Gražus Jūsų gyvenimo kelias vis užsuka į vienokių ar kitokių jubiliejų salas. Tas kelias – ne per kokią dykumą, kurioje yra oazės-salos, tačiau – per žaliuojančias girias.
Tad ir norisi pradžioje klausti: kuri žalioji giria Jums yra pati gražiausia – Dzūkijoje, Sūduvos krašte, Aukštaitijoje ar Žemaitijoje?
Man sava – Dainavos žemė, Dzūkijos miškai. Nemanau, jog jų pasakiškam grožiui gali prilygti kitos girios. Tarkime, kai važiuojame Klaipėdos link, ten miškai man atrodo pilkoki… Ar galima gretinti prie Dzūkijos pušynų… Gal taip sakau vien todėl, jog pušynuose prabėgo visas mano gyvenimas.
Koks grožis Čepkelių raiste, kaip malonu lankytis Musteikos ir kituose netolimuose kaimuose.
Prisiminkime, jog ir profesorius Tadas Ivanauskas tuo kraštu buvo sužavėtas. Jau nekalbu apie Kapčiamiesčio girias, kurios visos išvaikščiotos, nes daugel metų buvau Kapčiamiesčio girininko pareigose.
Nuostabusis kiekvieno gyvenimo audinys – vaikystė, jaunystė. Kokie darbai Jums labiausiai įsiminė iš šio periodo?
Vaikystėje neitin mėgau ganyti karves. Kur kas labiau patiko meškerėlė, meškeriojimas.
Beje, vaikystėje vienas iš man skiriamų darbų – vantų rišimas. Pusė viso kaimo prausėsi mūsų pirtyje, tad vantomis juos ir aprūpindavau.
Gal tos vantos ir miškininko kelio link pavedėjo?..
Miškininko darbų link gal labiau vedė mano dėdė, Utenos girininkas, teisingiau – jo sukauptos knygos, raštai. O mano tėtis buvo eigulys (kone iki ruso atėjimo į Lietuvos žemę 1940-ais). Tėčio pasakojimai apie miškus taipogi vedė mane girių link.
… Prisiminsiu ir jaunystę, kai praktiką atlikau Kuršių nerijoje. Ta vieta žavi mane visą gyvenimą. Visada ten noriu būti, visada ilgiuosi Kuršių nerijos. Gal ir todėl, jog garbusis miškininkas Marijonas Daujotas (1891-1975), vadovavęs mano studentiškai praktikai, buvo toks dėmesingas pušelei, kurią aš ir pamilau, ir atidaviau jai visą savo gyvenimą.
Daugel metų Jūs ir Jūsų žmona – Kapčiamiesčio šviesuliai. Kaip žmonės. O kas artima ir iki šiolei, kai dirbote Kapčiamiesčio girininku?
To krašto girios, kaip ir žmonės, man labai mieli ir mylimi. Džiaugiuosi, kai Kapčiamiesčio krašto žmonės visada mane pakalbina, palabina, savu vadina…
Dirbdami Kapčiamiesčio girininko pareigose pratęsėte nuostabaus miškininko Antano Olšausko veiklą – želdinti sodais pakeles. Jos juk taipogi puošia Jūsų gyvenimą?
Didžiąją to gražaus darbo dalį atliko girininkas Antanas Olšauskas, Lazdijų krašto girioms paskyręs 56 savojo gyvenimo metelius. (Ypač gražūs yra jos sodintieji maumedžiai, žavi ir pušys, raudonieji ąžuolai…) Beje, sodinau ir aš medelius (pušis ir beržus) prie vadinamojo Meilės kelio, kur Žygimantas Augustas lydėjo pėsčias Amžinybėn išėjusią savo mylimąją žmoną Barborą. Dabar medžiai suaugo, tiesiog yra giria, kurios rąstais ir namelį būtų galima pasistatyti.
Mano įkurtasis takas nėra užmirštas, juoba, kad greta yra ežeras, puiki poilsiavietė. Džiaugiuosi, jog poilsiaujantys regi ir gražias mūsų puoselėtas girias.
Daugel dainų mokate, jas ansamblyje užtraukiate, o kuri pati gražiausia? Ir kodėl?
Štai, kai mes kalbamės, balsas mano kiek pakimęs, nes – po repeticijos. Į Kapčiamiestį lapkričio 29-ąją atveža „Dzūkų kalendorių“, tad tam įvykiui pažymėti – ir romansams skirtas vakaras.
O gražiausia man daina: „Žemėj Lietuvos…“. Todėl, jog ąžuolai turi žaliuoti. Tik bijau, kad kas neiškraipytų žodžių, nes vienas studentas jau ir užtraukė: „… drebulės žaliuos!“. Nes, girdi, ąžuolus iškirs – bus visiems naudos… Nenorėčiau, jog taip nutiktų tikrovėje…
Kiekvienas girininkas kaime su viršininku tapatinamas. O Jums kuris viršininkas (urėdas, ar jo pavaduotojas) buvo labiausiai „prie dūšios“?
Išskirti tikrai nieko nereikėtų. Iš visų galėjau pasimokyti.
Varėnoje urėdijoje buvo du mano gerbiami žmonės: Vytautas Važnevičius ir Julius Milašius. Kaip neprisiminsiu šviesaus atminimo Veisiejų urėdo Jono Strazdo (visada tiesiantis ranką pagalbai, paramai), kurio sūnus – puikus dabartinis Valkininkų urėdas Arvydas Strazdas. Patys šviesiausi žmonės, pačios iškiliausios asmenybės… Kita vertus (gal čia mano toks charakteris), niekada man joks viršininkas dirbti nė kiek „netrukdė“… Mokėjau išklausyti, mokėjau dirbti taip, kaip man atrodė geriausia. Padėdavo ir vyriausiasis miškininkas Vytautas Žekonis.
Esu dėkingas ir buvusiam Veisiejų urėdui Zeniui Želioniui, kad suteikė galimybę pagarsinti Kapčiamiesčio girią, o ypač joje dirbusius ir dirbančius žmones.
… Pamenu: sumanė, jog giriose arklių jau nebereikia, nors kitokios transporto priemonės kaip ir nėra. Pėstute ar nuosavu dviračiu sukarti su sunkiais darbo instrumentais daugybę kilometrų?.. Neatsisakėme mes arklelio, kol kitų transporto priemonių nesulaukėme. Kitos išeities tiesiog ir nebuvo. Nebarė tada ir Veisiejų krašto miškininkams vadovavęs Jonas Strazdas. Nebarė manęs ir kiti po jo buvę vadovai.
…. Vienas garbus viršininkas-miškininkas apie maumedį sakė: tas medis turi būti nuolat vėjo košiamas, turi patirti didelius žiemos šalčius, tad Lietuvoje tokių sąlygų neturi; vadinasi – ir kokybiškos maumedžio medienos Lietuvoje nebus.
Kaip miškininko švarką dėvėdamas neįsiklausysi į tokius žodžius. Šviesios atminties miškininkas, iš kurio perėmiau Kapčiamiesčio girininko regalijas, Antanas Olšauskas taipogi siekė sodinti maumedžius, tačiau neitin tas medis, pasodintas girių glūdumoje, auga… O ten, kur pūškuoja vėjai – oho koks šaunus…
Girininko pareigose, manytume, Jums parūpdavo ir mokslininkų veikla. Kuriuos iš girioms savo žinias teikusių mokslo žmonių norėtumėte paminėti (ir kodėl)?
Labai daug teko su mokslininkais bendrauti. Šiltai prisimenu profesorių Vytautą Valentą. Pamenu, kai sodinome jaunas pušaites, apėmė jaunų medelių ūglius liga. Buvo bandyti chemikalai, purškimai, tačiau… Ėmėsi darbo miškininkai-mokslininkai. Sumanyta, jog reikia jaunuolynuose daug skruzdėlynų. Nors eiguliai keikėsi: su skruzdėlėmis, jas įkurdinant, darbelis ne toks ir malonus…
Dėl tų skruzdėlių būta ir respublikinio girininkų pasitarimo. Įsitikinta, jog čia – sanitarinė miško apsauga.
Pamenu, jog mano dendrologijos dėstytojas Vytautas Ramanauskas užveisė mano girininkijoje vadinamąsias geografines kultūras. Tą darbą tęsė ir kiti mokslininkai (I. Andriuškevičienė ir R. Gabrilavičius).
Kiek paaiškinkite apie vadinamąsias geografines kultūras?
Iš visų Lietuvos regionų buvo suvežti pušies daigai ir stebėta kaip augs, kas geriau auga. Prieš kelias dienas važiuodamas stabtelėjau pasidairyti: kas dabar geriausiai auga?.. Atrodo, jog visi lietuviškieji daigai kyla į dangų vienodai. Nors… Čia reikėtų žvelgti atidžiau.
Šalies valstybinių girių priežiūra rūpinosi ne vienas ministras, generalinis urėdas. Ką norėtumėte dabar prisiminti?
Buvusių šalies miškų ūkio ministro idealas, žmogaus, kuris tikrai rūpinasi giriomis idealas, be abejo, buvo šviesios atminties Algirdas Matulionis (1911-1980). Visiems sakau, jog Matulionis mano kabinete buvo tris kartus, o aš ministro kabinete – nė karto. Tiesa, kartą mano kurso draugas Petras Bužinskas, buvęs Algirdo Matulionio pavaduotojas, aprodė ministro kabinetą.
Permainos valdant šalies valstybinius miškus kai kam gal ir patinka. Ar dabartinė valstybinių miškų valdymo reforma turi daugiau griovimui būdingų elementų, ar esama ir tai, kas teikia viltį? Ir kodėl taip manytumėte?
Anksčiau buvau kategoriškai nusiteikęs prieš šią reformą. Dabar nebesu toks kategoriškas, nes nebegali būti urėdijų tiek, kiek buvo anksčiau, kai dar privačių miškų nebuvo. Pastarieji miškai dabar sudaro vos ne pusę Lietuvos girių ploto. Tad ir permainos reikalingos. Tokia yra gyvenimo logika.
Ar nesutiktumėte, kaip girią geriausiai pažįstantis, jog reikia privatizuoti ir visus valstybinius Lietuvos miškus?
Ne, ne, ne… Dievuliau, Dievuliau… Kai pasižiūriu po tuos privačius miškus… Kur ugdomieji kirtimai, kur… Kas ten realiai žymi medį kirtimui? Traktorininkas…
Jei tektų būti aplinkos ministro poste, vyriausiąjį urėdą ar išgintumėte į Katinų kaimą (Panevėžio rajone)?..
Centras turi būti tikrai ne aname kaime. Jei kam jau nepatinka, kad vadovybė yra Vilniuje, juk turime būsimas tuščias patalpas: ir Kaune, ir Kaišiadoryse, ir Kėdainiuose, ir… Kam rūpintis kažkokiame Katinų kaime viskuo: nuo langų stiklinimo, iki saugaus ryšio?..
Kita vertus, Kaune – visas miškininkų (praktikų ir mokslininkų) žiedas, su visa įranga, amunicija, mechanizmais…
Galop, jei taip numatyta populistinėje rinkimų programoje, kodėl vyriausiąjį Lietuvos miškininką neatkėlus ir į Kapčiamiestį?..
Jei Jus aplankytų jaunystė, ar vėl rinktumėtės miškininko kelią?
Kitokio darbo nemoku ir neišmokčiau. Pušelei tiesiog savo gyvenimą atidaviau. Dabar kaupiu įvairiausias pušis: veimutinę, bankso, balkaninę, paprastąją, geltonąją, kedrinę, smulkiažiedę, juodąją… Savo sodyboje turiu surinkęs per 50 įvairių rūšių medžių kolekciją. Norėjau ir italinės pušies, tačiau mokslininkai paprotino: klimatas – ne tas… Kita vertus, su atvežtine iš kitų kraštų magnolija įsitikinau: skursta… Nors medelynai Lietuvoje siūlo viską, tačiau apžiūrėti vietoje neitin leidžia. Žada tik atvežti, nes ir patys neaugina, o atsiveža iš tolėliau…
„Žaliasis pasaulis“ linki Jums gražios gruodžio 5-osios, gražios 80-ojo gimtadienio šventės…
Ačiū… Sakoma, jog senelių lankymas suteikia 300 dienų atlaidus…
Augusto Uktverio nuotraukos
