Margasis upėtakis
Žuvų ir žuvininkystės produktų vartotojai gerai pažįsta daugelį Lietuvos vandenyse gyvenančių ir besidauginančių žuvų rūšių bei neblogai orientuojasi atvežtų iš svetur įvairovėje. Nepaisant to, prekyboje nebūnančių mūsų krašto žuvų daugelis nėra matę ir mažai apie jas ką girdėję. Tarp tokių, labiau tik meškeriotojams žinomų rūšių, yra margasis upėtakis (m. upėtakis). Žuvų prekyvietėse galima nusipirkti gyvų ar šaldytų vaivorykštinių upėtakių. Šios abi upėtakių rūšys, kartu su šlakiais ir lašišomis, priklauso tai pačiai žuvų šeimai, tik mūsiškis upių ir upelių senbuvis m. upėtakis gyvenimo būdu ir spalvingumu skiriasi nuo iš Ramiojo vandenyno baseino atgabento vaivorykštinio. Nors apie sėkmingą m. upėtakių dirbtinį veisimą jau rašėme („Žaliasis pasaulis“ 2013 m. Nr. 41 ir 2014 m Nr. 42), dr. Vytautas Kesminas mano, jog dėmesys lašišoms ir šlakiams iš dalies užgožia m. upėtakių, šių vertingų ir labai gražių žuvų, paplitimo reikšmę.
Šaltavandenių sraunumų gražuolis
Margasis upėtakis (Salmo trutta) priklauso lašišažuvių (Salmoniformes) būriui, lašišinių (Salmonidae) šeimai, europinių (paprastųjų) lašišų (Salmo) genčiai. Rūšis (Salmo trutta) labai polimorfinė, nes rūšyje yra dvi skirtingos individų formos – paprastasis šlakis (Salmo trutta trutta) ir margasis upėtakis (Salmo trutta fario). Pastarasis yra smulkesnė, įgijusi savybę subręsti ir daugintis gėluose vandenyse, šlakio forma.
Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos vadovas dr. V. Kesminas, apibūdindamas m. upėtakių paplitimo ir išteklių tyrimus, nurodo, jog Lietuvoje ši vertinga ir graži žuvis sutinkama daugiau nei 180 upių ir upelių. Gausiausios m. upėtakių populiacijos randamos: Nemuno (20 intakų), Neries (17), Žeimenos (11), Merkio (26), Minijos (12), Veiviržo (11), Dubysos (9), Ventos (6), Bartuvos (5), Verknės (3) baseinuose.
„Atviruose lašišinio tipo upeliuose aptinkami praeiviai – šlakiai ir sėsliai gyvenantys m. upėtakiai, – konstatuoja dr. V. Kesminas. – Daugelyje Lietuvos upių baseinų upėtakių gausumas ir paplitimas priklauso nuo upelių dydžio ir ant jų esančių užtvankų kiekio. Izoliuotose šaltavandenių upių dalyse gyvena sėsliai – upėtakiai. Atviruose lašišinio tipo upeliuose upėtakiams buvo priskiriami visi sugauti nesismoltifikuojantys (neturintys kūno sidabriško atspalvio, tai yra nesiruošiantys migracijai į sūrius jūrinius vandenis) ir didesni kaip 100 g individai. Atvirose upėse gėlavandenė upėtakių forma sudaro vidutiniškai nuo 1 iki 20 proc. visų upėje upėtakių + šlakių individų.“
Mėgstamos ir tinkamos vietos
M. upėtakiai, būdami jautrūs užterštam vandeniui, gyvena švariose šaltiniuotų upelių sraunumose, kur vandens temperatūra retai aukštesnė nei 22o C. Šios žuvys mėgsta upių ruožus, kurių aukšti krantai apaugę krūmais ir miškais, jos laikosi gilesnėse upių vietose, prie šaltinių, rėvų, kerplėšų. Gyvendami sėsliai m. upėtakiai dažniausiai slepiasi savo pamėgtose vietose, išbaidyti netrukus vėl grįžta atgal. Neršti migruoja į mažus šaltiniuotus intakus.
„M. upėtakiai paplitę 11 upių baseinų. Bendras tinkamas jiems gyventi upių, upelių ar jų atkarpų ilgis yra apie 1547 km, – apibendrina tyrimų duomenis ichtiologas. – Didžiausias atkarpų kiekis nustatytas Merkio baseine – 460 km, Šventosios – 269 km, Neries – 231 km, Jūros –139 km, Nemuno upės mažesniuose tiesioginiuose intakuose -102 km, o kituose baseinuose mažiau kaip 100 km.“
Ne vien mokslininkams, bet ir žuvivaisos specialistams, gamtosaugininkams ir meškeriotojams svarbu žinoti, kokie šių gražių žvaigždžuvių ištekliai, koks jų produktyvumas.
„Lietuvos upių ir upelių m. upėtakių potencialus produktyvumas siekia 543971 individų. Apskaičiuotas esamas šių upelių produktyvumas, pagal mokslinių tyrimų rezultatus, siekia apie 216686 individus. Bendras visiems upių baseinams potencialaus ir esamo produktyvumo santykis siekia apie 40 proc. ir atitinka vidutinę produktyvumo būklę, – teigia dr. V. Kesminas. – Didžiausiu potencialiu produktyvumu išsiskiria Merkio baseinas – 178,1 tūkst. ind., po to – Šventosios (Neries) ir Jūros baseinai: 988,5 ir 976 tūkst. individų. Merkio baseine bendras upėtakių potencialios ir esamos produkcijos santykis siekia apie 56 proc.“
Geidžiamas spiningautojų ir muselininkų
Nors tyrimai rodo, jog m. upėtakių padėtis nėra apverktina, dirbtinis jų veisimas ir pastangos gausinti šių žuvų išteklius – gera žinia meškeriotojams. Žvejyba upėtakiniuose upeliuose įdomi, bet reikalaujanti daug ištvermės ir kantrybės. Uždraudus m. upėtakių, šlakių, lašišų ir kiršlių žvejybą natūralios kilmės masalais, spiningautojui ar muselininkui tenka sukarti ne vieną, o kartais dešimt ir daugiau kilometrų, kol pavyksta suvilioti ne mažesnį nei 30 cm m. upėtakį. Juos galima gaudyti nuo sausio 1 d. iki pat rugsėjo 30 d. Ši švelni žiema upėtakiautojams ganėtinai paranki. Esant truputį žemiau nulio ar pliusinei temperatūrai, ne taip sparčiai anka ledokšniais įrankių žiedai, nereikia nepatogių šiltų pirštinių. Gaudant spiningu upėtakiams dažniausiai siūlomi nedideli vobleriukai, sukriukės, rečiau – vartiklės ir minkštieji masalai (guminukai). Masalai, ypač vobleriai, nėra pigūs ir, norint jų neprarasti, meškeriotojas privalo taikliai juos mėtyti. Padaryti tai tarp medžių ir įvairių kitų kliuvinių be gerų įgūdžių nėra lengva. Muselininkų naudojami dirbtiniai masalai irgi kainuoja, bet dažniausiai įvairios, šlapios ir sausos, muselės rišamos pačių meškeriotojų. Šis, kruopštumo ir entomologinių žinių reikalaujantis užsiėmimas įdomus ir užkrečiantis. Suvilioti upėtakį savo darbo musele maloniau nei pirktine.
Nors m. upėtakius leidžiama meškerioti nuo sausio, yra manančių, kad žvaigždžuvėms po neršto reikia leisti atsigauti ir jų žūklę pradėti gegužę, kai pradeda skraidyti vabzdžiai. Su šia nuomone nesutinkantys teigia, jog žiemą dažniau užkimba didesnės, trofėjinės žuvys, o ne tos, 30 cm nesiekiančios, kurias būtina paleisti. Taip mažiau sužalojama jaunų, stresą patiriančių žuvų. Muselininkai vieni iš pirmųjų pradėjo taikyti principą „pagavai-paleisk“. Dabar jį taiko dauguma upėtakiautojų. Dr. V. Kesminas mano, jog šį principą verta taikyti ypač gaudant lašišines žuvis ir kiršlius. Taip suteikiama galimybė ir kitam žvejui pagauti tokią gražią žuvį. Tačiau ichtiologas nemato blogo, jeigu meškeriotojas pasiima teisėtai pagautą trofėjinį laimikį. Lašišiniuose upeliuose pasitaiko lydekų. Tuose vandenyse aštriadantės nepageidaujamos. Vis dažniau pasigirsta siūlymų – kur gyvena m. upėtakiai, neršia lašišos ir šlakiai, nepaleisti atgal net draudžiamu laiku ir mažesnių nei 45 cm lydekų.
Su vaivorykštiniais upėtakiais meškeriotojai susiduria ne vien žuvų prekyvietėse. Šiais mūsų krašte dirbtinai veisiamais upėtakiais įžuvinami komerciniai vandens telkiniai, kuriuose jie gerai kimba ant dirbtinių ir natūralios kilmės masalų. Ši pramoga paklausi ir tarp mažai su meškeriojimu susipažinusių žmonių. Į upes ir upelius atsitiktinai patekusiems vaivorykštukams netaikomi jokie mėgėjų žvejybos apribojimai.
Vacio Paulausko nuotraukos
