Į Graikijai priklausančią Skiroso salą galima patekti dviem būdais: lėktuvu iš Atėnų (poilsio sezono metu jie skraido reguliariai), arba keltu iš Kimio uosto. Mums patogesnis buvo keltas, kelionė truko neilgai, o jos metu gidė pasistengė suteikti kuo daugiau oficialios informacijos apie šį sausumos lopinėlį pačiame Egėjo jūros vidury, savo forma primenantį peteliškę. Trumpai perteikiant jos pasakojimą, žinios būtų tokios: Skirosas – išskirtinis gamtos darinys, tai – dvi salos, dėl kažkada įvykusio žemės drebėjimo susijungusios į vieną, dabar priklausančią Šiaurės Sporadų archipelagui. Naujojo junginio plotas – 209 kv. km, o gyvena čia apie 3000 gyventojų…
Neilgai trukus, šiuos duomenis jau papildė emocijos, kurios, keliaujant po salą, tiesiog netilpo krūtinėje. Mat kiekvienas žingsnis čia dovanojo su niekuo nesulyginamų įspūdžių.
Buvo nepanašios, tokios ir liko
Nors gamtos kataklizmas savo valia privertė abi jūrines saleles susieiti draugėn, šis priverstinis junginys parodė savo nepriklausomą charakterį. Abi naujojo darinio dalys nei kiek nesupanašėjo net šimtmečiams bėgant ir išliko savitos. Šiaurinė salos dalis, kažkada buvusi atskira, tokia ir išliko. Mikroautobusiukui riedant jos vingiuotais keliais keliukais, kylant į aukštumėles ir nuo jų leidžiantis, akys grožėjosi vešlia žaluma pasidengusiomis kalvomis, didingai ošiančiomis pušynų ir kitokių spygliuočių giraitėmis. Tačiau užteko pasukti į pietinę Skiroso pusę, vaizdas kardinaliai pasikeitė: pasitiko atšiauri gamta, iškilo rūsčios uolos, žemę sėte nusėję akmenys… Tarp akmens luitų vėjas čia yra sukūręs grakščias „skulptūras“, kuriomis žavisi visi atvykusieji. Augmenija čia skurdi, daugiausia dygliuoti krūmokšniai ir kažkokių vėjo nugairintų žolių kuokšteliai. Įdomiausia tai, kad augalų ir gyvūnų, esančių šiaurinėje salos dalyje, nesutiksi pietinėje, ir atvirkščiai. Tarsi nebyliu susitarimu jie būtų įsipareigoję nelįsti į vienas kito teritoriją. Tuo sunku patikėti, žinant, kaip flora ir fauna skverbiasi iš vienos pasaulio dalies į kitą, iš žemyno į žemyną, bandydamos prisitaikyti prie naujų sąlygų, tačiau taip yra, ir šią mįslę bando įminti daugelis mokslininkų.
Šiaurinėje salos dalyje esama vieno išskirtinio šlaito, kuris, pasak vietinių gyventojų, gali paversti bet kurį augalą „milžinu“. Pasodinus ant jo bet kokį krūmelį ar medelį, jis išauga keliskart aukštesnis negu bet kur kitur.
Pietinėje dalyje, kaip jau minėjome, augalai žemučiai, nuo čia pučiančių stiprių vėjų palinkę. Užtat čia auga keistas kadagio ir alyvmedžio hibridas, kurio niekur kitur nesutiksi. Neaukštas spygliuotas krūmas turi tokias tvirtas šakeles ir tokį stiprų kamieną, kad nesulūžta net ant jo uždėjus sunkų krovinį. Ant jo kartais mėgsta laipioti ožkos, gausiais būriais besiganančios po salos platybes.
Maži, bet ne poniai
Bet ne tik augalai buvo priversti prisitaikyti prie Skiroso klimato. Gyvūnai – taip pat. Akivaizdus pavyzdys – unikalios veislės Skiroso arkliukai (Equus Cabalus Skyros). Šie gyvulėliai ūgiu primena ponius arba amerikietiškus miniatiūrinius arkliukus, bet jei šių galima sutikti dažname mūsų planetos kampelyje, tai Skiroso arkliukai gyvena tik šioje graikiškoje saloje ir laikomi viena rečiausių šių gyvūnų rūšių. Neveltai jie saugomi UNESCO, iš salos juos draudžiama išvežti. Skiroso saloje yra kelios šių naminių gyvulėlių fermos, kurias dažnai aplanko turistai.
Oficialūs informaciniai šaltiniai teigia, kad dabar tiksliai neįmanoma nustatyti, kaip šie gyvuliukai pateko į salą. Aišku tik tiek, kad jie – laukiniai, gyveno bandomis, buvo stiprūs ir ištvermingi, ir šias savybes išlaikė iki šių dienų, jau būdami prijaukinti. Skiroso arkliukai yra įvairių spalvų – nuo juodų iki visiškai baltų.
Sakalų rojus
Ant pietinėje Skiroso dalyje esančių stačių uolų viršūnių peri pasaulyje didžiausia Eleonoros rūšies sakalų kolonija. Perėti iš Madagaskaro ir kitų Indijos vandenyno salų į Graikiją jie atskrenda balandį. Skirose gyvena 85 proc. pasaulinės šių plėšriųjų sparnuočių populiacijos – per tūkstantį porų. Nuo balandžio iki liepos pabaigos jie skraido virš kalnuotų vietovių, gaudydami vabzdžius ir yra gerai matomi virš daugelio salos vietų. Rugpjūtį sakalai deda kiaušinius, peri jauniklius ir šeria juos migruoti skrendančių smulkių paukštelių mėsa. Vėlyvą spalį jie sugrįžta žiemoti į Rytų Afriką.
Rojus ramaus poilsio mėgėjams
Priplaukus sala pasitinka gausybe mažų cerkvių, siaurų keliukų rezginiu, svetingumu ir jaukumu. Tai – ideali vieta atsikvėpti nuo triukšmingų didmiesčių skubos ir įtempto kasdieninio darbo. Salos sostinė, nešiojanti tokį patį pavadinimą – Skirosas (vietiniai jį dar vadina Hora), yra tradicinis ramus graikiškas miestelis su baltais namais, mėlynomis durimis ir langinėmis, stačiais ir siauriais skersgatviais, paslaptingais perėjimais ir po juos laisvai vaikštinėjančiais katinais. Gyvena joje apie 3000 gyventojų. Turistinio sezono metu jų skaičius išauga, ima veikti daugybė barų, tavernų, kavinių, suvenyrų krautuvėlių. Vis daugiau vietinių randa darbą turizmo sferoje.
Ekoturizmui plėtoti – idealios sąlygos
Čia nėra didelių kurortinių vietovių sambrūzdžio, gausybės triukšmingų renginių. Užtat ankstyvą rytą nubudęs gali išgirsti paukščių čiulbesį, iš atokesnių vietovių atsklindantį gaidžio giedojimą, užuosti žolynų aromatą. O oro gaivumas! Artumas gamtai nepalieka jokių abejonių, kad netrukus mėgausitės ekologiškais patiekalais. Daug ką užaugina patys salos gyventojai – tinkamose žemdirbystei vietose auga kviečiai ir miežiai, alyvuogės ir vynuogės, figos ir citrusiniai vaisiai. Na, o avys ir ožkos laisvai ganosi kalnų šlaituose. Daugelis vietinių produktų gamintojų jau seniai sertifikavę savo produkciją: ant daugelio maisto prekių pakuočių priklijuotos ekomarkiruotės. Išskirtinio skonio vietinis medus ir vaisiai, puikūs pieno produktai, prieskoniniai žalumynai ir aromatingos žolelių arbatos – tiesiog atradimas tiems, kurie nori paragauti tikro, naminio maisto.
Čia esantys viešbučiai vysto savas ekoturizmo tradicijas. Vieni sutinka svečius aromatais, sklindančiais nuo žolynų, augančių viešbučių teritorijose, kiti maitina gyventojus savo pačių fermose išauginta produkcija, treti savo virtuvėse gamina patiekalus tik pagal tautinio kulinarinio paveldo receptus. Tiesa, nepasakysi, jog klientai viešbučius plūste užplūsta: salą dar tik pradeda atrasti užsieniečiai, iki tol apie ją nieko negirdėję. Bet atradę šį unikalų gamtos kampelį, džiaugiasi: natūralių, civilizacijos nesugadintų vietų šiais laikais surasti nėra taip lengva. Juo labiau, kad Skirosas dar žavi ir švariais paplūdimiais, ir skaidria jūra, ir aplink plytinčiomis įspūdingomis apylinkėmis.
Čia valdo moterys
Skiroso aerouostas kažkada buvo skirtas tiktai kariniams tikslams, o dabar juo naudojasi ir civilinė aviacija. Įsikūręs jis netoli nuo archeologinių kasinėjimų vietos – saloje visą laiką darbuojasi archeologai. Skirose esančiame Archeologijos ir istorijos-etnografijos muziejuje galima išvysti įdomių radinių. Senais laikais šioje saloje gyventa žmonių, kurių pagrindinis užsiėmimas buvo prekyba ir amatai. Šios verslo sritys Skirose buvo sėkmingos. Garantas – patogi geografinė padėtis. Tęsiamos jos ir dabar: vietos gyventojai vysto ir žemdirbystę, ir gyvulininkystę, gamina nepakartojamus keramikinius indus, juvelyrinius gaminius, audžia medžiagas, puošdami jas savitu ornamentu.
Skirosas nuo seno laikomas Moterų sala. Čia valdo damos – ir dėl to niekas nesiginčija. Tais laikais, kai vyrai išeidavo į tolimą plaukiojimą, jų žmonos ilgiems mėnesiams likdavo kaip šeimų galvos. Graikų nuomone, vadovaujančioji padėtis atsiliepė vietos moterims – jos stotingos, gracingos, išdidžios ir jaučiančios savo vertę.
O dar Skirosas – unikali vieta religiniu požiūriu. Vos ne kiekviena šeima saloje turi savo šeimyninę cerkvutę, tegu visai nedidukę, bet labai tinkančią ateiti ir pasimelsti. Iš viso saloje priskaičiuojama per šešis šimtus pravoslaviškų cerkvučių.
Vido Dulkės nuotraukos
