Visos dvidešimt Gamtamokslinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje konferencijų buvo įdomios bei pedagogams reikalingos. Ne išimtis ir balandžio 24-25 dienomis Veisiejuose vykęs XXI mokslinės praktinės veiklos pasidalijimas su kolegomis. Po plenarinio posėdžio visada kyla natūralus klausimas, kokioje sekcijoje naujų įspūdžių pasisemti. Kai aš 1968-1982 metais Šilalės vidurinėje mokykloje mokiau chemijos, šis dalykas prasidėdavo septintoje klasėje. Su jaunesniais vaikais susidurdavau tik Šilalės pionierių namuose, o vėliau Pionierių ir moksleivių rūmuose (dabar – Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, LVJC) vadovaudamas jaunųjų filatelistų, akvariumininkų ir žvejų būreliams. Kaip tik todėl iki pat šiol mane domina ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio gamtamokslinio ugdymo problematika. Pasirinkus šią sekciją labai sudomino Visagino „Verdenės“ gimnazijos biologijos ir pradinio ugdymo mokytojos, pradinių klasių mokytojos ekspertės, Visagino mokyklų metodinės tarybos pirmininkės Danguolės Savičienės pranešimas „Egzotiškųjų tarakonų stebėjimas klasėje – mokymosi metodas nagrinėjant temą „Vabzdžių vystymasis“.
Įdomūs sutvėrimai
Tarp jaunųjų filatelistų turėjau tik vieną ugdytinį, kuris domėjosi gyvūnų sistematika ir su savo kolekcija pelnė aukštus apdovanojimus respublikinėse, Baltijos šalių (Lietuva, Latvija, Estija), sąjunginėse ir tarptautinėse filatelijos parodose. Šioje kolekcijoje reikiamas dėmesys buvo skirtas ir vabzdžių klasei. Nepaisant to, kad vaikai pašto ženklų su vabzdžiais (ypač drugiais) turėjo, ruošdami eksponatus parodai geriau rinkdavosi paukščius, žinduolius, vandens gelmių gyventojus, o vabzdžiai dažniausiai likdavo albumuose. Dirbant su akvariumininkais ir maitinant žuveles uodo koretros ir paprastojo uodo lervomis tekdavo vaikus teoriškai supažindinti su šiais uodais ir jų vystymusi. Tiek akvariumininkai, tiek meškeriotojai gerai pažįsta uodų trūklių lervas, tačiau patys uodai ir jų vystymasis dažnai lieka už pažinimo ribų. Ne ką geresnė padėtis yra su apsiuvų pažinimu. Net meškeriotojams skirtoje literatūroje masalui naudojamos apsiuvų lervos dažnai pavadinamos tiesiog apsiuvomis. Taigi dirbant su jaunaisiais žvejais teko ir šią žinių spragą „užlopyti“, supažindinti su lašalais, grambuoliais, ilgakojais uodais ir jų lervomis. Praktiškai jaunuosius meškeriotojus sudominti vabzdžių vystymosi tema labai tinka musės, nes žvejojant žuvis dažnai naudojamos jų lervos ir lėliukės. Stambesnių musių lervų, turint sąlygų ir laikantis higienos, nesunku užsiveisti, tačiau darbas nėra iš maloniųjų. Daug paprasčiau ir maloniau uždaroje sistemoje steriliai veisti kambarines muses ir užsiauginti jų lervų. Kaip tai daroma, aptikau viename „Ribovodstvo i ribolovstvo“ žurnale. Porą 40 l talpos akvariumų pavertus inkubatoriais rezultatai buvo nepriekaištingi. Žuvims meškerioti kambarinės musės lervos mažokos, tačiau tinkamos žuvų jaukinimui ir kai kurių gyvūnų kampelio augintinių raciono paįvairinimui. Pačioje pradžioje reikėjo, kad ant gira suvilgytos duonos plutos musė padėtų kiaušinėlių. Atsargiai juos perkėlus ant tokio paties tik jau sterilaus substrato ir patalpinus į specialiai įrengtą inkubatorių, iš kiaušinėlių užaugintos musės toliau veisdavosi izoliuotos nuo aplinkos ir dėdavo sterilius kiaušinėlius, kuriuos iš inkubatoriaus perkėlus į trilitrius stiklainius su maistu buvo įmanoma gauti nemažus kiekius švarių kambarinių musių lervų ir lėliukių. Gerokai vėliau LVJC gyvūnų kampelyje atsirado ir egzotiški tarakonai. Bet kol kas palikime juos ramybėje ir susipažinkime su mokytojos D. Savičienės ir jos mokinukų atliktais eksperimentais.
Sudominti vaikus
Prieš pradėdama dalintis savo darbo patirtimi Visagino „Verdenės“ gimnazijos mokytoja apgailestavo, jog dabar jau nebeleidžiama klasėse, kuriose mokosi vaikai, auginti žiurkėnukų, smiltpelių ir kitų pradinukus dominančių gyvūnėlių. Tam reikalinga atskira patalpa, yra ir kitokie, atitolinantys vaikus nuo gamtos, suvaržymai. Jiems nepritarė visi ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo pedagogai ir net minėjo tokius kuriozinius atvejus, jog kai kurie vaikų darželiai ir lopšeliai, vengdami tikrintojų nemalonės, atsisako net akvariumų. Mokytoja D. Savičienė svarstė, kad, ko gero, jos noras papildomai sudominti pradinukus mokomąja medžiaga, vargu ar susilauktų higienos saugotojų „palaiminimo“. Siekdama, kad mokomosios medžiagos pateikimas nebūtų nuobodus ir įprastas bei vaikai geriau įsisavintų temą „Vabzdžių vystymasis“, klasėje, padedama tėvų, tarakonams įrengė „namus“ . Šis svarbus ir neįprastas sumanymas mokomąjį procesą pavertė įdomiu ir naudingu. Prisiminęs, su kokia nuostaba mano jaunieji akvariumininkai ir žvejai žiūrėdavo į iš lėliukės išlendančią, sparnelius tiesinančią, pakilti besistengiančią musę, puikiai supratau, ką pradinukams reiškia mokytojos organizuota pasaulio pažinimo tiriamoji veikla. Gi penkis mėnesius stebėti Madagaskaro šnypščiančiųjų, gigantiškųjų ir Argentinos tarakonų elgseną, gyvenimo būdą, vystymąsi, tai ne tas pats, kas stebėti zvimbeklės musės atsiradimą.
„Tarakonus apgyvendinome klasėje prie radiatoriaus, nes jiems turi būti šilta ir tamsu. Įrengėm skirtingus „namelius“. Madagaskaro šnypščiantiesiems įdėjome kokoso riešuto kevalų, gigantiškiesiems – kiaušinių kartoninių įdėklų ir popierinių tūtelių, o Argentinos tarakonams – didelį eglės kankorėžį, – pasakojo apie vaikų atlikus stebėjimus D. Savičienė. – Tarakonus maitinome skirtingu maistu ir stebėjome, kokį maistą jie ėda labai noriai, o kokį – neypatingai. Kas kelios dienos apžiūrėdavome narvelius, kaip tarakonai gyvena, kaip jie būna pasiskirstę teritoriją. Tarakonams labai patiko mūsų suteiktos sąlygos, jie sėkmingai augo ir dauginosi. Kiekvienas tarakonų išleistas garsas keldavo vaikams susidomėjimą, savo buvimu teikė peno pokalbiams ir mažiems atradimams. Kuomet pastebėjome narveliuose palikuonis – aiškinomės kartu su vaikais tarakonų vystymosi stadijas, lyginome su kitų vabzdžių vystymusi.“
Metodo rezultatai
Pranešime analizuodama mokinių atliktą tarakonų auginimo tiriamąją veiklą mokytoja pasidžiaugė, kad mokiniai įtvirtino žinias apie vabzdžių vystymąsi bei teorines žinias pritaikė praktikoje. Vaikai mokėsi stebėti, fiksuoti įvykius, daryti išvadas. Sugebėjo apie savo stebėjimą papasakoti kitiems pradinukams, tėvams.
„Pradinukai įsitikino, kad tarakonai vystosi nuo kiaušinio iki suaugėlio, o jų lerva auga, neriasi net kelis kartus, kol tampa suaugusiu tarakonu. Iš tarakonų maistui naudotų obuolių, kriaušių, mandarinų, bananų, sauso kačių ėdalo ir baltos duonos šiems vabzdžiams labiausiai patiko kriaušės ir mandarinai, o patogiausiais nameliais buvo kiaušinių kartoniniai įdėklai ir kokoso riešuto kevalai. Pasibaigus tarakonų stebėjimo laikotarpiui pasiūliau vaikams parengti 6 minučių trukmės mokomąjį vaizdo filmuką. Jį kurdama siekiau, kad vaikai įtvirtintų įgytas žinias ir, remdamiesi savo patyrimu bei vartodami reikiamas sąvokas, drąsiai papasakotų kitiems pradinukams apie savo stebėjimą. Kuriant filmuką nebuvo daugybės repeticijų ir surežisuotų situacijų, todėl ir vaikų pasakojimuose galima pastebėti, kad sąvokos dar nėra tiksliai formuluojamos, kad staiga „pritrūkstama“ reikiamo žodžio situacijai apibūdinti. Nematau, kad tai didelė bėda, atvirkščiai, galima pristabdyti filmuką ir aiškintis netikslumus, pakeičiant juos tiksliomis sąvokomis, ieškant tinkamiausių žodžių. Remianti šiuo filmuku galima daug vaizdingiau pateikti temą „Vabzdžių vystymasis“. Savo sukurtą filmuką parodėme kitiems gimnazijos pradinukams,“ – prieš minėto filmuko demonstravimą kolegoms pasakojo mokytoja D. Savičienė.
Mokytojui visuomet rūpi, kokį rezultatą duoda viena ar kita mokymo priemonė ir mokymosi metodas. Norėdama sužinoti, kaip vaikai sugebėjo įsisavinti mokomąją medžiagą atlikdami stebėjimą klasėje, pedagogė pateikė jiems testą-žaidimą apie tarakonus „Teisybė ar melas“.
„20 testo klausimų buvo sudaryti remiantis mokomąja medžiaga „Vabzdžių vystymasis“ bei vaizdo filmuku. Mokinių apklausos rezultatai atlikus testą buvo džiuginantys: 85 % apklaustųjų atsakė į visus pateiktus klausimus be klaidų, o likusieji 15 % – klydo atsakydami į du iš 20 pateiktų klausimų. Tai rodo didelį stebėjimo metodo ir vaizdo filmuko veiksmingumą, ypač šiuo atveju, kuomet filmo veikėjai yra patys mokiniai. Manau, kad stebėjimo metodas, papildytas dar ir bendru mokinių bei mokytojos darbu – vaizdo filmuko sukūrimu – yra veiksminga mokymo priemonė ugdant mokinių pažintinius gebėjimus“, – pripažino pradinių klasių mokytoja ekspertė D. Savičienė.
Tarakonai LVJC gyvūnų kampelyje
Iki pat jaunųjų gamtininkų veiklos panaikinimo LVJC turėjo gausų gyvūnų kampelį. Be akvariuminių žuvų, auginome daug paukščių, graužikų, roplių, varliagyvių. Trūko tik egzotinių tarakonų. Jie labai rūpėjo mūsų laborantei Vaidai. Nežinau, ar tai garsusis prof. Ričardas Kazlauskas, o gal mums nuolat padėdavęs, turėjęs vieną geriausių gyvūnų kampelių Lietuvoje, pedagogas Antanas Slučka iš Raguvos, patarė merginai užmegzti ryšį su Rygos zoologijos sodu. Paaiškėjo, kad jie turi įvairių tarakonų rūšių ir gali jų dovanoti. Kadangi LVJC valdžia komandiruotės nedavė, Vaida Rygon išvyko už savo pinigėlius ir parsivežė apie 10 rūšių tarakonų. Įkurdinti akvariuminėje, jie gerai gyveno ir dauginosi. Ši „egzotika“ labai tiko voro paukštėdos, roplių ir varliagyvių maistui.
Per didelius vargus gavus storo organinio stiklo ir Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje jį supjausčius, susiradome galintį didelius akvariumus pagaminti meistrą. Darbo daug, nes pirma reikėjo viską varžtais sujungti ir po to užvirinti siūles. Atėjęs žmogus nuo ryto triūsdavo visą dieną. Taupydamas laiką jis nedideliame portfeliuke atsinešdavo maisto. Vieną rytą, vos pamatęs mane, meistras pratrūko pykčiu:
„Nebedirbsiu aš pas jus, nes vakar namo parsinešiau tarakoną“.
Aš nieko blogo nepagalvojęs leptelėjau:
„Jeigu būtų koks prūsokas – tai mums jo negaila, bet jeigu kuris iš egzotinių, būtų gerai, kad jį grąžintumėt“.
Na ir prasidėjo… Tokio įpykusio žmogaus seniai nebuvau matęs. Vos prikalbinau pradėtą darbą užbaigti. Tiesa, į akvariuminę jis kojos nebeįkėlė – visus darbus atliko koridoriuje.
Kas ir kokiu portfeliuke buvusiu skanėstu susigundė, liko neaišku. Batono, vaisių ir daržovių mūsų tarakonai gaudavo, bet lepinami kaip „Verdenės“ pradinukų – nebuvo. Iš meistro pasakymo, jog „pritvatintas“ padaras buvo stambus ir šnypštė, padarėm išvadą, kad už landumą buvo nubaustas Madagaskaro šnypščiantis tarakonas.
Mūsų vaikus ropinėjanti egzotika domino, bet labiausiai patikdavo organizuojamos tarakonų lenktynės. Jos dovanodavo daug džiaugsmo ir juoko.
Vacio Paulausko nuotraukos
