„Žaliajame pasaulyje“ jau rašėme (2021-12-02, Nr.42), jog 2021-11-26 vykusiame Lietuvos geologų sąjungos suvažiavime vienam iš žinomiausių šalies geologų-gamybininkų Antanui Marcinoniui, UAB „Grota“ direktoriui (Lietuvos geologų sąjungos Tarybos ir Valdybos sprendimu) suteiktas Lietuvos geologų sąjungos Garbės nario vardas. Jis suteiktas už naftos produktais užterštų grunto sluoksnių tyrimo teisinės bazės kūrimą bei valymo technologijų diegimą Lietuvoje; už geologinių įmonių telkimą, įvairiapusį dėmesį ir paramą geologų bendruomenei ir atskiriems jos nariams.
Tokį įvertinimą galėtume susieti ir su UAB „Grota“ veiklos trisdešimtmečiu (oficialiai minėtu 2021 m. spalio mėnesį), nors pats bendrovės „Grota“ vadovas Antanas Marcinonis prieš kolegas kukliai juokavo: „… jūs čia su manimi pašposinote…“.
Antanas Marcinonis – ne iš tų vadovų, kuriuos kai kas pavadina naujaisiais lietuviais. Norėtųsi vadinti Lietuvos geologų sąjungos Garbės narį taipogi iš didžiosios raidės – Vadovu-tautininku. Štai neseniai kalbintas Antanas prasitarė, jog važiuos į Dzūkiją, į gimtinę, reikia pabendrauti su gimtojo Burbiškių kaimo (netoli Miroslavo) žmonėmis, surengiant kokią šventę, kurioje malonu būtų ir atvykėliui, ir vietiniams.
***
Kas ta grota, ką ji reikštų lietuviškai kalbantiems?
Grota – geologams (ir ne tik jiems) visiškai suprantamas žodis, kilęs iš italų kalbos ir reiškiantis platų urvą skliautiškomis lubomis, abrazijos veikiamo jūros kranto nišą ar ledyno liežuvio nišą, iš kurios teka tirpsmo vanduo. Plačiąja prasme – natūraliai uolienose susidaręs urvas. Neneigčiau, jog tai ir geologinės visuomenės žodis, nors esama tuo pavadinimu įvairiausių objektų, iš jų – ir kavinių ar restoranų (Italijoje tai mačiau, teko net ir nusifotografuoti). Su kolegomis įsiamžinome ir Biržų krašte, garsėjančiame įgriuvomis, kuriose esama ir vadinamųjų grotų (olų).
Tris dešimtis metų būti geologijos verslo kelyje – daug tai, ar mažai? Kas skatino tuo keliu eiti ir nenusivilti?
Mano paties ir kai kurių iki šiol su manimi dirbančių kolegų savarankiškos veiklos ištakos – 1988-ieji, kai man, tuometinės Vilniaus hidrogeologinės ekspedicijos hidrogeologui, grįžusiam iš mokslų Maskvoje, M. Lomonosovo universitete, buvo pavesta imtis tuomet Sovietų sąjungoje dar negirdėtų aplinkosauginių darbų – valyti naftos produktais užterštą požemį Vilniaus naftos produktų bazėje ir šiame regione. Iš tos teritorijos ištraukėme 4 tūkst. tonų naftos produktų, kurie buvo užskaityti ir kaip rezervas, kai Lietuva gyveno blokados sąlygomis. Atsimenu, jog iš mūsų vieno gręžinio kasdien išsiurbdavome po 11 m3 naftos produktų, o naftininkų tikrasis gręžinys duodavo – 4-5 m3 naftos. Gal kiek ir netikslūs skaičiai, sakau iš atminties, tačiau proporcijos buvo panašios. Dirbant prie tos naftos produktais užterštosios vietos ir pradėjome galvoti, jog viską galime daryti ir privačiai. 1991 metų pabaigoje taip ir padarėme. Regis esame anksčiausiai įsteigta ir tiek ilgai gyvuojanti su geologiniais darbais susieta įmonė Lietuvoje. Beje, dabar daug laiko užtrunkame ir dirbdami su klientais, ypač juos konsultuojant, nes klientą mes gerbiame ir jo poreikiai mus stumia į priekį.
„Grota“, mano nuomone, garsi ir tuo, jog dažnai organizuoja įvairias konferencijas, seminarus ar iškylas…
Tokia veikla tikrai užsiimame, nes diskusijos visada duoda vienokius ar kitokius rezultatus. Labiausiai norisi organizuoti vadinamąsias profesines konferencijas. Čia – ir įvairiausių teisinių dokumentų analizė, aiškinamoji veikla.
Iškylų metu taipogi diskutuojame, o ir kolektyvas kitokiomis spalvomis „sužydi“ ar atsinaujina. Iškylos ir šventės, sakyčiau, tampa tradicinėmis. Man svarbu, kad mūsų profesinės šventės sutaptų su valstybinėmis šventėmis, paminėjimais. Todėl profesines konferencijas (su išvykomis, kartu pasikviečiant kolegas iš Lietuvos geologijos tarnybos) surengiame Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios proga. Jose dalyvauja ir istorikai bei kitų sričių specialistai. Išvykose surengiame konferencijas ar seminarus, tarkime, tokia tematika: Merkinės požeminiai vandenys – kuo jie naudingi (ar – ne) vietos žmogui. Dalyvauja ir vietiniai žmonės, vietiniai specialistai (iš saugomos teritorijos direkcijų, savivaldybių), o mes prieš renginius atliekame atitinkamus tyrimus, kad vietiniams iš tikrųjų būtų įdomu ir naudinga. Dažniausiai vietinius tikrai sudominame, visi skirstosi patenkinti, nes buvo suteikta visiems reikalinga informacija, atsakant į juos dominančius pasiteiravimus.
Kas džiugina ir skatina eiti toliau, o kas liūdina ir kartais piktina?
Čia būtų galima ilgokai kalbėti.
Svarbiausia, kas džiugina, – ilgai ir sunkiai siektas bei galop pasiektas rezultatas; sulaukta padėka iš kliento; geri atsiliepimai apie įmonę iš institucijų, klientų, kolegų; geras psichologinis klimatas įmonės viduje.
Kas piktina?
Manyčiau, jog čia reikėtų minėti kai kurių teisės aktų reikalavimų nepagrįstumą ir neadekvatyvumą realybei. Neramina ir biurokratijos didėjimas bei sveiko proto mažėjimas. Skęstame įvairiuose teisiniuose dokumentuose. Prisimenu, jog „Grotos“ veiklos pradžioje daug ko išvengdavome, tiesiog surinkdami specialistų grupę (iš atitinkamų institucijų, vietos savivaldos), rasdavome bendrą sprendimą, o tada sukertame rankomis ir dirbame. Viską padarydavome, didelių ginčių nekildavo. Vadovavomės sveiku protu, o ne dūriais į teisininkų suraitytas formuluotes, žengiant į jų džiungles.
Ir dar – viešieji pirkimai. Dažnai reikia ilgai ir intensyviai aiškinti, jog 2×2=4. Pamenu, jog mus iš vieno konkurso (apie požeminį vandenį) pašalino dėl to, jog mūsų specialistas neturi požeminio vandens monitoringo vykdymo patirties toje savivaldybės, kur vyks darbai. Tas specialistas, hidrogeologijos srities mokslų daktaras, vienintelis tokį mokslinį lygį pasiekęs specialistas praktikas Nepriklausomoje Lietuvoje… Tokiu atveju reikia minti teismų slenksčius, aiškinti, jog Žemė yra ne plokščia…
Neišvengsiu ir kitos liūdnesnės gaidelės – tai geologinės visuomenės solidesnės bendrystės stoka.
UAB „Grota“ būstinė – visai ne koks urvas, o šiuolaikinės patalpos, kuriose dirba ir šiuolaikiškas kolektyvas…
…iš viso dabar, kai kalbamės, yra 31 darbuotojas. Personale – 13 moterų ir 18 vyrų. Amžiaus vidurkis – 47,8 metų. Sakoma, jog tai toks amžius, kurio pavydi trečdalis Lietuvos, o likusi dalis – žvelgia su pagarba. Jauniausiam – 23, vyriausiam – 75 metai. Beje, nuo jauniausiojo iki keturiasdešimties sulaukusiųjų grupė – apie 40 procentų dirbančiųjų. Žodžiu, esama padėties, kai vyresnieji tikrai perduoda savo sukauptą patirtį tiems, kuriuos vadiname jaunesniais, tiems, kurie atėjo į naujas pareigas. Apie 77 proc. personalo – su aukštuoju išsilavinimu. Mūsų bendrovėje dirba net 4 mokslų daktarai. Esame didžiausia įmonė Lietuvoje, kurioje darbuojasi didžiausias skaičius geologų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Pagal specialybes: geologai – 47 proc., chemikai – 16 proc. (šios srities jaunimui – didelės perspektyvos), kiti – mikrobiologai, aplinkos inžinieriai, kitų specialybių atstovai. Na, jei prisiminsime sovietmečio įmonę „Hidrogeologijos ekspedicija“ (joje pradėjau savo geologo kelią), tai turėčiau priminti, kad joje personalo būta 750, vien geologų – apie 60.
Žinoma, ir tada, ir dabar ne visi mūsų žmonės dirba laukuose, kur lyja, pusto ar spigina šaltis. Dabar kabinetuose įvairiausių ataskaitų per metus parašome per 500. Kai kurias jų parašome ilgiau neužtrukę, o prie kai kurių sėdime ir 40 dienelių. Anksčiau prie tokių „sunkiasvorių“ ataskaitų specialistas ir visus metus užtrukdavo…
Kiek kainuoja darbas „Grotoje“?
Visoje mūsų bendrovėje dienos darbas įvertinamas 2922 Eur, vienam žmogui tenka 136 Eur. Valandos darbas įvertinamas: 365 Eur (įmonė) ir 17 Eur (vienas žmogus), atitinkamai minutės – 6 Eur ir 0,28 Eur.
Čia, šiek tiek ir pašmaikštausiu, – galite įvertinti mano laiko įkainius, pokalbiui „Žaliajam pasauliui“ skiriant vieną valandą. Dar pridursiu, grynasis darbo užmokestis sudaro 27 proc., mokesčiai – 33 proc. visų išlaidų. Norėčiau pabrėžti, jog darbo užmokestis mūsų specialistams turi tendenciją tik augti.
Be to, įmonė paramai kasmet skiria apie 3 proc. savo išlaidų. Kai kuriuos lėšų stokojančius ar skurstančius remiame nuolat.
Laikas srūva tarsi vanduo požemio ertmėmis. Žiū, ir bus prabėgę vėl trys dešimtys metų… Kokie jie galėtų būti „Grotai“?
Jei galvočiau pagal katiną, gulintį ant krosnies, visai pamiršusį peliavimą, apie darbą galvočiau su klaustuko ženklu. Iš kitos pusės, gal norėčiau mažiau išleisti, o daugiau turėti…
Jei rimčiau nusiteikus… Žinoma, norėtume imtis kasdien to, ką geriausiai išmanome: tirti ir valyti užterštas Lietuvos žemės gelmes; analizuoti ir vertinti požeminio vandens išteklius; stebėti ar kas neteršia žemės gelmių, ar nedaro joms kitokio nepageidaujamo poveikio. Svarbiausia – savo darbais teikti naudą ir džiaugsmą aplinkiniams, tuo prisidedant prie mūsų šalies, kaip tyro vandens krašto, gerbūvio.
Dėkoju už pokalbį.
