Rašytojas Romualdas Granauskas aprašė gyvenimą po klevu, nesigilindamas, kokią reikšmę herojų gyvenimui turėjo klevas. Yra žmonių, kurių likimai betarpiškai susiję su kokiu nors medžiu. Medžiai, per arti pasodinti prie namų, gali pritraukti elektros iškrovas, seni ir papuvę jie gali suknežinti namą.
Perkūnija – tai gamtinis reiškinys, kiekvienam sukeliantis neigiamas emocijas. Tarp žemės ir debesų audros metu susidariusi elektros iškrova pasireiškia žaibu ir griaustiniu. Žaibas, pataikęs į medį, jį uždega, suskaldo, ar kitaip jam pakenkia. Stipriausiai pakenkiami medžiai, augantys sausose vietose. Mažiausiai pakenkiami vandens telkinių pakrantėse augantys medžiai, kurių šaknys sudaro gerą elektros iškrovos nuo viršūnės iki šaknų nutekėjimą. Nors į tokius medžius daug dažniau trankosi žaibai, bet jiems pažeidimų nepalieka.
Aukštaitijos lygumose visi pavydi žmonėms, gyvenantiems kur nors aukštesnėj vietoj, ant kalnelio. Mūsų sodyba buvo netoli nedidelio Daujėnų bažnytkaimio, Aukštaitijos viduryje. Pavasariais ir po vasaros liūčių į mūsų sodybą plūsdavo vandenys, pasiekdami pirtį ir klėtį. Žiemomis pro caro laikus menančias papuvusias sienas pučiant vėjams, su baime laukdavome vasaros, kada ateidavo didžiausias blogumas. Į sodybą įsisukdavo žaibai. Po kiekvienos didesnės audros ant mūsų stalo lėkštėse šokinėdavo šaukštai. Ne žaibas, o tikros liepsnos lįsdavo pro visus langus. Mūsų akla babytė organizuodavo maldas, pašventintų žolelių smilkalus. Asloje suklupę šnabždėdavome šventus žodžius.
Beveik 70 metų sulaukęs trapusis gluosnis, augęs per 2 metrus nuo gryčios, mums kėlė tikrą košmarą. Tai buvo bene aukščiausias vietovės medis, su nudžiuvusia viršūne ir šakų galais, visų apylinkės žaibų gaudytuvas. Vienais metais gluosnis pavojingai pasviro ant bakūžės šiaudinio stogo. Šiaip taip jį pavyko nupjauti. Išpuvusio kelmo skersmuo siekė 1,2 metro. Nuo to momento, prieš daugiau nei 60 metų baisieji žaibai nustojo lįsti pro langus.
Man visąlaik kirbėjo klausimas, kodėl žaibai netrenkė į už kokių 30 metrų išsirikiavusius dvigubai jaunesnius gluosnius, kurie savo aukščiu jau buvo prilygę senoliui. Viena iš priežasčių – medžio sausa viršūnė ir sausi šakų galai.
Aukšti, eile susodinti medžiai vidury laukų esančioje sodyboje, kur aplinkui nebuvo jokių telefono, elektros ar kitų orinių komunikacinių linijų, sukūrė pavojingą zoną elektros iškrovų susidarymui audrų metu. Kartą vasarą tėvelis sumeistravo tarp dviejų gluosnių sūpuokles. Vieną dieną taip patiko suptis, kad mes, 5 vaikai, net nepastebėjome, kad audra jau priartėjo. Tėvams tarpduryje pašaukus, su pirmaisiais lašais suskubom bėgti į gryčią. Prie pat prieangio pamatėme, kad į mūsų sūpuoklių gluosnius trenkė žaibas. Po audros iš sūpuoklių liko tik šakaliai. Kartis tarp gluosnių pateko į žaibo iškrovą, suskaldė ir mūsų sūpuokles, kurios nebuvo atnaujintos. Tokie „patrankymai“ vyko atokiau nuo mūsų gryčios ir retai, mums jokių nepatogumų nesukeldavo.
Siaučiant audroms, perkūnams griaudžiant lengva į trobą įsileisti ir kamuolinį žaibą. Tėvai stengdavosi prieš audrą užsidaryti langus, duris, jų neatverti iki stichijos pabaigos. Tėvelis pasakojo istoriją, kai gimė dvynės sesutės.
Per patį gimdymą ir audrą pribuvėja tėvelį išsiuntė į šulinį vandens. Vos pravėrus lauko duris, nuo aukšto (pro atvertą langą susidarius skersvėjui) įskridęs ugninis kamuolys trenkė tėveliui į krūtinę. Jį nuvirtusį rado pribuvėja. Išgelbėjo pasėmusi vandens ir ant tėvelio išpylusi visą kibirą.
Kaimynai mūsų sodybą vadindavo užkeikta vieta.
Aš domėjausi žaibo iškrovų priežastimis, į „Žurnalą apie gamtą“ parašiau straipsnį „Žaibo trenkti medžiai“, paminėjęs nelaimingą mūsų vaikystę lėmusį medį, nurodžiau, kad žaibų iškrovų susidarymą galėjo nulemti aukštas vandens lygis mūsų kiemo dauboje. Jau seniai žinoma, kad žaibus pritraukia vandens telkinių pakrantėse augantys aukšti medžiai. Tačiau eilėje pasodinti gluosniai irgi augo tomis pat sąlygomis, o tikro vandens telkinio lyg ir nebuvo.
Tik šiek tiek vėliau supratau tikrąją žaibų gaudyklės paslaptį. Tai buvo akmenimis grįstas šulinio rentinys, nutolęs tik per 4 metrus nuo medžio. Šulinį ir gluosnį jungianti tiesė praėjo pro namo kampą. Gluosnio šaknys beveik glūdėjo šulinio akmenų plyšiuose, o taip pat po mūsų be pamatų pastatytos gryčios asla. Štai kodėl šokinėjo šaukštai lėkštėse! Žaibo iškrovos zonoje atsiradęs namas ramybės jo gyventojams nežadėjo.
Prosenelis, pasodinęs gluosnį, iškasęs šulinį, niekuo dėtas…
Kaltas senelis, netikusioj vietoj pastatęs namą.
Atsimenu, po audrų tėvelis su vaikais išėjęs į bala virtusį kiemą, apsidairydavo, ar ko nors neuždegė žaibas. Dažnai tolumoje matydavome ugnies stulpus. Mūsų krašte žemose vietose tik turtingesni ūkininkai įrengdavo šulinius su betoniniais žiedais, daugumoje jie buvo sukraunami iš lauko riedulių. Matyt, ne vienam kraštiečiui dėl sodybą puošusio aukšto medžio ir akmeninio šulinio rentinio po žaibo išlydžio teko atsidurti po atviru dangumi.
… Dirbdamas buvusioje Kauno apželdinimo įmonėje, būdamas atsakingas už avarinių medžių pašalinimą miesto teritorijoje, dažnai girdėdavai gyventojų, kurių namai atsidūrę po šimtamečiais topoliais, skundus. Stengiausi padėti. Kartais žmonės per audrą išeidavo į kiemą, bijodami, kad didžiulis medis neatlaikys audros ar žaibo ir sumaigys jų namus.
Mylėdami medžius, neužmirškime, kad jie gali būti pavojingi.
Autoriaus nuotraukos
