Mintyse atgaivinant žurnalistiniu požiūriu labai įdomios ir turiningos kelionės po Graikiją momentus, pirmiausia prieš akis iškyla senoji Arachovos gyvenvietė. Ta pati, kurią savo „Iliadoje“ kažkada apdainavo Homeras. Trojos karo metu, pasirodo, ši gyvenvietė sugebėjo pasiųsti į mūšį net 40 karinių laivų. Ekonominiu požiūriu anais laikais tai buvo išties stiprus miestas, mat per jį traukė visi keliautojai, vykę į Delfus. Dažnas, keliaujantis apžiūrėti šios mistinės vietovės, užsuka į Arachovą ir dabar, juolab, kad čia galima labai maloniai praleisti laiką.
Nors Arachove lankėmės vėlyvą rudenį, įsivaizduoju jį dabar, tviskantį iliuminacijų šviesa. Nors ir naujametinis šurmulys, ir pravoslaviškų Kalėdų linksmybės jau pasibaigusios, puikiai išpuošta gyvenvietė džiugins vietinių gyventojų ir atvykėlių akis dar labai ilgai. Čia – žiemos turizmo centras, visų, besižavinčių slidinėjimu, važinėjimusi rogutėmis ir snieglentėmis bei kitokiomis šaltesniojo metų sezono pramogomis, rojus. Siauros vingiuotos gatvelės, grįstos akmenimis, besiropščiančios į kalną ir besileidžiančios žemyn, dabar pilnos besišypsančių ir gyvenimu besidžiaugiančių žmonių. Lėtai traukdami jomis, jie gėrisi už kiekvieno posūkio vis naujai atsiveriančiais vaizdais į kalnus, akmeniniais namais, pasidabinusiais raudonomis čerpėmis dengtais stogais, gausybe išmoningiausių iškabų, kviečiančių užsukti į tavernas, kavinukes, restoranėlius. Miestelis, skęstantis puošnių ugnių spindesyje, traukiantis akis meniškai apipavidalintomis parduotuvėlių vitrinomis, viliojantis aromatingos kavos kvapu, tikrai primena žiemos pasaką. Čia tvyranti nuotaika nesulyginama su niekuo: tai – tikra sielos atgaiva romantikams, įkvėpimo žadintojas kūrėjams ir stiprybės bei jėgų šaltinis visiems, trokštantiems palepinti savo kūną.
Čia kiekvienas gali rasti tai, kas artima jo sielai
Tie, kurie dievina žiemos atostogų metą, teigia, jog praleisti jas pačioje Graikijos širdyje, Parnaso kalnyne (o būtent pietiniame jo šlaite ir įsikūręs Arachovos žiemos kurortas), – vadinasi, padovanoti sau įspūdžių, kurie džiugins širdį visą likusį iki kito atokvėpio laiką. Neveltui čionai, prasidėjus žiemos sporto ir turizmo sezonui, ima plūste plūsti triukšmingo miestų šurmulio išvarginti poilsiautojai – tiek iš Graikijos, tiek iš kitų šalių. Ypač mėgsta čia leisti savaitgalius ir švenčių dienas Atėnų gyventojai – juolab, kad iki Arachovos jiems nė poros šimtų kilometrų nereikia sukarti. Nenorintiems išsiruošti savu automobiliu – puikiausias susisiekimas maršrutiniais autobusais, kursuojančiais iš įvairių Graikijos miestų.
Parnaso kalnyne įsikūrę slidinėjimo centrai žiemos sporto mėgėjams siūlo plačią galimybę rinktis trasas, kurių esama įvairaus sudėtingumo, tinkančių tiek pradedantiesiems slidinėti, tiek gerokai įgudusiems valdyti slides, tiek tikriems kalnų slidinėjimo sporto asams. Čia įrengta daugybė keltuvų, kalnai niekada nebūna nepadengti sniegu dėl visur esančių dirbtinio sniego gamybos įrenginių, ir visai nebūtina iš toli gabentis slidžių, snieglenčių ar rogučių – plačiausią sporto inventoriaus pasirinkimą siūlo visur esantys nuomos punktai. Arachovos kalnų kurortai, beje, žiemos sporto mėgėjus priima gruodžio – balandžio mėnesiais, taigi, pakankamai ilgą laiko intervalą, kuo neišgali pasigirti kitų šalių žiemos pramogų centrai. Gaila (ir keista), kad graikų Parnasas nėra toks žinomas, kaip, tarkim, italų, prancūzų ar šveicarų slidinėjimo kurortai, nors sąlygos slidinėti čia sudarytos netgi geresnės, o ir kainos nėra tokios didelės. Žiemos poilsio mėgėjus mielai priglaudžia tiek Arachovos, tiek kitų aplink Parnaso kalnyną išsidėsčiusių miestelių ir kaimelių gyventojai. Nedideli, jaukūs, patogūs viešbutėliai, kotedžai – vietos apylinkių žmonių uždarbio šaltinis, taigi čia stengiamasi padaryti viską, kad atvykusieji išsivežtų kuo malonesnių įspūdžių ir atvažiuotų dar sykį. Beje, atvyktų pasisvečiuoti ne tik žiemą, bet ir vasarą. Mat šiltuoju metų laiku čia siūlomi įspūdingi pėsčiųjų žygiai į kalnus, čia yra įrengtos trasos tiems, kurie nori grožėtis įspūdingomis kalnų panoramomis, į aukštumą pakilę kalnų dviračiais arba užjoję žirgais. Čia gali savo jėgas išbandyti alpinistai ir parašiutininkai.
Ir dar. Atvykstantiesiems į Arachovą yra puiki galimybė susipažinti su vietos apylinkių istorija, gyventojų puoselėjamomis tradicijomis ir papročiais, paragauti ir įsigyti tikrai unikalių liaudies meistrų dirbinių ir paragauti labai skanių tautinio kulinarijos paveldo gaminių.
Kodėl iš Arachovos neišvykstama?
Miestelis nedidelis, Atėnai – čia pat, atrodytų, vietos jaunimą turėtų labiau traukti sostinės gyvenimas, bet taip, ačiū Dievui, nėra. Ne vien todėl, kad Arachova žengia koja kojon su laiku, sparčiai vystydama savo kurortinę infrastruktūrą ir išsaugodama darbo vietas. Pagrindinį vaidmenį čia vaidina sava ypatinga atmosfera, giliai įsišaknijusios bendruomeninės tradicijos ir papročiai. Verslai čia tradiciškai sutelkti šeimų rankose ir perduodami iš kartos į kartą. Jaunimas su tėvais sparčiai sukasi, aptarnaudami turistus viešbučiuose, užeigose, siūlydami jiems vietoje pagamintų dirbinių, pačių ūkiuose išaugintos ekologiškos produkcijos. Gatvelės pilnos daugybės mažyčių parduotuvėlių, kurios traukia turistų akis vietinių meistrų pagamintais suvenyrais su graikišku koloritu, namudiniais kilimėliais, keramika, pintais gaminiais. O jau siuvinėtų buities dekoro reikmenų gražumėlis!
Apie Arachovos gyventojų auksines rankas byloja vietos kraštotyros muziejaus eksponatai. Retas miestelio svečias neapsilanko jame. Išties čia tikrai yra kur akis paganyti: margiausi vilnoniai kilimai su įspūdingais raštais ir spalvomis, nudažyti natūraliais dažais ir todėl neblunkantys saulėje; senovinės audimo staklės, tarnavusios šimtmetį ir dabar dar veikiančios; šventiniai ir kasdieniniai vietos gyventojų drabužiai, nuausti štai šiomis staklėmis ir meniškai išpuošti rankų darbo nėriniais bei aplikacijomis; tautinių rūbų, išsiuvinėtų aukso siūlais, pavyzdžiai; gražiausios lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai ir kiti tradiciniai buities reikmenys… Visų eksponatų neišvardinsi, bet svarbiausia – ne jų gausa, o tai, kad jie tarnauja ne tik pažintiniams, bet ir mokomiesiems tikslams. Vietos auksarankės gyventojos tradicinių buities amatų moko jaunimą. Tai, ką brangino proseneliai, mokėjo seneliai ir tėvai, turi būti perduodama iš kartos į kartą. Tik šitaip bus išsaugotas krašto savitumas šiais visuotinio susiniveliavimo laikais. Amatai padėjo išlikti tautos savitumui ir nelengvais turkų priespaudos laikais.
Pagrindas – ekologinė produkcija
Savas tradicijas čia yra išlaikę ir žemdirbiai. Nuo seno vietos gyventojai visais pagrindiniais maisto produktais apsirūpina patys: kalnų pašlaitėse puikiai auga alyvuogės, driekiasi vynuogynų, riešutmedžių, kitų vaismedžių plotai, dalis ūkininkų augina gyvulius. Vietos krautuvėlėse prekiaujama beveik išimtinai sava produkcija: kam gabentis iš kitur, kai šviežių ir aukštos kokybės gaminių gali tiekti Arachovos apylinkių kaimo žmonės. Toks pat aukštos kokybės maistas keliauja į vietos restoranėlius, kavines, tavernas: kiekvienos užeigos šeimininkas naudojasi savų tiekėjų paslaugomis. Šio kalnų kurorto gyventojai žino, kada koks apylinkės ūkininkas prekiaus savo paties išauginta produkcija miesto turgelyje, ir ateina pirkti būtent iš jų. Beje, ne vienas žemdirbys turi įsisteigęs gyvenvietėje savas krautuvėles. Iš vienos tokios parduotuvės savininko, prekiaujančio savos gamybos maisto produktais, pirkome tik Arachovai būdingos sūrio rūšies, vadinamos „Formaelos“ vardu. „Formaela“ valgoma tik kepta, taigi šeimininkas, sužinojęs, kad jo klientai ketina parsivežti šio gardėsio į namus, rūpestingai supakavo sūrio ritinėlius į vakuumines pakuotes. Sėkmingai į Lietuvą parskraidintas ir orkaitėje pakepintas sūris tirpte tirpo burnoje.
Garsėja Arachova ir dar viena – „Mizisros“ – sūrio rūšimi, šis produktas gali būti tiek saldus, tiek sūrus; taip pat kietaisiais „Gravjero“ ir „Čederio“ sūriais. Puikūs yra šiose apylinkėse gaminami jogurtai, verdami džemai ir spaudžiamas vynas. Pastarojo, tikrai aukštos kokybės ir pelniusio gerą reputaciją visoje šalyje, teko ragauti Kaplanių šeimos tavernoje, į kurią buvome pakviesti vakarienės. Kadangi mūsų išvyka, kaip minėjau, buvo vėlyvą rudenį, kai vasaros turistinis sezonas jau buvo pasibaigęs, o žiemos – dar neprasidėjęs, be galo jaukios užeigos salėje dar nešurmuliavo gausių lankytojų balsai, ir šeimininkai turėjo galimybę plačiau pabendrauti. Dabar, praėjus porai mėnesių, jiems, be abejonės, tenka spėriai suktis, nes Arachovą užplūdę slidininkai renkasi čia tai pusryčių, tai vakarienės.
„Atrodo, nieko įmantraus, egzotiško ant stalo netiekiame, viskas – iš arachoviškų produktų, pagaminta pagal mūsų senolių receptus, bet jie, ko gero, ir yra tas sveiko ir skanaus maisto pagrindas, kuriam sunku atsispirti“, – sakė tavernos šeimininkai. Puikia virtuve Kaplanių taverna garsėja nuo seno, informacija apie ją sklinda iš lūpų į lūpas, o tai, žinia, pati puikiausia neoficiali reklama. Štai šitokiu – gerų klientų atsiliepimų pagrindu – Arachove ir vystomas tiek smulkus, tiek stambesnis verslas. Kai tave visi aplinkui pažįsta, dirbti aplaidžiau paprasčiausiai negali.
Ir dar. Arachova traukia ne tik unikalios gamtos, ekologiško maisto ir aktyvaus sporto mėgėjus. Turi čia veiklos ir visuomet žinių troškulį jaučiantys intelektualai. Vos keliolika minučių mašina ar autobusu, ir jūs – garsiojoje Delfų archeologinėje zonoje, apie kurios išskirtinumą kalbėta tiek žiloje senovėje, tiek tebekalbama dabar.
Vido Dulkės nuotraukos
Vaizdai iš Arachovo (Graikija)
