Vacys PAULAUSKAS
Mėgėjų žvejybos tarybos narys
Gyva žuvelė ir lydekos
Šias tas apie žuvavimo išmones ir tradicijas
Konkursui GAMTOS FOTOGRAFIJA - 2018. Trakietis dainininkas Aleksandras Makejevas prie savo laimikio. (Vytauto ŽEMAIČIO, Senieji Trakai, nuotrauka)
Sveikinant meškeriotojus sulaukus 2018-ųjų norėtųsi pasveikinti ir su poledinės žūklės sezono pradžia. Nors patys nekantriausi ir drąsiausi gruodyje surado lopinėlį užšalusio vandens ir drįso ant plono ledo užsiropšti bei pirmuosius ešeriukus suvilioti, liežuvis nesiverčia poledine žūkle tai vadinti. Veikiau čia nepamatuota rizika prisišaukti nelaimę. Gaila, tačiau tikro ledo belaukiant jau ir šiemet tragiškų baigčių neišvengta. Visgi turėkime vilties, jog sinoptikų prognozės anksčiau ar vėliau išsipildys ir tikro poledinės žūklės sezono šią žiemą sulauksime.
Buvau išbartas
Jau ne pirmi metai, kai iki sausio 1-osios, nesulaukę patikimo ledo, meškeriotojai nespėjo pastatyti skritulių ar vėliavėlių, nes nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. draudžiama žvejoti masalui naudojant žuvelę (išskyrus žvejybą Kuršių mariose ir žvejybą žuvies gabalėliu).
Kitaip nutiko 2001 metais. Tąkart iki Naujųjų metų buvo atsiradusi patikimo ledo danga ir ant jo suplevėsavo raudonos vėliavėlės. Apie tai, nieko blogo negalvodamas, aš ir parašiau straipsnį „Vėliavėlės plevėsuoja“ – ledas traška nuo žmonių“ („Žaliasis pasaulis“ 2001 m. Nr. 43), tačiau už šį rašinį buvau labai išbartas savo bičiulio Juozo Savicko, o jam antrino ir geras mano draugas Steponas Pučinskas. Abu garbūs, meškeriojimo sporte laurus pelnę vyrai manė, jog šio nesportiško, rusų meškeriotojų populiarinamo žuvų gaudymo būdo neverta propaguoti ir kaip nors jį skatinti. Juolab nedera taip elgtis su vaikais ir jaunimu dirbančiam meškeriotojui. Jiems jau tada atrodė, jog dera atsisakyti žvejybos vėliavėlėmis ir skrituliais, prilyginant šiuos įrankius Lietuvoje draudžiamoms naudoti šakotinėms. Daug abejonių jiems kėlė ir kiti žvejybos būdai, kur masalui naudojama gyva žuvelė. Kaip tik todėl Stepono Pučinsko 1997 m. išleistoje knygoje „Mėgėjiška ir sportinė žūklė“ ir 2002 m. pasirodžiusioje bei 2011 m. papildytoje knygoje „Šiuolaikinė žūklė“ nėra net užsiminta apie gyvų žuvelių panaudojimą žūklėje. Apie tai, kad reikėtų atsisakyti masalui naudoti gyvas žuveles, pasigirsta vis daugiau balsų, tačiau su jau minėta išlyga žvejyba gyva žuvele leidžiama ir šiandien, o kaip bus ateityje – parodys laikas. Norint geriau suprasti šios nuostatos esmę verta pasidomėti žvejybos, masalui naudojant gyvą žuvelę, raida Lietuvoje.
Knygą „Meškeriojimas“ atsivertus
Dar 1957 m. meškeriotojus pradžiugino autorių kolektyvo parašyta knyga „Meškeriojimas“. Joje Juozo Savicko bendražygis, sportinės žūklės pradininkas Lietuvoje Algirdas Šaulys skyriuje „Meškerės“ detaliai aprašo visus tuo metu naudotus mėgėjų žvejybos būdus. Tarp jų yra aprašymas „Meškeriojimas gyva žuvele“. Jame skaitome apie šakotinę ir skritulius: „Šakotine taip pat meškeriojama nuo kranto arba iš valties. Ji statoma pagal ajerus, žoles ir kt. (30 pav., c). Tai paprastas medinis dvišakis, ant kurio kryžminiu būdu, pradedant nuo laibgalio, užvyniojama kaproninė, šilkinė arba medvilninė virvutė. Jos galas, ant kurio užkabinama žuvytė, įkišamas į plyšį, įskeltą dvišakio kojelėje. Dvišakio plonagalys pririšamas prie medžio šakos ar įbesto į dugną kuolo.“
Supažindinus su šakotinės veikimo principu aprašomas skritulių panaudojimas: „Iš valties ežeruose lydekos ir plėšriosios žuvys gaudomos skrituliais. Vienu metu gaudoma keliais skrituliais. Esant ramiam orui ir silpnam vėjeliui, jų skaičių galima padidinti iki dešimties. Per daug skritulių imti neverta, nes sunkiau susidoroti“. Toliau patariama: iš ko ir kaip skritulius pasigaminti, o 31 pav. parodomas gyvų žuvyčių užmovimas ant kabliuko ir ant prietaisėlių.
Skyrių „Sportinė žūklė žiemą“ parašė Juozas Savickas. Temoje „Gaudymas gyva žuvele“ taip pat aprašomas šakotinės panaudojimas: „Žiemą šakotine galima pagauti lydekų, ešerių, starkių, vėgėlių. Šakotinė naudojama tokia pat, kaip vasarą, tik valas susukamas ne ant medinio dvišakio, bet ant metalinio, nes tenka šakotinę paskandinti po ledu, kad neįšaltų. Valui suvynioti praktiška pasigaminti trikampį iš storesnės aliuminio vielos, nes ji nerūdija ir negadina valo. Atvyniojus reikiamo ilgio valą žuvelei paleisti, valas įspraudžiamas tarp vielos sudūrimo arba į tam reikalui pritvirtinto kamštuko įpjovą.“
Toliau aprašoma, kaip šakotinė skandinama eketėje ir pastebima: „Šakotinių mėgėjai mailiaus pasigauna rudenį ir laiko jį tinklelyje po ledu arba šaltiniuose. Indas su pagautu mailiumi paprastai laikomas aketėje, nes, užšalus vandeniui, žuvelės greitai nugaišta“.
Būtina paminėti tai, jog 1974 m. Mėgėjiškos žūklės Lietuvos TSR vidaus vandenyse taisyklėse tarp mėgėjiškų žūklės įrankių šakotinė nepaminėta ir todėl naudoti žvejybai draudžiama. Manau, jog tai padaryta supratus, kad brakonierių po ledu paskandintos šakotinės gamtosaugininkų sunkiai aptinkamos. Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvos gamtos apsaugos komitetas bei Medžiotojų ir žvejų draugija nepriklausė sąjunginiam pavaldumui, bet buvo savarankiškos institucijos ir galėjo nepaisyti kitose respublikose žvejams mėgėjams egzistavusios tvarkos ir savo iniciatyva uždraudė šakotinių naudojimą.
Aptariant knygą „Meškeriojimas“ būtina paminėti A. Bulotos parašytą patį pirmąjį skyrių „Sportinė žvejyba“, kur apžvelgiant temą „Teisinė meškeriojimo sporto padėtis ir žuvisauga“, be kita ko randame:
„Daug žalos žuvų ūkiui daro pramoninė žvejyba, nesilaikoma nustatytų taisyklių ir terminų, nustatyto tinklo tankumo bei normų. Taip gaudant žuvį, išgraibstomas net smulkus žuvies prieaugis. Kai kurios žuvų artelės, norėdamos viršyti sugavimo planus, griežtai nesilaiko nustatytų žvejybos terminų, žvejoja su (specialiais) leidimais uždraustose vietose.
Paplitusi nuomonė, kad lydeka esanti toks grobuonis, kurį reikia visiškai išnaikinti. Pavasarį šio (vandens vilko) meškeriotojai su šautuvais išeina ieškoti į paežeres ir paupiuose užlietas pievas. Neršiančios lydekos, būdamos visiškai nusilpusios ir neatsargios, labai lengvai gaudomos ir naikinamos. Tačiau ar pagalvoja šie brakonieriai, kad nušovus ar nudūrus beneršiančią lydeką, žūva iki 150 tūkstančių ikrų, t. y. būsimų žuvelių. Lydeka yra vertinga pramoninė žuvis. Vandenyje (išskiriant, be abejo, karpių ir kitų žuvų ūkinius tvenkinius) ji išgaudo menkavertes ir silpnas žuveles.“
Skrituliai ir vėliavėlės
1968 m. išleidžiamas R. Budrio sudarytas „Medžiotojo ir žvejo vadovas“. Skyriuje „Mėgėjiškos žūklės būdai ir įrankiai“ rašoma: „Skrituliai. Jie dar vadinami ritėmis. Žuvų gaudymas skrituliais yra įdomus ir gana sėkmingas. Jais ežeruose ir tvenkiniuose, vandens saugyklose sugaunama labai didelių lydekų, starkių ir ešerių. Kaip žinome, Lietuvos vandenyse vienai valčiai leidžiama naudoti ne daugiau kaip penkis skritulius. Gaila, kad dar daug žvejų mėgėjų pažeidžia šį reikalavimą. Su tokiais reiškiniais reikia rimtai kovoti.“ Toliau – detalus skritulio aprašymas, jo veikimo principas ir žuvytės užkabinimas ant kabliuko.
Minėtose 1974 m. išleistose Taisyklėse tarp mėgėjiškos žūklės įrankių skrituliai paminėti ir jais „leidžiama žvejoti vasarą – iki trijų vienetų asmeniui“.
Aprašant žiemines meškeres teigiama: „Žiemą žuvys gaudomos iškirtus aketę, plūdine meškere, blizge, gyva žuvele ir avižėle.“
Skyriaus pabaigoje dar kartą primenama: „Žiemą meškeriojama ir gyva žuvele. Sugaunama ešerių, lydekų, starkių, vėgėlių“. Jau užsimenama apie vėliavėlės prototipą: „Meškeriojant gyva žuvyte, žieminei meškerei pritaisoma plastmasinė ar medinė ritė. Meškerės kotas įbedamas į ledą ar sniegą, prie pat aketėlės krašto“.
1969 m. išleidžiamas antras papildytas A. Šaulio knygos „Turistui meškeriotojui“ leidimas.
„Lydekas ir žiemą galima gaudyti tais pačiais skrituliais, kuriais žuvaujama vasarą, tik be lazdelių. Gaudant jais, eketė turi būti mažesnė už skritulį. Šalia jos supilamas nedidelis sniego kauburėlis, į kurį šonu įbedamas skritulys. Kad būtų geriau matyti, raudoną pusę atsukite į save. Skritulius išdėstykite linija arba šachmatine tvarka vienas nuo kito per 5-10 metrų. Lydekai pagriebus žuvelę, skritulys nukris ir valas išsivynios – užkibo!“, – pasakoja knygos „Turistui meškeriotojui“ autorius.
Įdomu tai, kad 1974 m. Taisyklėse randame draudimą naudoti skritulius su išlyga: „Žiemą skrituliais žvejoti draudžiama, tačiau žvejų mėgėjų būreliams paliekama teisė leisti žvejoti žiemą, turint iki trijų skritulių, jiems priskirtuose vandenyse“.
Minėtoje knygoje toliau A. Šaulys pastebi: „Tačiau ne visados patogu vežiotis skritulius: jie griozdiški, užima daug vietos. Čia ir vėl praverčia meškeriotojų išradingumas. Kokių tik instrumentų jie neprigalvoja tai žuvytei pagauti!“.
Toliau nupiešti ir aprašyti maskviškių žvejų mėgėjų žieminių įnagių lydekoms gaudyti pavyzdžiai. Tarp jų apžvelgtas spyruoklės su vėliavėle panaudojimo principas.
Įdomūs ir kiti A. Šaulio patarimai naudojant skritulius: „Paprasčiausia karpius žvejoti su skrituliais. Tais pačiais, kuriais gaudome lydekas, tik vietoj trišakio rišamas paprastas kabliukas. Ant jo užmaunama bulvė ir skritulys paleidžiamas.“
Įdomų patarimą randame šamų meškeriotojams: „Sėkmingiausia vilioti šamą skrituliais su paukštiena, paukščių žarnom, keptais žvirbliais (koks kulinaras! – V.P.), negyva žuvyte. Galite pabandyti laimę ir blizge, tačiau ežeruose ja suvilioti šamą sunkiau, o upėse, ypač Nemune – įprastas dalykas.“
Kai vasarą karšta, žuvys vangios ir nekimba, pasak A. Šaulio: „Belieka imtis skritulių ir meškerioti su gyva žuvele. Tik nereikia pamiršti, kad mėgėjiškos žūklės taisyklės vienai valčiai leidžia žuvauti ne daugiau kaip penkiais skrituliais.“
1982 m. išleistame autorių kolektyvo parašytame „Žvejo vadove“ teigiama: „Skrituliais vandens telkiniuose gaudomos lydekos, sterkai, ešeriai. Mėgėjiškos žūklės Lietuvos TSR vidaus vandenyse taisyklėmis vasarą žvejoti leidžiama vienam asmeniui iki trijų skritulių. Žiemą skrituliais žvejoti draudžiama, tačiau atskirais atvejais žvejų mėgėjų būreliams paliekama ši teisė jiems skirtuose vandenyse. Vis dėlto meškeriojimas žiemą skrituliais nesąžiningiems meškeriotojams yra gera priedanga brakonieriauti. Todėl sveikintina iniciatyva tų žvejų būrelių, kurie šio meškeriojimo būdo nepraktikuoja.“
Vadindamas skritulį 19-tojo šimtmečio anglų išmone, Ričardas Adamonis 1996 m. išleistoje knygoje „Plėšriųjų žuvų gaudymas“, pasakodamas apie lydekų žūklę skrituliais, pastebi: „Tai labai senas lydekų gaudymo būdas. Vakarų Europoje jis jau pamirštas, nes manoma, kad šis pasyvus žuvų gaudymo būdas nėra sportinis. Išties paleisti keli skrituliai labiau primena pastatytą tinklą nei mėgėjišką gaudymą. Lietuvos mėgėjiškos žūklės taisyklės numato tokį gaudymo būdą ir vienam meškeriotojui leidžia paleisti penkis skritulius“.
Įdomus R. Adamonio lydekų gaudymo žiemą gyva žuvele apibūdinimas: „Poledinė lydekinė. Žiemą šis lydekų gaudymo būdas vaisingiausias. Mūsų mėgėjiškos žūklės taisyklėse jis vadinamas „vėliavėlėmis“. Mat klasikinis šios meškerės elementas – kibimo metu suplevėsavusi raudona vėliavėlė“ .
Po detalaus vėliavėlės aprašymo paliesti ir kiti patogesni poledinės lydekinės variantai. Tarp kitko, knygoje „Plėšriųjų žuvų gaudymas“ detaliai aprašomas gyvos žuvelės naudojimas gaudant plėšrūnus plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, pasakojama apie masalui naudojamas negyvas žuveles.
***
Iš įvairiais metais Lietuvos meškeriotojams išleistos literatūros apžvalgos matyti, jog diskusija apie gyvos žuvelės naudojimą, skritulius ir vėliavėles egzistuoja jau daug metų ir, matyt, greitai nesibaigs. Šis žvejybos būdas, nors senas ir dažnai kritikuojamas, yra daugelio, ypač vyresnio amžiaus, meškeriotojų mėgstamas, rezultatyvus ir kol kas nedraudžiamas. Svarbu žvejybos metu neviršyti 6 kabliukų vienetų, o stintų žvejyboje kabliukų gali būti 12 vienetų. Baigiant dera priminti, jog nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d. lydekos „atostogauja“ ir gaudyti jų nevalia.
Pavarčius minėtą literatūrą galima suprasti ir tai, kodėl šiandien meškeriotojai ignoruoja vietoje mėgėjiškos žūklės kalbininkų sumanytą mėgėjų žvejybos sąvoką.