„Manau, kad vis dėlto, metams bėgant, keičiuosi, nors daug motyvų, siužetų užsiliko nuo jaunystės, bet jau požiūris į daiktus kitas. Pastebėjau ir pats, kad mano potėpis nuskaidrėjo, tapo šviesesnis, sumažėjo tragiškų, tamsių akcentų. Tik man vis taip pat gera žiūrėti į močiutę su ožka, palubėje užkištą puokštę aguonų, paukštį, nutūpusį ant moters peties.
Man vis taip pat norisi, būnant gamtoje, prisiglausti prie medžio, paleisti sugautą žuvį į vandenis…“
Jonas Daniliauskas
Ugdant vaikus bei jaunimą ir siekiant artimiau juos pažinti, visada rūpėjo kuo daugiau sužinoti apie jų šeimas, palaikyti ryšį, ieškoti bendravimo galimybių. Tai buvo itin aktualu dirbant daug metų su papildomo ugdymo užsiėmimus lankančiais būreliečiais. Tokie, gamtą pamėgę, savo laisvalaikiui peno radę, aktyvūs, viskuo besidomintys vaikai tapdavo artimi ir visam laikui nepamirštami.
Jonukas ir jo tėvelis Jonas
Pradėjus man darbus Vilniuje, į Respublikinių pionierių ir moksleivių rūmų Gamtininkų skyrių mamos paragintas pasidairyti patinkančio būrelio atėjo guvus, apie gamtą daug žinių turintis antrokėlis Jonukas. Susipažinęs su visais tuo metu veikusiais būreliais smalsus berniukas pasirinko Prano Mierausko, tuomet Zoologijos ir parazitologijos instituto mokslinio bendradarbio, vadovaujamą ornitologų būrelį ir Visasąjunginės filatelistų draugijos respublikinio skyriaus Vilniaus jaunimo sekciją. Rinkdamas pašto ženklus apie gamtą, susidomėjęs ornitologija berniukas, kartu su savo tėveliu, ypatingą dėmesį pradėjo skirti pašto ženkluose vaizduojamiems paukščiams. Taip per jaunąjį filatelistą Jonuką susipažinau su jo tėveliu, garsiu Lietuvos tapytoju ir filatelistu Jonu Daniliausku. Mūsų, jaunuosius gamtininkus ugdžiusių pedagogų akyse, Jonas užaugo. Labai šiltai savo jaunąjį ornitologą prisimena prof. dr. Pranas Mierauskas: „Iš kitų vaikų Jonukas išsiskyrė savo darbštumu, smalsumu ir žiniomis. Visad aktyviai dalyvaudavo visose išvykose į gamtą ir siekė kuo geriau pažinti Lietuvos paukščius“.
Baigęs mokyklą Jonas pasirinko politikos mokslų studijas ir šiuo metu yra Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams.
Nors Jonui baigus mokyklą ryšiai su manimi nutrūko, bendravimas su dailininku Jonu Daniliausku liko. Dažnokai susitinkame, su malonumu lankau šio gamtai jautraus žmogaus tapybos darbų parodas („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 2).
Prarasta tėviškė
Būsimasis dailininkas gimė Vytauto ir Liudos Daniliauskų šeimoje 1950 m. birželio 10 d. Lekėčiuose, tačiau jo vaikystė prabėgo gražiame Šakių rajono Šukėtų kaime.
„Kai aš gimiau, mano 1925 m. gimęs tėvas buvo Lekėčių bažnyčios zakristijonas. Klebonas savo silpno regėjimo pagalbininką pabandė išsukti nuo tarybinės armijos. Už tai abiem buvo iškelta baudžiamoji byla ir mano tėvą metams pasodino į kalėjimą. Grįžus iš jo, kai man buvo vos keli metukai, šeima persikėlė į mano močiutės gimtinę, į Griškabūdžio parapijoje esantį Šukėtų kaimą. Jame nupirko nusiaubtą, be langų ir durų sodybą. Tėvas, dirbdamas kolūkyje „Pažanga“ veterinaru, pamažu ją sutvarkė, suremontavo stubą. Čia gyvenome iki didžiosios melioracijos pradžios. 1969 m., man būnant jau studentu, šeimai teko palikti gražų klevais ir uosiais apsodintą vienkiemį ir kurtis Paluobių gyvenvietėje. Melioracijos sunaikintos sodybos vietoje kurį laiką augo palikta plačiakamienė, suvalkiečių zanavykų čisu vadinama vakarinė tuja“, – apie prarastą tėviškę pasakojo gyvenimo Lekėčiuose beveik neprisimenantis garbusis dailininkas. Gyvenimas kaime ir būsimą tapytoją supusi aplinka lėmė, kad jo darbuose daug kaimo kasdienybės ir žmogaus sąryšio su gamta.
Nuo vaikystės gamtoje
Pasakodamas apie savo vaikystę septyniasdešimtmetį švenčiantis dailininkas Jonas vis prisimena žuvingą zanavykų upę Novą.
„Lankant pradinę mokyklą tekdavo ropoti tris kilometrus, eiti per Novos lieptą. Gamtoje viskas būdavo labai įdomu. Kol pasiekdavau mokyklą, pavasarį visas dygles, plaukiojančias grioviuose, suskaičiuodavau, berže čiulbančia volunge pasidžiaugdavau. Kartą tėvukas, būdamas jau brigadininkas, kažkur jodamas mane, varlinėjantį ir į mokyklą neskubantį, pasivijo ir klausia: „Tai ką, Jonuk, čia veiki?“ Sakau: „Tu žiūrėk, tėte, koks gražus paukščiukas beržo viršūnėje tupi“. Nesibarė, nors dažnai tik į antrą pamoką atpėdindavau, baigdamas ketvirtą klasę pataisą iš rusų kalbos gavau. Ir viskas per tą žvejybą. Eidamas į mokyklą po lieptu per Novą laikydavau meškerę. Jeigu į mokyklą einant nekimba mekšriukai, tai po pamokų būtinai gružliukai ar mekšriukai kimba. Prigaudęs gružliukų kokias dvi vytines, eidamas per dobilų lauką ieškodavau keturlapio dobilo ir spėdavai, gausiu barti ar ne, nes labai ilgai užtrukau žvejodamas“, – savo varlinėjimą prisimena tapytose drobėse gamtos grožį įamžinantis dailininkas. Pasak jo, vaikai Novoje žuvis rankomis dažniau gaudydavo nei meškere. Karštomis vasaros dienomis eidami pasroviui jie drumsdavo vandenį, pagaudavo daug mekšrų ir vėgėlių. Jonukas vasarą ne tik meškeriodavo, bet kartu su tetos Aneliukės vaikais eidavo rinkti mėlynių.
„Mes uogaudavom savo reikmėm, virdavom uogienes, mėlynes džiovindavom. Daug vaikų turinti tetos šeima surinktas uogas veždavo parduoti į Kauną, kur staliumi dirbo tetėnas Albinas“, – apie vaikystės uogavimo ypatumus pasakojo pašnekovas.
Dailės mokslų panorus
Baigus keturias klases, iš miško grįžtančiam Jonukui tetėnas Albinas padavė iš laikraščio iškirptą skelbimą. Jame buvo rašoma, jog Kauno vidurinė meno mokykla nuo penktos klasės priima dailei ir muzikai gabius vaikus.
„Man piešimas buvo prie širdies. Be to, mėgau siuvinėti, už ką mokykloje mane girdavo. Nors tai nevyriškas užsiėmimas, spalvoti siūlai ir darbas su jais man patiko. Pradžioje skelbimą parodžiau mamai ir pasakiau, kad noriu ten patekti. Tėtis tam neprieštaravo, kartu vyko į Kauną paduoti pareiškimo, o laikyti stojamųjų mane lydėjo mama. Apsistojus jos brolio šeimoje, prasidėjo egzaminai. Pirmasis buvo piešimo. Padėjo gipsinę plytą ir pieštuku liepė paišyti. Sunku man buvo apie konstrukciją, perspektyvą, šešėlius ir šviesą nesimokiusiam. Matau, kad mano kaimynas labai gražiai paišo, todėl ne į plytą, bet į jo piešinį žiūrėjau. Kompozicijos, kurios taip pat neišmaniau, egzaminui reikėjo vasaros įspūdžių. Pagalvojau apie pionierių stovyklą. Nors niekada joje nebuvau, nupiešiau su kaklaraiščiais bėgiojančius berniukus ir mergaites. Antros kompozicijos tema buvo laisva. Ilgai galvojau, kol prisiminiau tetėno Albino gražų portsigarą, kur medžiotojas šaudo antis, tai ir nupiešiau ančių medžioklę. Prieš akvarelės egzaminą, kad sėkmingai jį įveikčiau, su mama apsipirkom kanceliarinių prekių parduotuvėje ir natiurmortas man pavyko. Be to, gerai, kad nusivežėm namuose pieštų darbų. Sužinoti stojimo rezultatų ėjome drebančiomis širdimis. Žiūrim, mano pavardė yra. Aš priimtas“, – prisiminė dailės mokslų pradžią pripažinimo laurus pelnęs tapytojas ir apgailėjo, jog kaimyno pavardės, nuo kurio piešinio „nusirašinėjo“, tarp priimtųjų sąraše nebuvo.
Iš Kauno į Vilnių
Dailės mokslus Jonukas pradėjo gyvendamas kauniškio dėdės šeimoje. O ten tik vienas kambarėlis su virtuve. Bute dėdė su žmona, du jų vaikai, babūnė ir mokslus kremtantis Jonukas. Buvo ankšta visiems tilpti. Kai iš gretimame kaime gyvenančios šeimos tėvai išgirdo, kad jų mergaitė mokosi Valstybinėje vidurinėje meno mokykloje-internate Vilniuje, viską smulkiai susižinojo ir nutarė ten leisti Jonuką. Į Kauną pas mokyklos direktorių atvažiavo tėtis, susitarė ir be jokių egzaminų pervedė Joną į mokyklą-internatą Vilniuje.
„Po Naujųjų metų atostogų tėtis mane veža į Vilnių. Leidžiamės Raudonosios armijos prospektu žemyn. Dieve, koks tas Vilnius negražus. Gamyklų pristatyta, sniegas pajuodęs. Prie Kauno buvau jau pripratęs, su pusbroliais palakstydavom ir pažaisdavom. Tas miestas man buvo gražus ir mielas“, – taip pirmąją kelionę į sostinę prisimena M. K. Čiurlionio meno mokyklos (dabar Nacionalinė M.K. Čiurlionio mokykla) auklėtinis.
Vėliau studijos Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) ir vaisingas pedagoginis darbas.
Šviesaus atminimo Vytauto ir Liudos Daniliauskų šeimoje iš keturių vaikų pedagoginio darbo nedirbo tik vyriausias sūnus a. a. Antanas. Gyvenanti Birštone Jono sesuo Nijolė Jakimonienė daug metų buvo Birštono gimnazijos direktorė ir, išėjusi į pensiją, dirba matematikos mokytoja. Biologas brolis Vitas prieš porą dienų baigė direktoriauti Šakių Varpo mokykloje. Todėl galima sakyti, kad pedagoginis darbas yra Daniliauskų šeimos tradicija.
Jubiliejų pasitinkant
Kiekviena dailės darbų paroda menininkui ir jo aplinkai – didžiulė šventė. Vardyti talentingo tapytojo Jono Daniliausko nuo 1976 m. Lietuvoje ir užsienyje organizuotas parodas, dalyvavimą tarptautiniuose renginiuose, pelnytą pripažinimą ir apdovanojimus nebūtų lengva, nes jų daug ir visi jie meno žmogui atmintini ir brangūs.
Pasitikdamas savo 70-ties metų jubiliejų, Jonas Daniliauskas – vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų, pedagogas ir draugingas gamtai žmogus – visus birželio 2 d. pakvietė į MB Pylimo galerijoje surengtos parodos atidarymą. Paroda veiks iki birželio 20 d. Joje eksponuojami 2019-2020 m. sukurti darbai.
Birželio 3 d. graži šventė vyko Vilniaus rotušėje – Jono Daniliausko tapybos parodos „Tarp baltų ėriukų“ atidarymas. Paroda veiks iki birželio 29 d. Joje eksponuojami pastarąjį dešimtmetį sukurti paveikslai. Abiejų parodų atidaryme buvo labai daug lankytojų. Pasakytos gražios kalbos, pasidžiaugta reikšmingais darbais ir sulaukta nuoširdžių sveikinimų bei dovanų. Vienam autoriui organizuoti du tokio masto renginius būtų buvę sunku. Talkino bendraminčiai, bičiuliai ir šeimos nariai. Greta visada buvo nuoširdžiai besirūpinanti vyru žmona Vida, daug padėjo krikštasūnis Danielius Volot ir dukra Sigita.
Aš labiausiai laukiau pasimatymo su buvusiu jaunuoju ornitologu ir filatelistu Jonuku. Jonas iš darbo į Rotušę atskubėjo prieš pat parodos atidarymą, bet mudu spėjome pabendrauti. Buvo malonu po tiek metų pamatyti energingą, gyvenime daug pasiekusį žmogų, prisiminti bendravimą, jo jaunas dienas, kartu pasidžiaugti tėvo kūryba bei atliktais darbais.
Žmogaus gyvenime septyniasdešimtmetis – reikšminga šventė. „Žaliojo pasaulio“ kolektyvas sveikina Joną Daniliauską su jubiliejumi ir liki visokeriopos sėkmės.
Vacio Paulausko ir tapytojo Jono Daniliausko archyvo nuotraukos
