Kai, ruošdamiesi priimti mūsų, žurnalistų iš Lietuvos, grupę, graikai pasiteiravo, ką labiausiai norėtume pamatyti, atsakymas buvo vienas: kasdieninį gyvenimą. Labiausiai troškome apsilankyti mažose įmonėlėse, ūkiuose, pasikalbėti su paprastais žmonėmis, sužinoti, kokių rūpesčių ir džiaugsmų kupinos jų dienos. Graikija – šalis, apie kurią šiandien pasaulio masinės informacijos priemonės kalba bene daugiausia. Tai rinkimai visiems rūpi, tai šios šalies finansinė būklė, tai ryšiai su Europos Sąjunga ir Tarptautiniu valiutos fondu… Traktuojama įvairiai, nuomonių išsakoma skirtingų, bet susirūpinimas šalimi, gyvenančia tikrai nelengvus laikus, jaučiamas. Esame vienos, europinės bendrijos saitais susieti, taigi visiems ne vis vien, ar įstengia pakelti ekonominės krizės padarinių naštą viena ar kita jos narė…
Graikai, su kuriais bendravome, buvo atviri: nelengva. Labai, labai nelengva. Bet nesiskundė, nepuolė kaltinti nei savosios valdžios, nei „Briuselio biurokratų“ – tiesiog dalijosi mintimis, ką patys daro, norėdami išlaikyti pozicijas rinkoje, kokių perspektyvų trokšta ateičiai. Ne, jei nesėdi, rankų sudėję, trokšdami tik „finansinių injekcijų“ iš šalies, kaip kai kuriems atrodo. Triūsia, bando, klysta ir taiso klaidas, džiaugiasi rezultatais. Kaip ir mes. Toks gyvenimas…
Evijos sala, kurioje lankėmės, kalnuota, apaugusi miškais. Ne visur lengvai privažiuosi, ne visur prieisi. Laimei, kalvotas paviršius neatsiliepia dirvos derlingumui, o ir klimato sąlygos, galima sakyti, komfortiškos. Vasara čia šilta, saulėta, žiema – švelni ir drėgna. Daugeliui kultūrų vešėti – tiesiog puikios sąlygos. Ypač vynuogėms, figoms ir alyvuogėms – tradicinėms graikų žemės ūkio kultūroms dar nuo antikos laikų.
Pirmaeilis dėmesys – archainėms veislėms
„Netrukus aplankysime vynuogininkystės ūkį „Avantis“, – pasakė gidė Marina, mūsų autobusiukui riedant iš salos sostinės Chalkidos į kitą, ne mažiau garsią Evijos salos vietovę – Eretriją. – Susitariau, mūsų jau laukia.“
Na, taip, buvoti Graikijoje ir nesusipažinti su tokia populiaria ūkio šaka, kaip vynuogių auginimas ir vyno gamyba, būtų tiesiog nesuprantama. Ši šalis, kaip visi žinome, nuo antikos laikų laikoma Dioniso – Vyno ir linksmybių dievo – gimtine. Vynuogių auginimas graikų dėmesį traukė visada, kadangi nereikalavo ypatingų, specifinių sąlygų. Šias uogas galima auginti ir sausose, ne itin mineralais turtingose dirvose, šalies klimatas itin tinka joms bręsti, taigi vynuogininkystės amatas visuomet stipriai papildydavo valstybės iždą, o kai kuriuose šalies regionuose apskritai būdavo pagrindinis pajamų šaltinis. Dabar stengiamasi itin populiarinti senąsias vynuogių auginimo ir vyndarystės tradicijas. Garsiausi šalies vyndariai visaip eksperimentuoja, išbandydami įvairias tėvynines vynuogių rūšis, jas komponuodami su atvežtinėmis iš kitų Europos šalių, kad būtų pagamintas puikaus skonio ir aromato gėrimas. Geriausios graikiško vyno rūšys ženklinamos raidėmis O. P. A. P., o atskiri regionai yra iškovoję teisę savo vietovės pavadinimą naudoti kaip prekinį ženklą.
Naujai atgaivintas šeimos verslas
Užrašą „Ktima Avantis“ („Avančio ūkis“) išvystame iš tolo. Privažiuodami iš gidės jau žinojome, kad tai – naujai atgimęs graikų Mountrichų šeimos amatas, prieš gerą šimtmetį vystytas dabartinių šeimininkų senelių ir prosenelių. Šių dienų verslininkas Apostolos Mountrichas paveldėjo senovinį, dar XX a. pradžioje statytą trobesį, kuriame kažkada buvo ir gyvenamasis namas, ir vyno gamybos cechas. Buvo išlikę senieji presai, archaiškos cementinės patalpos, į kurias tekėdavo traiškomų (neretai ir kojomis) vynuogių sultys.
Vyndarystė anais laikais buvo labai daug rankų darbo reikalavusi veiklos sritis, tad 1993 m. šio verslo besiėmęs Apostolos Mountrichas turėjo praktiškai viską sukurti iš naujo. Atsirado šiuolaikiniai mechanizmai, buvo pastatyti jiems tinkami cechai, perimtos visos pažangiausios gamybos technologijos. Tačiau svarbiausia – tą darant, atsigręžta į senąsias graikiško vynuogininkystės amato tradicijas, perimant iš jų tai, kas geriausia.
Pirmiausia Apostolos Mountrichas nusprendė savo vynuogyne auginti tik vietines, kaip jis sako, archaines vynuogių rūšis. Jos, galima sakyti, ir išgarsino šį ūkį: iš jų pagaminta produkcija palaipsniui ėmė pelnyti vis daugiau apdovanojimų įvairiose tarptautinėse parodose. Štai garsusis „Syraho“ vynas apdovanojimus pelno, galima sakyti, pastoviai, vos tik patekęs į kokią parodą. Puikus yra „Syrtikos“ vynas, gaminamas iš graikų „aborigeninės“ rūšies vynuogių ir kitos baltojo, rausvojo, raudonojo vyno rūšys.
Saikas – svarbiausia
Svetingi šeimininkai aprodė didžiulį rūsį, pilną ąžuolinių statinių, kuriose bręsta vynas. Atitinkamą laiko tarpą čia išbuvęs, bus supilstytas į butelius ir keliaus į prekybos centrus, kur plačiai žinoma produkcija neužsigulės. Graikijoje vynas – pats populiariausias gėrimas, tačiau, juo mėgaudamiesi, žmonės visada jaučia saiką. O senovės graikai, pasirodo, vyną gerdavo tik atskiestą, trečdalį ar pusę ąsočio jo pripildami vandens. Gerti neskiestą vyną buvo laikoma skitų genčių papročiu; muziejuose iki šiol galima išvysti specialių indų, kuriuos senovės graikai vadindavo krateriais – juose vynas ir vanduo būdavo sumaišomi ir tik po to supilami į taures. Tuo tarpu besimėgaujančius neskiestu vynu visi be jokių išlygų laikydavo beviltiškais girtuokliais.
Be parabenų, petrolatų ir kitos chemijos
Ir dar vienos rūšies produkciją išleidžia Avančio ūkis – ekologišką kosmetiką, pagamintą vynuogių pagrindu. Ji – be plačiai kitur naudojamų konservantų, gal todėl ją taip mielai įsigyja daugelis SPA centrų ir kokybišką kosmetiką naudojančių žmonių. Tai ir 24 val. trunkančio poveikio odai kremai, ir prieš raukšles bei odos senėjimą rekomenduojami vartoti kremai, ir plaukų slinkimą stabdantys šampūnai, ir įvairūs kūną drėkinantys bei gaivinantys losjonai… Vynuogių odelėse, kaip visi žinome, gausu antioksidantų, taigi būtent šiomis jų savybėmis ir stengiamasi pasinaudoti, gaminant kosmetiką.
Visuotinė pagarba biblinei kultūrai
Kitas Graikijoje nuo žilos senovės itin populiarus augalas – figmedis. Važiuodami provincijos keliais grožėjomės ryškiai geltona rudens nuauksintų figmedžio lapų spalva. Vaisiai jau buvo nuimti. Skinami jie, pasirodo, dusyk per metus – birželį (bet šis ankstyvojo derliaus nuėmimo laikotarpis trunka neilgai, tik iki liepos pradžios), ir nuo rugpjūčio iki lapkričio. Prinokę vaisiai negali būti ilgiau nesutvarkyti, taigi rudenį derliui nuimti pasitelkiamos visos įmanomos pajėgos. Figos džiovinamos, konservuojamos, iš jų verdamos uogienės, džemai, marmeladas, gaminama želė ir pastilės. Tinka figos ir vynui gaminti. Naudingosios jų savybės žinomos nuo seno: figų vaisiai pasižymi priešuždegiminiu, dezinfekuojančiuoju poveikiu, todėl labai tinka vartoti sergant kvėpavimo takų ligomis, turint žarnyno, inkstų problemų. Jose esama triptofano – medžiagos, aktyvinančios galvos smegenų veiklą, bei kalio, reikalingo širdies darbui. Figos, palyginus su kitais vaisiais, turi didžiausią ląstelienos kiekį. O iš viso jose yra 14 rūšių mineralinių medžiagų, 11 rūšių vitaminų, riebiųjų rūgščių Omega-3 ir Omega-6. Po sunkių ligų ir stresų, protiškai ir fiziškai išsekusius žmones šie vaisiai tiesiog pastato ant kojų. Apie tai puikiai žinojo Aleksandras Makedonietis, savo karius per mūšius maitindavęs išimtinai figomis ir razinomis. Toks racionas suteikė jiems jėgų užkariauti kone pusę pasaulio. O prieš olimpines žaidynes visi sportininkai figų valgydavo didžiuliais kiekiais.
Išgabensi – būsi apkaltintas valstybės išdavyste
Senovės Graikijoje šis vaisius buvo didžiai vertinamas. Bet kokie bandymai jį išvežti svetur buvo laikomi kontrabanda, o už šį nusikaltimą būdavo skiriamos itin griežtos bausmės. Atikoje, Graikijos vietovėje, kur dabar įsikūrusi sostinė, figas vartoti maistui būdavo leidžiama tiktai Atėnų piliečiams. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol šis vaisius paplito masiškai ir tapo kasdieninio raciono dalimi visuose visuomenės sluoksniuose. Figų pintinės būdavo įteikiamos Olimpinių žaidynių prizininkams, į dievui Dionisui skirtas šventes vyno amforos gabentos drauge su pilnais krepšiais figų. Senosios Elados gyventojai jas ypač mėgo derinyje su žąsienos ar kiaulienos kepenėlėmis. Šis saldaus ir sūraus skonių derinys iš senovės laikų kulinarijos atkeliavo iki mūsų dienų: graikai itin mėgsta figas, suvyniotas į rūkyto kumpio griežinėlius arba derinyje su pelėsiniais sūriais.
Jau senovėje būdavo žinoma daugybė šio vaisiaus rūšių. Tai – ilgaamžiai medžiai, palankiomis sąlygomis augantys ir vaisius vedantys iki dviejų šimtų metų. O Graikijoje augti jiems labai tinka: čia daug šilumos ir saulės.
Nuolatinė eksporto prekė ir pastovių pajamų šaltinis
Skirtingai negu antikiniais laikais, dabar tūkstančiai tonų figų iš Graikijos kasmet iškeliauja į svečias šalis. Ir šviežių, ir džiovintų, ir iš jų pagamintos produkcijos pavidalu. Ypač vertinamos Evijos saloje išaugintos figos. Kai, lankydamiesi šios salos Kimio rajone, išgirdome pasiūlymą pakeliui užvažiuoti į vieną iš figų derliaus apdorojimo cechų, entuziastingai sutikome. Deja, netrukus entuziazmas nuslopo: pasirodo, mūsų apsilankymas jau buvo pavėluotas. Viso labo prieš kelias dienas buvo sudoroti paskutiniai šiemetinio derliaus vaisiai, darbininkai baigė tvarkyti cecho patalpas. Visa produkcija, tvarkingai supakuota, jau buvo iškeliavusi į sandėlius ir į parduotuves. Įmonėlės savininkai tik parodė savo produkcijos pavyzdžius: vakuumines pakuotes, talpinančias po 130 ir po 500 gramų vaisių, taip pat po pustrečio kilogramo sveriančias dėžutes su tvarkingai supakuotomis figų eilėmis. Pavaišino itin populiaria figų produkcija – plonytėmis supresuotomis džiovintų vaisių plokštelėmis – pastilėmis. Vakuuminis įpakavimas labai tinka eksportui: šitaip vaisiai neperdžiūva ir gali išbūti visus metus. Vietinės figos labai kokybiškos, su plonytėle odele, taigi rinkoje labai paklausios. Be to, tik čia figos džiovinamos pagal specialią technologiją – perpjovus perpus ir jau sausas sulipinant tarpusavyje.
Vido Dulkės nuotraukos
