Evija – sala, sugebėjusi išsaugoti pirmapradį gamtos grožį, jos gyvastį, kultūrines tradicijas.
Vienu žodžiu – savo autentiškumą.
Unikali ekosistema suteikdavo galimybę ramiai gyventi dar priešistorinių laikų žmonėms. Žemių turtai, vešli augmenija, vandens gausa – visa tai leisdavo pakankamai sparčiai vystytis žmonių populiacijai. Archainės, klasicizmo ir helenizmo epochų radiniai byloja apie čia buvusius ekonomiškai išsivysčiusius regionus.
Vienas iš tokių – Kimi, po kurį pakvietė pasidairyti mūsų kelionės organizatoriai.
Egėjo jūros terasa
Ne, neveltui ši vietovė taip vadinama. Po ilgo važiavimo akims atsivėrė vaizdas, tiesiog užgniaužęs kvapą! Miestas, išsidėstęs amfiteatro principu, sudarė įspūdį, kad jo gyventojų žvilgsnis visada nukreiptas į bekraštę jūrą. Peizažas skendo smaragdinėje žalumoje, toli plytintis horizontas susiliejo su bekraščiu dangumi.
Pasigrožėjome siaurose tapybiškose gatvelėse įsikūrusiais tradiciniais graikų namais, centrine miestelio aikšte su įspūdingo grožio cerkve, mažomis jaukiomis kavinukėmis ir, sulaukę valandos, kada atsidarys Kimi krašto istorijos, etnografijos ir kultūros muziejus, užsukome į jį.
Kaip regioninės reikšmės muziejus, jis itin sužavėjo eksponatų gausa. Stebėtis nėra ko: nuo seno Kimi regionas buvo laikomas klestinčiu. Be tradicinės žemdirbystės (čia auginamos pačios geriausios šalyje figos), jūreivystės ir kitų amatų, čia buvo plačiai vystoma šilko gamyba, teikusi vietos gyventojams didžiąją dalį pajamų. Kimi auginti šilkmedžiai ir šilkverpiai bei austas šilkas, garsėjęs visoje šalyje. Kokie gražūs šie audiniai buvę… Apie tai rodo minėto muziejaus eksponatai.
Be šimtmečio senumo laikų buitį vaizduojančių daiktų, užimančių kelis muziejaus aukštus, atskiras kambarys skirtas žmogui, išgarsinusiam Kimi visame pasaulyje. Čia gimė ir darbavosi medicinos šviesulys George Nicholas Papanicolaou (1883-1962), atradęs citologinį gimdos kaklelio vėžio diagnostikos būdą ir išgelbėjęs gyvybę tūkstančiams moterų.
Gamtoje – su patikimais vedliais
Kimi regiono apylinkės – tikras lobynas augalijos tyrinėtojams: jose sutelkta kone visa Graikijos flora! Čia auga ir laukinių orchidėjų, ir laukinių baltųjų bijūnų, ir retų rūšių medžių. O kokios spalvos čia tvyro rudenį! Retų augalų augimvietės čia stropiai saugomos, daug kur turistai vyksta, tik vietos vedlių lydimi. Beje, gidais po įstabųjį augalų ir kalnų pasaulį labai dažnai pasišauna būti savanoriai. Su vienu iš tokių entuziastų, ekonomistu, vardu George Valianos, mes ir susitikome, ketindami apžiūrėti Ortario kanjoną. Sustojome prie paties aukščiausio salos skardžio. Aukštis užgniaužė kvapą – giliai apačioje, už 875 metrų, tyvuliavo jūra!
Štai tokiais ir panašiais vaizdais gėrisi George bei jo vadovaujamų savanorių vedžiojami turistai. Entuziazmo kupini jauni vyrukai yra paruošę daugiau kaip penkiolika įvairios trukmės (nuo 2 iki 8 val.) ir sudėtingumo maršrutų po kalnus. Uolėti skardžiai, gilūs tarpekliai, vandens šaltiniai, urvai, augalija – ko tik nevykstama apžiūrėti! Pavasariniai, rudeniniai, žieminiai maršrutai (vasarą dėl tvyrančio karščio paprastai į kalnų žygius neinama) organizuojami ir pėsčiomis, ir džipais. Paprastai tokio ekologinio turizmo maršrutai kruopščiai suderinami iš anksto, savanoriams išsiuntus lankytinų vietų fotografijas ir smulkius aprašymus. Entuziastų nestinga – juk toks grožis apžiūrėti siūlomas!
Už suteiktą galimybę plačiau pasidairyti po Kimi apylinkes likome labai dėkingi mūsų ištikimajam palydovui Gianniui Spanos. Jis – tikras savo gimtojo krašto patriotas, dalyvaujantis ne vienos organizacijos, sprendžiančios turizmo plėtros klausimus, narys. Taigi puikiai žino, kad aplinkai draugiško turizmo plėtrai čia yra visos sąlygos, kad būtent su tuo yra susijusi šios šakos ateitis. Beje, turizmo versle darbuojasi visa jo šeima.
Marmario dovanos: akmuo – namams, poilsis – kūnui
Negaliu nepaminėti dar vienos įspūdingos savo gamtos grožiu vietovės – Marmario. Iš kur kilęs šios gyvenvietės ir jos apylinkių pavadinimas? Jau savaime aišku: čia slypi marmuro kasyklos. Šioje vietovėje išgautas marmuras žinomas nuo seniausių laikų: kolonų ir mozaikinių grindų pavidalu jis puošdavo šventyklas ir graikų turtingųjų namus.
Dabar Marmaris – plačiai žinomas kurortas. Čia esama visko: pigesnių ir brangesnių viešbučių, teikiančių pačias įvairiausias paslaugas, nuostabių paplūdimių, nepaprasto skaidrumo vandens, puikios virtuvės… Ir greta esančių Petali salų – tikro gamtos šedevro. Tai – trylika mažesnių ir didesnių salų su turtinga augmenija. Dalis jų yra privati nuosavybė. Viena iš salelių anksčiau priklausė graikų milijardieriui Aristoteliui Onasiui, joje dažnai buvodavo jo mylimoji, operos deivė Marija Kalas. Kitą salą sau nusipirko dailininkas Pablas Pikaso, ir dabar ji priklauso jo sūnui Pablui. Sklinda gandai, kad jis norįs ją parduoti, ir kad vieną iš Petali salų neseniai įsigijęs kažkoks rusų oligarchas…
Kaip ten bebūtų, į bet kurią salą galima nuplaukti išsinuomotu laiveliu ir po ją pasivaikščioti. Žinoma, privatūs statiniai čia bus apjuosti tvoromis, bet visa kita apžiūrėti – prašom… Po Petali salas turizmo organizatoriai rengia ekskursijas, į jas ypač mėgsta atvykti nardymo mėgėjai: jūra čia nepaprastai skaidri ir pilna įdomių povandeninių urvų.
Prie Marmario krantų galima išvysti vadinamojo auksinio smėlio formavimąsi – įdomų reiškinį, reikalaujantį bent poros dienų stebėjimo. Mat dėl čia pratekančių srovių ir unikalios užutėkio vietos kiekvienas potvynis ir atoslūgis suformuoja nedideles smėlio saleles su kaskart nauju raštu. Šiose salelėse labai mėgsta ilsėtis žuvėdros.
Marmario kaimynystėje, pietinėje dalyje, įsikūręs labai tapybiškas Karistos miestelis. Viena iš pagrindinių įžymybių yra čia esanti Kastello Rosso viduramžiška pilis, įsikūrusi kalvos viršūnėje. O svarbiausia – iš Karistos galima surengti išvyką į kalnus ir savo akimis išvysti vieną slėpiningiausių objektų Evijos saloje – „Drakono namus“.
Bet apie juos – kitame straipsnyje.
Vido Dulkės nuotraukos
