Kone kiekvienas ponas ar ponia, ponaitis ar panelė galėtų prisipažinti, jog mokyklos suole geriausiai jausdavosi, kai buvo skelbiama, jog netrukus prasidės iškyla į gamtinę aplinką. Jei ir atsirastų tokių, kurie tuomet suvis nuliūsdavo, tai jie juk būtų šiokie tokie vargdieniai, o ne ponai, nes gamtą pamynęs grakščiu ponu tikrai nepatapsi.
Šitaip sau pats mintyse šmaikštavau, kai Gražutės regioniniame parke kelios dešimtys regiono pedagogių bei vienas kitas pedagogas iškilmingai klausėsi gamtininko Almanto Kulbio (jo pareigos to-o-okios daugiaaukštės: Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas) paskaitos. Kaip puiku, jog ir anoje daugiaaukštėje ir industrinėje įstaigoje dar esama užsilikusių gamtininkų. Kurie tikrai geba sudominti margaspalvę mokytojų publiką ir patalpoje, ir ataūžiantį pavasarį siūlančioje gamtytėje. (Zarasų žemėje, Salake tądien susibūrė tokių dalykų, kaip biologijos, gamtos ir žmogaus, geografijos, fizikos, chemijos, anglų kalbos, matematikos, pradinių klasių pedagogai, kurie vadovauja jauniesiems aplinkos tyrėjams, jauniesiems miško bičiuliams, gamtos būreliams.)
Šmaikštavimas mintyse – gerai (negi burnosi oratoriaus užburtoje auditorijoje). Tačiau dar geriau, kai užsiėmimams minkštos kloties linki ir Gražutės regioninio parko vadovas Gedas Kukanauskas. (Priminsiu, jog šalies saugomose teritorijose Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos bei direkcijų vorai ir voriukės mezga nuostabų gamtos mokyklų tinklą, apie kurį tądien Salake taipogi kalbėta.). Ir kaipgi gražiai, tiesiog su aktoriaus šviesele, su sveteliais bendrauja šio parko eiklusis beigi vyriausiasis specialistas, tiesiog vedlys gamtos pasaulio takais – Vytautas Eidėjus. Nepamirštini ir kiti šios saugomos teritorijos atstovai, atsigręžiant ir į tądien aktyviai talkinusius Europos savanorių tarnybos savanorius: iš Armėnijos atvykusią Ani Tadevosyan, ir Mursijos regionui (Ispanija) Lietuvoje atstovavusį Jorge Gonzalez. Vaje, dar reikėtų priminti, jog Almanto Kulbio dešinioji ranka (regis?..) Rita Babiedaitė, kaipo seminaro koordinatorė, kviečia visus subuvėlius į nacionalinį konkursą „Pamoka gamtoje: svajokime drauge“. Mokytojai, tatai, turės vaikus šiokiais tokiais svajokliais gamtoje „įrėminti“, kad paskui vaikas pamatytų, jog nuo gamtos pasaulio įvairios teorijos-praktikos tik ir beprasidedančios…
Visko suminėti, kas per dieną dėjosi Gražutės regioniniame parke (teorija ir praktika: auditorijose ir lauke, edukacinėje iškyloje Degučių pažintiniame take) glaustame sąvade neturėdamas vilties, galiu dar tik pasidžiaugti, jog Salake (kur įsikūręs Gražutės regioninio parko lankytojų centras bei parko direkcijos specialistai) yra tame pačiame pastate ir Jūros muziejus. Jame ir pedagoginio gyvenimo šviesą tebelaiko įžiebusi senolė Vida Žilinskienė. Tokia garbinga, jog apie ją ir šį muziejų reikėtų atskirai žodžius ir vaizdus surėdyti, suklostyti…
… Gamtą pamynęs padoresniu pedagogu vargu ar patapsi?.. Toliau taip mintijau Degučių pažintiniame take, kur mokytojai, regis, buvo visai sugrįžę į gamton iš pamokų pabėgusiųjų pasaulį. Žinoma, tam galėjo patalkinti ir minėtasis Vytautas Eidėjus, ir vilnietė gyvulėlių (ir ne tik) žinovė Sondra Jonceva, ir patsai Almantas Kulbis, ir… Kita vertus, ir vieni kitus pedagogai akino, drąsino, smagino (kad ir žaidimuose „Piratų mūšis“, „Piratų lobis“!). Arba – sudėliok iš degančių žvakučių žvaigždynus ant samanotojo tako taip, kad konkuruojanti komanda imtų ir įmintų žvaigždyno vardą! Ak, kam tie konkurentai, žvilgsniai iš aukščiau… Ana, kaip gražiai gamtoje šypso Kupiškio rajono savivaldybės administracijos švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius. Visus (atsiprašau, galgi – visas!) tokiu draugišku ir kolegišku šypsniu galima įpirkti…
… Absoliutus pesimistas ims ir sukvarksės: ką konkrečiai, be įvairiaspalvių žodžių karolių, pedagogai iš to Degučių pažintinio tako atsigabeno?.. Ir tokiam galėčiau atsakyti: pauostys girioje prie laužo gautąjį dalyvio pažymėjimą, pajaus dūmų kvapą, prisimins gaiviąją žolelių arbatą, cinamonu pabarstytus savuosius kepinius virš ugnies… Ir tada jau bus galima pasakyti: kiek daug ten būta ponų ir ponių, ir kokie jie visi buvo gražūs… Nes mes juk visada esame šiek tiek vaikai, nes mes visada esame po baltais debesimis gimę optimistai!
Autoriaus nuotraukos
