Gyvenimas: lyg ir prie margojo strazdo
Pasibuvimas su Varnių regioninio parko direkcijos vadove Irena ZIMBLIENE
Irena ZIMBLIENĖ (kairėje) ir Rambyno regioninio parko direkcijos vadovė Diana MILAŠAUSKIENĖ
„Žaliasis pasaulis“ siekia garsinti savo puslapiuose asmenybes, kurios savo gyvenimą yra susiejusios su gamta, jos vertybių išsaugojimu, puoselėjimu. Šį kartą atsigręžiame į Ireną Zimblienę, Varnių regioninio parko direkcijos vadovę. Ji nuoširdžia, gilia ir tolygia veikla daugeliui žinoma Lietuvoje, ypač tiems, kurie susidomi Varniais ir jų apylinkėmis, kurie atkreipia dėmesį į pozityvias permainas šiose vietose.
Pasilabinęs su direktore Varnių žemėje ir sakau: „Šaunu, jog čia yra toks žmogus, kaip Irena Zimblienė!“. Tiesa, žinau, jog visokios liaupsės pašnekovei neitin reikalingos. Geriau – konkretūs pasiteiravimai.
Septyni keliai, pasak profesorių Česlovą Kudabą, veda iš Varnių, tačiau nė vienas iš jų Jūsų neišvedė… Kaip čia nutiko? Ar dėl to, jog esate labai tikra žemaitė, ar?..“ – stačiokiškai teiraujuosi po pasilabinimo.
Atėję į šį pasaulį kiekvienas atsinešame savastį, gebėjimus. Jais kartais ir paabejoju, tačiau pagalvojusi susivokiu, jog viskam reikia laiko ar aplinkybių. Gal dar kiek – ir sveikatos.
Kodėl iš Varnių neišvažiavau? Siūlė likti Vilniuje, imtis mokslinės veiklos tuometiniame Pedagoginiame institute, kurį baigiau. Gal čia turėčiau dėkoti Vytautui Nedzinskui, buvusiam Žuvinto rezervato direktoriui. Beje, Žuvinto rezervatas tapo „duona“ mano diplominiam darbui. O pats Vytautas Nedzinskas padėjo susivokti: ko žmogus siekia?.. Moksle – vieną kryptį reikia pasirinkti, o norėjau kiek platesnės veiklos. Nors pradžioje norėjau būti ir chirurge, ir genetike, ir ornitologe… (Šiandien išgirdau paukščiuko kalbą: strazdas!) Kita vertus, tos visos paminėtos sritys, plačiąja prasme, man nėra svetimos iki šiolei, domiuosi. Nesvetima man ir bendravimas daina, šokiu.
Tačiau esu vadovė. Gal tas charakterio bruožas glūdėjo dar vaikystėje, kai mano mama mane vadindavo „motina“, nes rūpinausi kitais vaikais, dviem seserimis.
Turiu dar pasakyti, jog tais septyniais (o gal ir kai kuriais kitais) keliais į Varnius ir atvykau, nes esu kilusi iš Akmenės rajono, Šapnagių kaimo. (Greta naujosios Akmenės; beje, yra ir tokia „Šapnagių polka“.)
Šapnagiuose buvo Jūsų, kaip gamtininkės, pati pradžia?
Mokydamasi Naujosios Akmenės 1-ojoje vidurinėje mokykloje labai rimtai susidomėjau (gal 6-oje klasėje) paukščiais, ornitologija. Tėtis nupirko žiūronus, o profesoriaus Tado Ivanausko tritomis apie paukščius buvo pati geriausia maldaknygė. Eidavau į gamtą stebėti paukščių ir viena. Labiausiai tuomet paukščius ėmiau pažinti pagal jų skleidžiamus garsus.
Ir kada „nubudote“ kaipo vadovė?
Kur kitur, jei ne mokykloje. Jei reikėjo kur ką organizuoti – su malonumu…
Baigus Pedagoginį institutą buvo viskas aišku – važiuoju į Varnius. Nes visada norėjau būti žemaite, dirbti Žemaitijoje. Kai mokiausi pedagoginiame institute, dėstytoja Vilija Targamadzė, tapusi profesore, vadindavo mane žemaitiškai: mažylel… Kai atlikau praktiką Alsėdžiuose, pirmą kartą pamačiau kaip švenčiamos Užgavėnės, Akmenės krašte anksčiau to nebuvo. Patiko viskas Žemaitijoje, tad ir žinojau jau studijuodama: grįšiu į tą kraštą.
Varnių mokykloje ėmiausi biologijos mokytojos darbo, greitai tapau ir užklasinės veiklos organizatore – rūpėjo įvairūs renginiai, olimpiados, šokiai, dainos…
Tad mokykloje buvote biologė, su įvairiausiais nukrypimais, iš jų – ir meniniais… Žodžiu, buvote ne futliarinė pedagogė.
Visa tai man ir patiko. Nes žinojau: laisvą mokytoją vaikai myli ir gerbia. Štai vakar baigėsi seminaras mokytojams, kuriame pasidžiaugiau, jog pedagogai į seminarą atvyko, nes siekia laisvės, improvizacijų, vis kitokio bendravimo su vaikais. Įsitikinu, jog tokių laisvų, atsiveriančių vaikams pedagogų mokykloms labiausiai reikia. Prisimenu savo kolegę iš jaunų dienų, istorijos mokytoją Jadvygą Dzindzalietaitę: „Šok, dainuok, Irute, su vaikais, kol gali. Čia yra gyvenimo esmė. Ir tegu dyvijasi tie, kas to nesugeba..“.
Toji gyvenimo esmė vėliau tik plėtojosi…
… ir kelius tvarkiau, ir kalnus, t.y. kalvas tvarkiau, ir… Tačiau prieš tai, po 10-ies metų mokytojavimo, 1991-ais tapau Varnių Motiejaus Valančiaus vidurinės mokyklos direktore. Pradėjau veiklą nuo mokyklos aplinkos tvarkymo – vejos, gėlynai, keliukų asfaltavimas, suoliukai, staliukai, poilsio kampelis mokyklos kieme… (Labai tada padėjo jau Anapilin išėjęs tuometis Varnių girininkas Aloyzas Butikis.)
Nuo 1997 m. vasario 27-osios vadovaujate Varnių regioninio parko direkcijai. Lyg ir staigokas posūkis Jūsų gyvenime?
Sakau: man visą laiką reikėjo veiklos. Ir vis kitokios. Gal todėl, jog mokykloje esama ir daug monotonijos: nuo rugsėjo iki birželio… Kita vertus, praktika Žuvinte gal irgi, kaip ir Marija Jankauskienė (Žemaitijos nacionalinio parko biologė) padėjo. Marija man pradžioje tiesiog aiškiai nusakė („Irena, eik iš mokyklos, tavo vieta – saugomose teritorijose“) ką turėčiau Varnių krašte atlikti.
Kalbamės kabinete, tačiau pro jo langus – juostantis dangus. Tad paralelė: dirbti vis sunkiau?..
Darbo krūvis vis didėja, funkcijų nemažėja. Devyniese vis didesnę naštą nešame. Direkcija yra tam tikros teritorijos akys, ausys ir visi kiti juslės organai… Be to, reikia išmanyti ir teisės aktų, poįstatyminių dokumentų postulatų turinį, esmę. Kai kas išeina į pensiją, kai kas nebemato prasmės dirbti, kai kas lengvesnio kelio ieško… Kai ateina jaunas specialistas – mokymai, mokymai, mokymai…
Mes, kaipo darbuotojai, jaučiamės šiandien neramiai. Ruošiamasi viską centralizuoti, tačiau ar tam pasiruošta? Aišku, jog ne. Ypač jaučiame tai mes, vadovai, buhalteriai, o specialistai gal aštriau pajaus, kai laiku negaus atlyginimo.
Regioninio parko specialistų darbas yra specifinis. Žiūrėk, į ekskursiją, edukacines veiklas svečiai prašosi vakarop. Ekskursijos, edukacinės priemonės organizuojamos ir nakčia, juk gamtą pažinti reikia ir nakties metu… Tad iš aukščiau jei kas planuoja… Kaip žinoti, jog specialistui darbo grafikas turi būti netradicinis. Kai viską reikės derinti per vieną šalies centrą – suprantate, kas gausis… Ypač, kai nėra ir duomenų valdymo sistemos. O ekskursijų srautai nenutrūksta, daug ką keisti reikia čia ir dabar. Nuolat veikia ir įvairios stovyklos. Štai ką tik išvyko pedagogai (muzikos ir dailės), kuriems gamta – taipogi savastis. Ir viskas vyksta ne be mūsų specialistų.
Gal galima atsisakyti kokių stovyklų, kursų?, – teiraujuosi.
„Kaip?.. Juk mes turime Gamtos mokyklą, tai yra tiesioginė mūsų pareiga. Kas geriau žino Varnių regioninio parko teritoriją, nei mūsų direkcijos specialistai. Be to, mes turime vykdyti ir šalies Vyriausybės patvirtintą parko direkcijos veiklos programą. Visos papildomos veiklos – be kokio nors papildomo finansinio atlygio. Kas bus, kai viskam ims diriguoti Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras, kuris bus susaistytas bent su 400 įstaigų? Į tą skaičių papuolame ir mes, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir jos padaliniai“, – sako pašnekovė Irena Zimblienė.
„Esant tokiai padėčiai susivoki, jog valstybėje yra sumauta situacija, kai bet koks objektas turi būti „sunkiamas“. Tarsi naujos baudžiavos era artinasi – ponas žino, dirbk cholope!.. Kaip tokioje situacijoje žmogus nesiskųs ir neemigruos?.. Aišku tik tiek, jog mūsų valstybėje „dingsta“ milijardinės sumos – niekas nekaltas… Vadinasi, valstybės kol kas nekuriame – tik chaosą, raginant apačias „susitrumpinti uodegytes“.
Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras – kas tai, iš kur atsivežtas produktas“, – teiraujuosi pašnekovės.
Toks centras, kiek teko girdėti, nuo 2005-ųjų funkcionuoja Suomijoje. Gal ten kiek kitoks psichologinis klimatas darbui, o Lietuvoje… Gal čia kokių padalinių ir nebus, viskas priklausys nuo kompiuterizuotų schemų, programų. Kaip jau sakiau, bendros programos dar nesukurtos, tad kaip toje elektroninėje erdvėje reikės dirbti?.. Įvardijamos suomių bėdos, grėbliai, ant kurių mes ruošiamės stotis… Nors reikėtų pasimokyti bent iš svetimų klaidų. Kiek žinau, suomiai nieko neforsavo, veiklą vystė dviem etapais, tačiau ir taip dirbant būta bėdų dėl biurokratinių slenksčių. Kita vertus, valstybę valdyti pagal kokius „maximistinius“ modeliukus?.. Valstybė – kur kas daugiau, nei nuogas pelno siekimas. Jei dar valstybė yra gilioje duobėje?..
Susivoki, jog viršuje stovintys (gulintys) reformas gali vykdyti pasitelkę petriukų kurmeliukų kirvelį, kai apačioje ropojančiųjų prašoma dirbti nuoširdžiai.
Nuo 2019 metų sausio 1-osios būsime centralizuoti. Tad ir nežinau, ar aš dar galėsiu dirbti. Juk iš regioninių parkų liks tik 4 centrai. Tiesa, iš buvusių regioninių parkų direkcijų liks skyriai (liks ir lankytojų centrai), tik direktoriams vietos lyg ir neliks. Tokios kalbos, konkretesnės informacijos vis nesulaukiame. Labai džiaugiamės, jog kol kas galime ramiai dirbti“, – sako visą gyvenimą mokyklai ir saugomoms teritorijoms pašventusi Irena Zimblienė, pridūrusi, jog nežinanti kiek čia valstybė sutaupys lėšų.
Būsiu kiek bjaurybiukas: uzurpuojate Varnių kraštą, nes dukra eina Jūsų pėdomis gimnazijoje, o žentas dirba regioninio parko direkcijoje… Kai mūsų valdžiukės šuliokų buvo niekinami miškininkai, urėdai, buvo aiškiai sakoma: tradicijos – nesveika! Tad jei ir virtuozo smuikininko vaikas smuiką „kalbina“ – nesveika!.. Gal gyvenimo gelmės, tradicijų tęstinumo suvis neturi būti net ir saugomose teritorijose?..
Jei atsakyčiau vienu sakiniu: kur tada mes nueisime?.. Kita vertus, propaguojame turizmą, keliones, migraciją. Tampame tarsi čigonais. Ar lietuviams skirta tokia tradicija? Suvokiu, jog migraciją iššaukia karai, chaosas, suirutės, persekiojimai… Kas laukia Lietuvos, jos provincijos, senovinių kaimų?.. Lietuva niekada nebus Lietuva, jei tik bėgsime į vilnius, kaunus, klaipėdas ar dar toliau… Nelieka etnoso, tradicijų, tautos, nes šaknų kaip ir nebelieka… Esu daug mačiusi pasaulio (nors kalnai ir jūros neitin vilioja, Žemaitijos kalvų ir Lūksto ežero pakanka), tačiau blaškytis nenoriu. Beje, ir visas daržoves, kurias vartojame ištisus metus, mūsų šeima užsiaugina pati. Vakar labai džiaugiausi lietaus perlieta iki paskutiniojo siūlo…
Ar džiaugsimės, jei mūsų vaikai taps ne Lietuvos, o pasaulio vaikais, klajokliais. Jie nutautėja… Arba gyvena tik sau, kad numirtų vienatvėje.
Paminėjote klajoklius ir vietos bendruomenių svarbą… Pamenu, gal prieš 20 metu kalbėjausi su atstovu iš saugomų teritorijų, teiravausi apie ryšius su vietos bendruomene. Ir išgirdau: „kam mums ta vietos bendruomenė?“. Ar toks klausimas Jums aktualus? Ar, žemaitiškai tariant, susirokoujat?
Mūsų direkcijos buveinė – Ožtakių kaime. Pradžioje šio kaimo bendruomenė į mus, saugomų teritorijų atstovus, žiūrėjo labai šnairai… Tai nutiko dėl kai kurių piktokų Ožtakių gyventojų pažiūrų. Čia, kur kalbamės, stovėjo buvusio kolūkio pirmininko namas, virš kurio pamatų ir iškilo Lankytojų centras.
Skundėsi… Kai įsikūrė Ožtakių bendruomenė, kurios pirmininkas dabar yra Andrius Bajorūnas, Lankytojų centre vykdo visas sueigas, vakarones. Tad dabar – santarvė. Maloniai nuteikia Luokės, Bilionių, Upynos, Požėrės ir kai kurių kitų kaimų bendruomenės.
Gaila, jog pačiuose Varniuose panašios bendruomenės nėra.
Deklaruojama: saugomos teritorijos turi visada būti atviros lankytojams. Tačiau ar tie lankytojai kartais šio bei ano nesumindo (tiesiogine ir perkeltine prasme)?
Didžiausia širdgėla: pradėjo gausiai lankytojai plūsti tada, kai mūsų pažintinių takų mediniai (Debesnų, Paršežerio) grindiniai jau pūva… Kas penkeri metai medinius takus per pelkes vis reikia atnaujinti. Džiaugiuosi, kad lietuviai atrado Lietuvą, kad keliauja atskirai, šeimomis, giminėmis, klasėmis, kolektyvais, tačiau… Mums lėšų takų atnaujinimui, darbuotojams trūksta… Savanorių iš Lietuvos tinkamų taipogi neatsiranda. Gal ir todėl, jog net nuo Telšių esame nutolę apie 30 km. Varnių mokiniais esame patenkinti, tačiau to nepakanka.
Beje, Gamtos mokykloje dirbama jau ir pamirštant sezoniškumą. Nuolat vykdomas neformalusis vaikų švietimas. Žiemą buvo 9 neformaliojo ugdymo grupės (3 iš Šilalės, ir 6 – iš Telšių). Su vaikais dirba 3 mūsų specialistai ir 9 samdomi pedagogai.
Toks garsus ekonomistas, kaip Gitanas Nausėda, ims ir plos geležiniu klausimu: o kokia iš viso to ekonominė nauda?
Tada klauskime ir kitoniškai: kokia gyvenimo nauda, kokia asmenybės nauda, kokia žmogaus vertė?.. Esu giliai įsitikinusi, jog gamtos mokyklos yra privalomos ugdant naujas asmenybes, t.y. jaunimą. Ne tik miestuose, o ir kaimuose. Tada neliks ir tokio ar panašaus banalaus pasiteiravimo: mamyte, iš kur į krautuvę atiteka pienas?.. Juk daugelis vilniečių vaikų atsakys, jog pienas – iš „Maximos“. Ir kartu vaikai yra sumušami reklamos propaganda: bijokite dėlių, dilgėlių, erkių, piktžolių… Pamirštama, jog žmogus – tik gamtos dalelytė, panorstanti susireikšminti.
Pamenu, kai vienas Gamtos mokykloje su vaikais dirbęs pedagogas džiaugėsi po išvykos į mišką: mokiniai viską organizavo, šiukšles ir šakas rinko, be degtuko laužą įžiebė ir t.t. Neminint jau to, jog žino kaip miške elgtis, jaustis (ten esame svečiai), kur eiti, kad nepasiklystų, kaip įvardinti medį, augalą, žolę, gėlę…
Baigti pokalbį norėčiau tokiais keliais žodžiais: „Ko gero, iš Varnių eina visi paminėtieji keliai, ir visi – į gamtą“.
Sutinku. Nes gamtoje – ir kultūra, ir istorija, ir pats nedrąsusis (gal dėl nežinojimo, kad rasotą žolę pajauti eidamas basas) žmogus…
Augusto Uktverio nuotraukos