Danutė KURMILAVIČIŪTĖ

Graikija – iš arti (5)

Chalkidoje: gamtos fenomenas – viliojanti tūkstantmečių paslaptis

Сhalkidos vaizdas prie Euripo įlankos

Nepaprastai norėjosi išvysti didžiausią Evijos salos miestą – jos sostinę Chalkidą. Ne vien todėl, kad savo amžių ji skaičiuoja nuo antikos laikų ir kad joje gausu paminklų – praeities epochos liudininkų. Mus lydėję graikai žadėjo siurprizą, kuris labai masino. Bet apie viską – iš eilės.

Varinis miestas

Chalkida – vienas gražiausių, senove dvelkiančių šalies miestų, jau nuo žilos praeities laikų daug nusipelniusių graikiškai kultūrai. Taip, Chalkida turėjo užkariavusi nemažai teritorijų (jos kolonijomis buvo tapusios Italijos, Jonijos jūros pakrantės ir kitos vietovės), tačiau to dėka tuometinis pasaulis turėjo galimybės susipažinti su graikų rašmenimis ir kultūra. O garsioji Chalkidos abėcėlė (lotynų k. abėcėlės pirmtakė) buvo viena iš pirmųjų žmogaus bandymų įamžinti savo istoriją ir gyvenimiškąją patirtį!

Miesto vardas susijęs su vario pavadinimu (chalkys – varis), kuris buvo kasamas netoliese esančiose kasyklose ir apdirbamas aplinkinėse vietovėse. Apie tai plačiai pasakoja miesto centre esantis archeologijos muziejus, kuriame gausu radinių, rastų visoje Evijos saloje.

Turtingą sostinės istoriją byloja kas žingsnį dėmesį patraukiantys išskirtiniai pastatai. Jie – iškalbingesni už bet kokius gido oficialiai pateikiamus faktus, jų mūruose įsiaudusi gyva, pulsuojanti praeitis. Štai itin spalvingas ir savitas Kastro rajonas, bylojantis apie tą periodą, kai miestas buvo atsidūręs osmanų ir venecijiečių valdžioje, štai senovinė musulmoniška Emiro Zade mečetė, o štai žydų sinagoga. Tikra tautų, religijų, kultūrų samplaika! Yra čia ir vienas iš pirmųjų ankstyvosios krikščionybės laikų paminklų šalyje – Šv. Praskovjos cerkvė. Tai – bazilika su mediniu stogu, iškilusi ant senosios Artemidės šventyklos griuvėsių. Turkų okupacijos metais ji buvo paversta mečete, o vėliau – sandėliu. Tačiau išsivadavus iš okupantų jungo, pravoslavų religija vėl atgavo savo galią, ir žmonės iš naujo ėmė rinktis į Šv. Praskovjos, Chalkidos miesto globėjos, vardu pavadintus maldos namus.

Galvą suko net Aristotelis

Nuo aukštumoje esančios Karababo tvirtovės čia atsiveria puiki panorama į Egėjo jūrą ir į Evijos įlanką. Būtent su jūra ir susijęs pats pagrindinis šį miestą visame pasaulyje garsinantis dalykas – Euripo sąsiaurio fenomenas. Tai ir buvo tas siurprizas, kurį mums taip norėjo parodyti svetingieji graikai. Išties, nieko iki šiol apie šį slėpiningą gamtos reiškinį negirdėjusiems žmonėms buvo dėl ko nustebti.

Atsiduriame prie tilto, siejančio žemyninę šalies dalį su Evijos salos sostine. Štai čia, šitoje vietoje, jau tūkstančius metų stebimas paslaptingas gamtos reiškinys: Euripo sąsiauriu tekančio vandens srovė nei iš šio, nei iš to ima ir… pakeičia savo kryptį. Prieš tai tekėjusi šešias valandas į vieną pusę, aštuonioms minutėms sustabdo savo tėkmę, tarsi lūkuriuodama ir bandydama apsispręsti dėl kažko itin svarbaus, po to apsisuka ir ima sroventi į priešingą pusę, išvystydama 14 km/val. greitį.

Ir, pasirodo, tuo srovės „išdaigos“ nesibaigia: 23 arba 24 dienas reguliariai keitusi savo kryptį kas šešias valandas, paskutines 4-5 Mėnulio kalendoriaus dienas ji ima šios tvarkos nesilaikyti. Gali tekėti tik į vieną pusę, gali kaitalioti savo kryptį net po keliolika kartų per dieną – kaip jai „į galvą šauna“! O dar kitaip srovė elgiasi per pavasario ir rudens lygiadienius: tėkmės kryptis tada keičiasi iškart, be jokių ten aštuonių minučių luktelėjimo. Ir vandens greitis tuo metu pasiekia savo maksimumą.

„Tūkstančius metų žmonės bandė įminti šią Euripo sąsiaurio mįslę, – pasakojo mus lydėjusi gidė Marina Železnikova-Kaci. – Įvairiausių hipotezių būta jau antikos laikais. Teko girdėti versiją, kad, negalėdamas įspėti šios gamtos mįslės, iš nevilties nusiskandinęs pats garsiausias senovės graikų filosofas Aristotelis. Aišku, tai tik legenda…“

Tikrovėje Aristotelis, kuris iš tiesų šiame mieste gyveno (iš čia buvo kilusi jo motina Phestiada) tyrinėjo šį fenomeną ir šiuo klausimu netgi buvo išleidęs veikalą „Meteorologika“. Jis buvo įsitikinęs, kad šį reiškinį gimdo žemės svyravimas, sukeltas jūros bangų ir dažnai toje vietoje pasitaikančių žemės drebėjimų…

Apie fenomeną – iš specialisto lūpų

Stebėti neįprasto gamtos reiškinio nustatytu laiku ant senojo Chalkidos tilto ir šalia jo esančių prieigų susirenka daugybė žmonių. Būtent dėl jo į salos sostinę atvyksta minios užsienio turistų. O mūsų čia laukė malonus susitikimas su tikru Euripo sąsiaurio srovės fenomeno tyrinėtoju, kurio vardas – Charalambos Sfetsas. Nors šis mokslininkas nėra gimęs Chalkidoje, jis labai myli šį miestą, jame gyvena ir dirba čia veikiančiame Evijos studijų institute. Yra išleidęs daugybę mokslinių straipsnių, knygą „Gidas po Chalkidą“, o savo antrąją knygą apie Chalkidos fenomeną padovanojo mums. Aišku, nepraleidome progos tyrinėtojo apiberti klausimais.

– Tad kas gi gimdo tokį unikalų reiškinį?

– Fenomenas yra paremtas Mėnulio ir Saulės traukos jėgų veikimu, sukeliančiu potvynius ir atoslūgius. Pastarieji keičiasi, priklausomai nuo Žemės padėties Saulės ir Mėnulio atžvilgiu. Jaunaties metu Saulė ir Mėnulis Žemės atžvilgiu būna atsidūrę vienoje pusėje, o pilnaties metu – skirtingose. Toks išsidėstymas ir lemia potvynių- atoslūgių kaitą. Euripo sąsiauryje kas 24 val. įvyksta du potvyniai ir du atoslūgiai, gimdantys tėkmės krypčių pasikeitimus. Turi reikšmės ir vandens lygių skirtumas tarp dviejų Euripo sąsiaurio galų. Jau garsus antikos laikų graikų astronomas Erastotenas buvo šį skirtumą užfiksavęs ir aprašęs…

– O kodėl vandens lygis tame pačiame sąsiauryje toks nevienodas?

– Potvynių tėkmė, einanti nuo rytinės Viduržemio jūros pusės, pasidalija į dvi dalis. Vakarinė srovės dalis prieina prie pietinio sąsiaurio galo, o rytinė aplenkia salą ir prisiartina prie sąsiaurio iš šiaurės. Kadangi ji sukaria kur kas ilgesnį kelią negu vakarinė, vadinasi, sąsiaurį pasiekia vėliau. Jūros vandens lygis ir, atitinkamai, vandens srauto sukuriamas slėgis viename sąsiaurio gale būna daug didesnis negu kitame. Toks slėgio skirtumas sustiprina įprastinių potvynio tėkmių šiame sąsiauryje galią.

– Bet kuo paaiškinti kintantį sąsiaurio tėkmės greitį?

– Pirmąjį ir paskutinįjį Mėnulio mėnesio ketvirtį Saulės ir Mėnulio jėgos būna nukreiptos į skirtingas puses, todėl Mėnulio traukos jėga ne didėja, o mažėja. Kai Mėnulio poveikyje vyksta atoslūgis, Saulės traukos jėga sukelia potvynį. Rezultatas – tuo momentu vandens lygių skirtumas tarp pietinio ir šiaurinio sąsiaurio galų sumažėja. Todėl sulėtėja ir tėkmės greitis sąsiauryje.

Aišku, šie fizikiniai-astronominiai reiškiniai yra sudėtingi, juos nelengva paaiškinti ne specialistui. Nesigilinant užtenka žinoti, kad srovės krypties ir greičio kaita priklauso nuo Mėnulio ir Saulės sukeliamų potvynių ir atoslūgių. Jūra paklūsta Visatos dėsniams, ir šis procesas neturi nei pradžios, nei pabaigos. O turistui, manau, kur kas svarbiau yra savo akimis išvysti šio fenomeno grožį. Stebiu jį visą gyvenimą, bet nenustoju žavėtis.

-Ar Euripo sąsiauris – vienintelė vieta pasaulyje, kur galima išvysti šį paslaptingą gamtos reiškinį?

-Ne. Nors šis fenomenas ir retas, jis stebimas Lamanšo sąsiauryje, Saint Malo įlankoje, per Kiniją tekančioje Yiang Che Yiang upėje, Patagonijoje. Tačiau čia šis fenomenalus reiškinys yra charakteringiausias.

Nors kolegų klausimai mokslininkui pylėsi vienas po kito, buvo aišku – visko apie šį fenomeną neišsiklausinėsi. Tad, grįžusi į namus, atidžiai perskaičiau Charalamboso Sfetso padovanotą knygą „Chalkida and the tidal phenomenon“. Radau čia įdomių duomenų apie įvairiausių sričių mokslininkus – geografus, fizikus, astronomus, amžių bėgyje tyrinėjusius šį reiškinį ir pateikusius apie jį savas nuomones. Atidžiai peržiūrėjau knygoje pateiktas senovines nuotraukas, iliustruojančias, kaip anksčiau atrodė Chalkida ir per ją vingiuojantis Euripo sąsiauris, kaip buvo statomas pėsčiųjų tiltas, prie kurio susirinkę žmonės stebi besikeičiančią srovės kryptį. Tik, žinoma, jokios knygos negali atstoti to, kas matyta savo akimis. Tad atvykti į Chalkidą ir reikiamu laiku atsistoti ant senojo šio miesto tilto visiems rekomenduočiau.

Vido Dulkės nuotraukos