Vaikščiojant po Laimučio Januškevičiaus sukurtąjį augalų kolekciją-dendrariumą, kuris išsipleikęs gražioje kalvelėje, pagalvojau jog tai galėtų būti planetos Žemės šiaurės pusrutulio simbolis. Dailiai įvairiausiomis medžiais ir gėlėmis iškaišytas simbolis. Ir tas simbolis yra Balninkų kaime (Nemunaičio seniūnija, Alytaus r.), greta kelio Kaniūkai-Einorai-Nemunaitis. Informacijos analuose nurodoma, jog kolekcijoje gausiausiai atstovaujamos šios šeimos: kiparisiniai (143 rūšys ir žemesnio rango taksonai), pušiniai (92), erškėtiniai (145), sausmediniai (39), alyvmediniai (62), kleviniai (38).
Vaikščiojau po Laimučio Januškevičiaus valdas ne vienas, tad iš daugelio girdėjau, jog čia tiesiog rojus sukurtas. Gamtinis rojus. Rašoma, jog sumedėjusių augalų kolekcija tėvelių sodyboje jau buvo kaupiama nuo 1978 metų. Tai ir tapo savotišku arboretumo pamatu.
Pirmasis medis, pasodintas arboretume, buvo juodoji eglė, po kurios šaknimis buvo „įkurdintas“ tuščias šampano butelis, su arboretume įkūrimo iškilmėse dalyvaujančių garbių svečių parašais. Dabar Laimutis pasidžiaugė, jog kai kurių medžių kamieno diametras – jau 40 cm.
Dzūkija parkais nesididžiuoja?
Dr. Laimučio Januškevičiaus pasiteiravus, kaip reikėtų pavadinti šią gamtos ir žmogaus sukurtąją oazę po atviru dangum, pašnekovas sakė: „Parku gal ir nereikėtų vadinti. Geriau – kolekcija-arboretumas. Kai kas vadina Dzūkijos arboretumu. Jį pradėjau kurti 1995-ais savo tėvų žemėje, skatinant to meto tiesiog idėjiniam dendrologui, tuometiniam Lietuvos dendrologų sąjungos pirmininkui, nusipelniusiam miškininkui, Miškų instituto direktoriaus pavaduotojui Vytautui Ramanauskui“. Laimutis pokalbyje akcentavo, jog Dzūkija tokiais parkais ne itin gali pasidžiaugti, jei tai gretintume su kitais šalies regionais. Mažiau Dzūkijoje ir dvarų, nes žemių kokybė kiek prastesnė.
„Pradėjau savo veiklą 3,5 ha plote, tiek ir yra. Tiesa, šalia įsikūrė sūnus, tad prie parko ploto dar galima pridėti 1,5 ha. Augalų kolekcija parke-arboretume buvo apie 750, dabar kiek sumažėjo (yra apie 600), nes augalams, medžiams augant kai kuriuos reikia ir pašalinti, atveriant erdves, kad leistu subujoti norimiems medžiams. Laikui bėgant viskas keičiasi.
Kita vertus, svarbu – ir estetinė parko pusė. Viskas turi teikti ir estetinį vaizdą, kada yra galimybė kiekvieną augalą tinkamai prižiūrėti ar apžiūrėti. Viską kuriu pats, nuo pradinio projekto. Pasisavinau gal tik idėją – kurti privatų parką-arboretumą. Galima tai pavadinti ir dendrariumu ar dendrologiniu parku“, – sakė Laimutis Januškevičius, plaukiant laiveliu Nemunu iš Druskininkų į Liškiavą. Tądien Laimutis po jam gerai pažintą ar pažįstamą Liškiavą nesidairė, o išskubėjo atgal į parką. Jame po keleto valandų su gausia keliautojų, suburtų „Žaliosios Vilnijos“ vadovo Antano Stackevičiaus, jau ir klegėjome.
Plaukiant laivu Liškiavos link Laimutis Januškevičius sakė, jog parkais domėjosi ir domisi visą gyvenimą. Šia tema esama ir Laimučio parašytų mokslinių knygų (apie Lietuvos parkus), akylesnis „Žaliojo pasaulio“ skaitytojas Laimutį kiek „pažįsta“ ir iš publikacijų mūsų leidinyje. Neklausiau, kokiame Lietuvos parke Laimutis nebūtų lankęsis ir patarimus bei projektus teikęs – tai labiau būtų gal net įžeidžiantis pasiteiravimas, nes visi Lietuvos parkai juk pažįstami kaip penki rankos pirštai.
„Kuriant savąjį parką-arboretumą esminis siekis – sukurti esminę sumedėjusiu augalų kolekciją, kurią būtų galima platinti mūsų regione. To siekia ir mūsų šalyje esantys botanikos sodai, ir kitos panašios institucijos. Dabar kiek talkinu dėl želdynų Alytaus mieste, rajone bei regione“, – kalbėjo dr. Laimutis Januškevičius, daug metų atsakingose pareigose praleidęs ir Kauno botanikos sode.
Patinka augalus dauginti
Žinau, jog grožio nekuriantys, dirvožemį (kasmet vien grūdines kultūras auginant) alinantys kaimo turčiai savo iltis buvo parodę ir Laimučiui Januškevičiui: kam ta kolekcija reikalinga, pasauliui reikalinga duona! Tačiau Laimutis savo tėvų žemės niekam nenori parduoti, kartu sunaikinant ir visą gyvenimą puoselėtą kolekciją.
„Kokie sunkumai yra dabar ir kas laukia ateityje?“ – pasiteiravau dar kolekcijos neapžiūrėjus, dar tik laivui artinantis Liškiavos link.
„Tokių kolekcionierių Lietuvoje esama ne gausiai. Ir visus juos „vienija“ parko kolekcinių augalų bei jų aplinkos priežiūros problematika“, – kalbėjo Laimutis, pridurdamas, jog jam patinka augalus dauginti. Ir sėklomis, ir kitais būdais, kartu tyrinėjant ir įvairias dekoratyvines formas. Jas po to dovanoja tiems, kurie taipogi gerbia ir myli augalus – ir Alytaus miestui, ir pensionatams, ir…
„Komercija? Jokios, nes tokios galimybės nesą… Ir dabar, ir ateityje. Nebėra tam noro, nes ir metai – ne tie…“ – tarsi konstatuoja Laimutis, pridurdamas, jog 27 metus dirbus mokslinį darbą Kauno botanikos sode (tiek metų vadovavo Dendrologijos skyriui; nuo 2000-ųjų iki 2015-ųjų – pedagoginis darbas Kauno technologijos universitete), pensija kiek ir paguodžianti. Paguodžia ir vienas kitas Lietuvoje vykdomas projektas.
Beje, lankantis Ilzenbergo dvare (Zarasų r.), ten Laimutį taipogi sutikau. Jis tada sakė, jog čia atvyksta rengiant bei įgyvendinant šio garsaus dvaro parko renovavimo projektą. Talkina Laimutis ir puoselėjant garsųjį Palangos parką prie Tiškevičių rūmų, dalyvauja kituose ženkliuose ir aktualiuose Lietuvos šios srities projektuose, kuriuos siekiant deramai surikiuoti reikėtų stambaus jaučio odos ploto…
„Kaip ten bebuvę, tačiau daugiausia laisvės, kūrybos – kuriant savąjį parką-arboretumą, – kalbėjo Laimutis Januškevičius, šį parką kuriantis jau 27-uosius metus. – Kolekcijoje esama ir gana retų. Vienas jų – metasekvoja. Pasaulio botanikai net manė, jog toks medis nėra išlikęs, kol kinų botanikai aptiko Himalajų kalnų slėniuose.“
Laimutis visiems aprodė ir tulpmedį, taipogi reliktinį augalą. Arboretume – ir tokie Lietuvoje reti augalai, kaip dviskiautis ginkmedis, tridyglė gledičija, katalpa… Beje, magnolijos – taipogi reliktiniai augalai.
Augalai – tarsi spalvingosios dekoracijos
Vesdamas svečius po 27 metus kuriamą nuosavą dendrariumą-kolekciją, Laimutis akcentavo, jog pradžioje reikėjo pasirinkti: pagal kokį principą bus kuriama ši kolekciją.
„Galima orientuotis į geografinį (pagal kilmę: vienur – Europos augalai, kitur – Pietų Amerikos ir t. t.) principą, pagal sistematinį principą ir t. t. Tačiau man labiau prie širdies buvo dekoratyvumas, kai derinamos augalų (ir žiedų) spalvos, žydėjimo laikas… Dideliu patriotiškumu manęs nekaltinkite, bet derinau raudoną, geltoną ir žalią spalvas. Jos kolekcijoje atsikartoja“, – pasakojo smalsumo kupinus pasiteiravimus klojantiems žygeiviams, suburtiems Antano Stackevičiaus (irgi dendrologo).
Spalvų paletę formuoja ir alyvos, kurių esama apie 40 veislių.
„Alyvų mano kolekcijoje nėra daug, turtingiausia kolekcija yra Vilniaus universiteto Botanikos sode, Kairėnuose (apie 150 veislių). Alyvos – ne atskirame plote, o tiesiog „išbarstytos“, kad pasitarnautų dekoratyvumui, kaipo žydintys akcentai. Man asmeniškai patinka ir amerikinės liepos didžialapė forma, kurios lapai – kaip varnalėšos. O sidabrinės liepos lapų apačios spalva – sidabrinė. Kai esama vėjo, atsiveria gražus vaizdas“, – pasakojo aprodydamas kolekciją Laimutis.
Savotiškas efektas – ir riešutmedžiai juodalksnių fone. Pastarieji auga prie upelio, drėgnesnėje vietoje. O Laimutis jau atkreipia dėmesį į dar vieną dekoratyvinį akcentą – šviesiąją hortenziją (stambiažiedė forma). Dar efektingiau, kai jos – atskirų erdvių pakraščiuose. Kolekcijos savininkas pasidžiaugė, jog jau turi žydintį tulpmedį (medžiui – 20 metų), kurį padovanojo buvęs Dubravos bandomosios miškų urėdijos vadovas Kęstutis Šakūnas. Atvedė ir prie kaštono, kuris žydi net ir rugpjūty.
Žodžiu, ekskursija buvo ilgoka, informacijos pateikta tiek, jog vėl reikia prisiminti jaučio odą…
Neniekinkime invazijos, nes ji vis tiek mus suniekins
Pasak Laimučio, savo florą vadinti nekintančia substancija (konstanta) – tiesiog juokinga.
„Beje, uosialapio klevo dekoratyvinė veislė – ne tokia ir pavojinga. Turiu pasakyti, jog kai kurie invaziniai augalai pernelyg „tremiami“, nes to jie ne visada nusipelno“, – dėstė Laimutis Januškevičius, užsimindamas, jog nekalba apie Sosnovskio barštį ar kitus jam priartinamus, pridurdamas, jog, tarkime, pilkieji riešutmedžiai, paprasto lazdyno raudonlapė forma (ir t. t.) yra visai geri vadinamosios invazijos arba natūralizacijos pavyzdžiai.
Turėjo dr. Laimutis Januškevičius priekaištų ir Lietuvos kalbininkams, kurie ne visada deramai išklauso botanikus, tad augalus, ar medžius pavadina panašiai, kaip troleibusą pavadintume vielabraukiu.
„Keičiantis klimatui, norime to ar ne, tačiau į Lietuvą skverbiasi ir skverbsis augalai iš pietų“, – kalbėjo dr. Laimutis Januškevičius, vesdamas smalsiųjų žygeivių būrį menkučio Tolupės upelio, nedidelės užtvankėlės (žinoma, aplinkosaugininkų paliepimu ji nugriauta) link. Beje, lieptelis per Tolupės upelį – tarsi lieptelis kitos kartos link, juk anoje upelio pusėje yra sūnaus Artūro ir jo žmonos Olgos žemė. O mes prie liepto jautėmės tarsi į kokias džiungles patekę. Pasak Laimučio pašmaikštavimo, po ginčo su kaimynais ir aplinkosaugininkais, dabar jis paliko šią vietą biologinės įvairovės vardan.
„Dabar visiems svečiams sakau: pasižiūrėkite kaip atrodys kolekcija, kai manęs nebebus..“, – vėl šmaikštauja Laimutis, primindamas, jog daug pagalbininkų augalų priežiūroje kaip ir neturi. O ravėti, pjauti žolę reikia nuolatos. Ypač – kai siekiama dekoratyvumo. Kita vertus, Laimutis ir nuliūdino: genetinės formos – ganėtinai nestabilios. Štai pasodinus ąžuoliuką ir jam bujojant paaiškėjo, jog lapų spalvos – ne tos… Panašiai ir su kitais medžiais, kai jau reikia, siekiant dekoratyvumo, šalinti kai kurias šakas.
Visada šmaikščių žodžių pilnas kišenes turintis Laimutis (mokslininkas, muzikantas, dainininkas), aprodant savąsias alyvas, sakė: šitą įsigijau vaikščiodamas po rytinės kaimyninės valstybės medelyną ir pamatęs, jog alyvos veislė „Znamia Lenina“ („Lenino vėliava“). Žinodamas, jog Lenino vardu jie „neblefuoja“, nusipirkau, vildamasis, jog nenusvilsiu… Toji alyva iš tikro žydi labai gražiai…
Stokite į Laimučio partiją
Atsisveikindami gamtos draugai tądien Laimučiui padovanojo sėklų rinkinį. Tatai kolekcijos savininką nuteikė visai smagiai. Jis net apsidžiaugė, jog medžių laukti jam jau kaip ir nebereikia, nes ant galvos „nutūpė“ puošniųjų medžių lapų vainikas.
Sumanius Laimutį nufotografuoti, ėmiau agituoti: „Stokite į Laimučio partiją“. Visi laimingieji sustojo, visus nufotografavau. Gaila, jog kolekcijos savininko giminės toje partijoje (visiškai nepolitinėje) nedalyvavo. Gaila, jog COVID-as nukirto marčios Olgos tėvelį – apie tai gal kiek daugiau nei prieš metus guodėsi man paskambinęs jautriai netektį išgyvenantis kelionių draugas Laimutis.
Jo sodyboje tądien apsilankę gamtos draugai pajautė ne vien Gamtos Oazės grožį, o ir šios kolekcijos savininko Gerumą, kuris sietinas ir su virkdomu akordeonu, ir su gražiu balsu, ir su neišdainuojamomis dainomis.
Laimučio tėvelis, išmokęs savo vaiką groti akordeonu, tarsi nutiesė dar vieną lieptą į gyvenimą – Laimutis visada yra muzikos ir dainos šviesulys įvairiose sueigose, išvykose. Groja akordeonu ir dainuoja – tarsi profesionalas.
Žinau, jog Laimutis džiaugiasi visada patalkinančiais šeimos nariais: dukra Aiste (medikė, nors Laimutis irgi kone medikas, pasitraukė po antrojo medicinos studijų kurso, suvokęs, jog tas kelias – ne jam; įstojo į Žemės ūkio akademija ir tapo miškininku), žmona Rita, sūnumi Artūru (baigęs ŽŪA Miškų fakultetą, siekiantis įkurti medelyną), kuris įsikūręs greta arboretumo, sūnaus žmona Olga. Ima patalkinti ir 6 anūkėliai, kuriems, žinoma, labiausiai patinka maudytis arboretume esančiame vandens telkinyje.
Kaip tada nepaatvirausi: Laimučio kolekcijoje parke yra ir medis, skleidžiantis gardaus pyrago, įprasminančio šventes, kvapą. Kas tada nenorėtų stoti į Laimučio partiją, tikrųjų gamtos draugų partiją.
Jei gyvenimas – medžiui apglėbti, galėtume pasakyti ir tiksliau: Laimučio gyvenimas – gyvenimui apglėbti.
Augusto Uktverio nuotraukos
