apsaugos lygiu neatrodo prasčiau, nors jo lankytinose vietose – tikras turistų knibždėlynas.
Įkūnyta architekto svajonė
Daugelyje Barselonos vietų palikti įžymiojo Antonio Gaudžio (Antoni Gaudi, 1852-1923) ryškūs pėdsakai – ypatingi turistų traukos objektai. Tai katalonų architektas, kuris savo suprojektuotais modernistiniais statiniais tarsi sau pasistatė savotišką paminklą, kurie jį šlovina dabar ir turbūt šlovins, kol gyvuos Barselonos miestas.
Labiausiai žinomas iš šių statinių – Šv. Šeimynos (Sagrada Familia) bažnyčia, kurios pamatai buvo padėti dar 1882 metais, bet ji tebestatoma iki šiol, darbus planuojama baigti tik dar po gero dešimtmečio. Tai didžiulis, labai sudėtingas pastatas su aukštyn išsišaunančiais įmantriais bokštais ir aibe įvairiausių puošybos elementų, tarp kurių gausu ir statulų, reljefinių plokščių su vaizdais bei įrašais. Tikrai savitas statinys. Bet viena bėda: per minias lankytojų tiesiog sunku prie jo artyn prasisprausti.
Gausiai lankomi ir kiti A. Gaudžio projektuoti pastatai. Visi jie – labai originalūs, grakštūs, jiems būdinga didžiulė formų ir spalvų įvairovė, smulkių puošybos detalių gausa. Toks štai yra šio architekto stilius, kuriam būdingas grožio kultas. Tad, ko gera, sunku būtų rasti žmogų, kuriam A. Gaudžio sukurti statiniai galėtų nepatikti.
Visada gausu lankytojų ir Barselonos centriniame parke (Parc dela Ciutadella), prie kurio pagrindinio įėjimo tarsi vartai iškilusi įspūdinga Triumfo arka. Tad ir pats parkas dažnai vadinamas tiesiog Triumfo parku. Jo didžiuliame plote – nemaža architektūros šedevrų, yra tvenkinys su fontanu, zoologijos sodas su delfinariumu ir netgi Katalonijos autonominio regiono parlamento rūmai. O vaikščiodamas parko alėjomis gali pasigrožėti įspūdingomis palmėmis ir kitais mums atrodančiais egzotiškais augalais.
Dar vienas ypatingas Barselonos lankytinas objektas – prie uosto pastatytas Kristupo Kolumbo paminklas. Tai labai aukšta grakšti kolona, kurios viršuje stovinti šio viduramžių jūrų keliautojo figūrą vaizduojanti statula su pakelta ranka tarsi skelbia didžiųjų geografinių atradimų epochos pradžią. Reikia manyti, kažin ar atsirastų abejingų žmonių šiam nepaprastai įspūdingam monumentui.
Beje, nepamirštamas atrodo ir Barselonos uosto vaizdas prietemoje, žvelgiant iš puslankiu jį gaubiančios įlankos pakrantės aukštumos rudenį, kai jau ilgais, su lėtai atslenkančiomis sutemomis vakarais sušvinta pirmieji žiburiai.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos