Rudens rekordiniam karščiui sušildžius Varėnos krašto pušynus (gal – ir visą Lietuvą) ar galėtum lengvai pastverti tą, kuris nuotaikos geresnės neturėtų. Jei jau tokią dieną kokia graži šventė iš dangaus kartu su gražiu oreliu išpuolė – šventė yra dvigubai malonesnė.
Puikus būrys svetelių ir šeimininkų beigi vietos žmonių, marcinkoniškių, tądien atėjo į Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centro atidarymo iškilmes Marcinkonyse. Būta čia svetelių ne vien iš Vilniaus, o ir iš Lenkijos, iš Vygrių nacionalinio parko.
… Marcinkonys. Tai pačiame Dzūkijos pakraštyje gražių pušynų svetainėje įsikūręs vienas didžiausių kaimų Lietuvoje. Sodžiaus pirkios ant smėlio kalvų, grupelėmis ar pavieniui, išsibarsčiusios 143 ha plote. Kiekviena kaimo dalis (tarsi koks Vilnius) turi savo pavadinimą: Geniai, Naujaliai, Gaidžiai, Naujadvarė, Januliai… Marcinkonių apylinkėse gyvenantys dzūkai vadinami šiliniais, nes kaimą supantys miškai maitino, rengė ir saugojo nuo pavojaus vietinius gyventojus. Geriausia pažinti Marcinkonis ir jų apylinkes keliaujant pėsčiomis Zackagirio pažintiniu taku, kuris prasideda nuo Lankytojų centro. Takas driekiasi 13,8 km, galima pasirinkti ir trumpesnes 7 km arba 10,5 km atkarpas. Čia pamatysite Marcinkonių kraštui būdingus miškus, smėlynus, pievas ir „Meškos šiknos“ aukštapelkę. Kalninės arnikos bei tamsialapiai skiautalūpiai, žaliosios meletos bei kukučiai – tai tik keletas iš saugomų rūšių augalų ir paukščių, kurias galima čia aptikti. Mažiesiems lankytojams skirtas 3,6 km Girinio takas, įrengtas prie senojo malūno tvenkinio.
… Kaip ir dera karštą dieną, pradžioje svetingieji dzūkai visus atvykėlius kvietė į dailią pavėsinę prie kavos ar arbatos, kartu kiek ir užkąsti. Geriant arbatą visada ir kalbos atsiranda, net ir visai nepažįstami vienas kitam šypso…
Su ta šypsena jau galima artintis ir prie Lankytojų centro, kur Marcinkonių etnografinio ansamblio senieji dainininkai su daina pasitinka, kur jau kyla pirmą kartą šioje vietoje stiebais keturios vėliavos, kur trimitininkas skelbia iškilmių pradžią. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovas Eimutis Gudelevičius (vėliau įvardintas, dėl „įmirkusių“ statybų, kaip geriausias statybininkas visose Lietuvos saugomose teritorijose) rėžia trumpą kalbą, primindamas, jog viskas atsiranda ne ant plyno lauko, o ir prakaitą braukiant. Kartu priduria, jog tuoj čia pat bus ir kitos iškilmės – Gamtos mokyklos Marcinkonyse atidarymas (apie šį atidarymą – kitame mūsų savaitraščio numeryje – red. pastaba).
Tradicinis ritualas – kerpama atidarymą simbolizuojanti juostelė, vietos klebonas Povilas Paukštė švęstu vandeniu šlaksto pastato link, tad laikas visiems viską viduje apžiūrėti.
Lina Černiauskienė, Marcinkonių lankytojų centro vadovė, kopiančiuosius laiptais patikino, jog
šis pastatas tik atgimsta. Net trečią kartą. Pradžioje manyta, jog čia įsikurs kaimo ambulatorija. Po to nuspręsta ir 1998-ais čia atsirado lankytojų centras bei svečių namai. Dabar šitaip gražiai pastatas, tiek išore, tiek ir vidumi, renovuotas.
„Atsirado dvi erdvios ekspozicijų salės, puiki patalpa konferencijoms, daug erdvės lankytojams. Tad viliamės, jog šiame pastate, kur ekspozicija skirta ir šiliniams dzūkams, apsilankys kur kas daugiau žmonių, nei būta iki renovavimo“, – kalbėjo Lina Černiauskienė.
… Sugužėjus visiems į Lankytojų centro konferencijų salę Eimutis Gudelevičius skraidino nuoširdžius padėkos žodžius visiems ir visoms, kurie savo veikla sukūrė ar atnaujino Lankytojų centrą – ir projektuotojams, ir statybininkams, ir dizaineriams (vidaus ekspoziciją įrengė UAB „Ekspobalta“), ir saviems, t.y. nacionalinio parko direkcijos specialistams. Eimutis Gudelevičius net pajuokavo, jog (o nelaime!) kai kurie statybininkai prie šio objekto per keletą metų net ir bankrotą patyrę… (Pagrindinius statybos darbus pradėjo UAB „Skirnuva“, o baigė kita bendrovė iš Alytaus.) Tačiau vis tiek visi buvo pagerbti! Kaip ir visi kiti – ir pagiriamaisiais raštais, ir simboliniais spanguolių kapšeliais, kuriuose įkūnijamas linkėjimas stiprybės.
Pasveikintieji, kaip ir dera, taipogi tarė sveikinimo žodžius, nes juk Dzūkijos nacionalinis parkas lyg ir neturėtų bankrutuoti… Laukia ilgas ir gražus gyvenimas.
Tatai žinodamas, Druskininkų miškų urėdijos urėdas Zenonas Naujokas puolė paneigti Eimučio Gudelevičiaus žodžius, jog visi, kurie kiek turi saitų su Dzūkijos nacionaliniu parku, tuoj ir bankrutuoja (salėje ošia juoko banga).
„Mūsų miškų urėdijoje yra bene pusė parko teritorijos. Iš tikro, gražiai bendradarbiaujame, ir visai (nei vieni, nei kiti) nesiteikiame bankrutuoti. Džiaugiamės, kad dirbate sunkiai, tačiau visai gražiai sekasi…“ – sakė Zenonas Naujokas.
Rūta Baškytė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotoja, tradiciškai dovanojo Lankytojų centrui naują albumą, į kurį sveteliai galės rašyti ir gerus, ir paakinančius žodžius.
„Kai prieš septynis metus šios saugomos teritorijos direkcija turėjo keltis į Merkinę, tada aš pati prisižadėjau, jog Marcinkonyse gyvenimas ir toliau bus neapmiręs. Puiku, jog pastatai sutvarkyti, tad dabar svarbu, kad juose prasidėtų veikla pripildytas gyvenimas. Kolektyvas yra šaunus, išradingas, tad žinau, jog gyvenimas čia bus gražus“, – kalbėjo Rūta Baškytė.
„Dzūkijos nacionalinio parko sėkmė – ir mūsų rajono sėkmė. Juk mes visi norime, kad Varėnos rajonas taptų traukos centru. Iš Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos veiklos iš tikro mes galime daug ko pasimokyti. Štai neseniai čia būta ir kraštiečių sambūrio, kuriame kalbėjo įvairių sričių atstovai. Visi sakė, jog iš naujo atrado šį kraštą, nors čia ir yra įsikūrę ar sodybas turi“, – kalbėjo rajono savivaldybės meras Algis Kašėta.
Vygrių nacionalinio parko (Lenkija) direktoriaus dr. Jaceko Lozinskio sveikinimo žodžius lietuviškai perskaitė Rūta Baškytė:
„Mes ne kartą su gražiu pavydu žvelgėme į nuostabius Dzūkijos nacionalinio parko specialistų pasiekimus, nes mūsų ir šio parko gamtinės sąlygos yra panašios. Jungia mus ir gamta, ir istorija, ir profesinio bendradarbiavimo patirtis įgyvendinant įvairius projektus. Vygrių nacionalinis parkas gavo iš draugų Lietuvoje ąžuolo sodinuką, kurį įkurdinome prie Vygrių ežero kranto. Šia proga noriu dovanoti fotografijų triptichą, kur pavaizduoti trys medžiai – beržas, ąžuolas ir pušis. Ąžuolas atstovauja visiems medžiams, po juo buvo aukojama, atliekamos ritualinės apeigos – maldos, santuokos, priesaikos… Ąžuolas simbolizuoja jėgą, o beržas daugelio tautų tikėjimuose vadinamas šventu medžiu, simbolizuojančiu tyrumą. Gausiai mūsų miškuose auganti pušis – nuoširdumo, miško savininko tyrumo bei draugystės simbolis.“
Kolegos iš Lenkijos Maciej Ambroziewicz ir Elžbieta Perkowska bičiuliškai džiaugėsi naujuoju statiniu Dzūkijos nacionaliniame parke. Jie, po Vygrių nacionalinio parko vadovo dr. Jaceko Lozinskio žodžių, įteikė simbolinę trijų medžių nuotrauką.
Dr. Albinas Tebėra (Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija) linkėjimo žodžiais priminė, jog lietuviai dažnai pamirštantys ką iš tikro turi. Mat tekę stebėti apsiašarojusį solidų japoną, kurį sujaudinusi lietuviškosios gamtos, etnokultūros, žmonių dvasios vienovės grožis.
Prasmingas buvo Marcinkonių pagrindinės mokyklos direktoriaus Jono Žieminyko žodijimas:
„Anksčiau mūsų mokykla, tiesiogine prasme, šildė šį pastatą. Dabar džiaugiuosi, jog šildyti nebereikės, o netiesiogine prasme, jau jūs visus mus šildote ir šildysite“.
Neatsitiktinai vienas iš linkėtojų sakė, jog geriausia būtų, jei ateityje būtų ne ramybė, o judėjimas. Judėjimas teikia ir įvairiausią šilumą.
Augusto Uktverio nuotraukos
