Godotina Žalioji politika Vilniuje

Arba – tvarus miestas, jo sėkmės receptas. Kai kurios pastabos iš „Vilniaus aplinkos apsaugos forumo – 2020“

Žvelgiant į Vilnių iš Vingio parko pusės (Augusto Uktverio nuotrauka)

2020-12-03 Žaliosios politikos institutas pakvietė į nuotoliniu būdu surengtą Vilniaus aplinkos apsaugos forumą. Tai renginys, kuriuo siekiama sutelkti viešojo, privataus, nevyriausybinio sektoriaus specialistus, pilietinės visuomenės atstovus bendrai diskusijai apie sostinės, kaip žaliojo miesto, ateitį. Tądien surengta baigiamoji konferencija, kurioje buvo aptariamos Vilniaus miesto aplinkos apsaugos problemos. Renginio vadovė Ieva Budraitė (ji – Žaliosios politikos instituto direktorė, neseniai išrinkta Lietuvos žaliųjų partijos pirmininke) sakė, jog Vilniaus miesto aplinkos apsaugos, žaliojo miesto problemos jau nagrinėtos keliomis kryptimis, ši – baigiamoji, ketvirtoji forumo konferencija. Jos pranešėjai nurodė daug bėdų, tikėtina, jog miesto kūrėjai įvertins pateiktas pastabas, jog Vilnius bus kur kas patrauklesnis.

Vilniaus miesto administracijos vyriausiojo architekto patarėja Giedrė Čeponytė sakė žinanti, jog mieste dar yra daug neatliktų darbų, tikisi išgirsti labai aiškių siūlymų, nes vilniečiai nori gyventi žaliame mieste. Nors tarp miesto administracijos ir gyventojų atsiranda ,,barikadų“, užtvarų, siekiama, kad to nebūtų.

Tvarus miestas: koks jo sėkmės receptas

Apie tai savo įžvalgas dėstė Remigijus Lapinskas – Žaliosios politikos instituto prezidentas, Pasaulio biomasės energetikos asociacijos valdybos narys. Jis sakė, kad urbanistinė situacija pasaulyje labai keičiasi. Jau daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose. Miestai labiausiai atsakingi už tai, kas vyksta pasaulyje. Vilnius taip pat plečiasi, ypač priemiesčiai, daugėja gyventojų, daugėja problemų. Todėl turime įgyvendinti darnaus miesto kriterijus. Pasak Remigijaus Lapinsko, atsinaujinanti energetika ir energetinis efektyvumas, judumas ir naujo transporto organizavimas, atliekų tinkamas tvarkymas ir miesto žaliasis rūbas – labai rimti sveiko miesto faktoriai. Klimatas keičiasi. Nustatyta, jog dabartinis CO₂ lygis buvo Plioceno epochos metu. Tai vyko prieš 5 – 2 mln. metų. Gamta keitėsi, tačiau vėl atsiranda sausros, karščio bangos, potvyniai, uraganai. Tai jaučiame ir Lietuvoje. Staigių liūčių metu vanduo subėga į kolektorius, griovius ir nuteka. O augalijai trūksta drėgmės. Nuo užteršto oro planetoje kasmet miršta 3,5 mln. žmonių.

Vilniuje ir visoje Lietuvoje netinkamai organizuotas atliekų tvarkymas, nes tai atitinkamai neskatinama. Dabar gyventojas atliekas (antrines žaliavas) rūšiuoja ar nebe – mokestis vienodas. Bendram atliekų sraute organinėmis atliekomis užteršiamos antrinės žaliavos. Jos tampa perdirbimui netinkamomis. Būtina keisti esamą sistemą.

Pasak pranešėjo, vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistema plačiai išvystyta, Vilniuje turime šiuolaikinę nuotekų valyklą, tačiau pramonės įmonės į bendrą sistemą nuotekas išleidžia su sunkiaisiais metalais, plastmasių ir kitais gamybos likučiais. Tada miesto nuotekų dumblo panaudojimas – problemiškas. Būtina pasiekti, kad specifinis vanduo būtų apdorojamas pirminiuose valymo įrenginiuose.

Elektra varomo transporto sistema sostinėje ir Lietuvoje labai silpna. O Stokholme visas miesto transportas – tramvajai, troleibusai, metro, autobusai – veikia tik pasitelkiant elektrą. Vilniuje dyzelinu varomi autobusai – tai oro tarša, triukšmas. Troleibusų linijos neilginamos, neplanuojamos naujos elektrinio transporto sistemos. Tuo Vilnius geroka atsilieka nuo kitų Europos miestų.

Žaliųjų erdvių Vilniuje mažėja. Pasak pranešėjo, netinkamo sprendimo pasekmė – ir Gedimino kalnas. Jo erozijai stabdyti reikėjo milijonų. Tos lėšos galėjo būti panaudotos miesto parkų, skverų, ramybės oazių įrengimui. Kaskart labiau naikinamas miesto gamtinis karkasas. O visos veiklos įmanomos per žaliąją politiką.

„Vilniuje šilumos gamybai tik apie 50 proc. naudojamas biokuras, nors Lietuva ES šiuo faktoriumi gerai atrodo, šilumos gamybai biokuras sudaro 70 proc. ir elektros energijos gaminama 7 proc. Kai kurie miškų saugotojai nuogąstauja, kad biokurui kertami miškai. Iš tikro – ne taip. Biomasė gaminama tik iš atliekų: medžių šakos, viršūnės, lentpjūvių atliekos, pagaliau – pakelių medžiai. Deginti katilinėse gerą medieną – per brangu, ji kainuoja 4 – 5 kartus daugiau. Šiluma gyventojams gerokai pabrangtų. Saugomų teritorijų, priemiestinius miškus būtina geriau saugoti, tačiau ūkiniai yra skirti ne tik orui švarinti. Mediena reikalinga namų, baldų gamybai ir kitai veiklai“, – kalbėjo Remigijus Lapinskas.

Žaliosios jungtys, gyvybingos erdvės ir mikro urbanizavimas

Miestų antropologė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė dr. Jekaterina Lavrinec akcentavo, jog žaliosios erdvės – mikro urbanizacinis miesto genetinis kodas. Tačiau Vilniuje ir kituose miestuose alėjos, kitos erdvės nyksta. Gyventojai patiria psichologinį šoka. Aplinkos kokybė mieste – labai svarbus faktorius.

„Pėstiesiems, dviratininkams labai reikalingos medžių juostos. Žalių erdvių miesto centre trūksta, jų mažėja. Tai nesiderina su darnaus judumo sąvoka. Vien betonas ir asfaltas, mikroklimatas vasaros kaitros metu tampa pavojingas žmonių sveikatai. Naujų namų statybos vietose medžiui vietos neliko, nors projektuotojai lyg ir laikosi reikalavimo želdinti teritorijas. Tačiau dabartiniuose sklypuose želdynams skirtuose plotuose – tik žolė ir skalda. Tarp didelių namų turėtų atsirasti ir mažų. Nedideli namai su erdvesne teritorija kuria jaukumą, erdvę ir paukščiui. Visi nauji takai turėtų būti apželdinti. Tačiau rekonstravus Verkių gatvę, ja eiti dabar tiesiog nemalonu. Šnipiškių mikrorajonas vertingų želdinių neturi, tačiau apsuptas judriomis gatvėmis. Gyventojai į toliau esančias žalias erdves neina, pavojinga.  Žirmūnai – baisi teritorija. Gyventojai prarado upės pakrantę. O kokia baisi Šiaurės miestelio teritorija. Visiškas nesusipratimas – Perkūnkiemis. Daugelyje vietų reikėtų dvejų lygių eismo. Transportą – po žeme. Labai trūksta tylos zonų. Žaliųjų kiemų problema. Daugėja psichinės sveikatos problemų. Žaliosios jungtys veiktų teigiamai. Automobilių daugėja, tačiau asmeniniam transportui būtina didinti reikalavimus. Viešojo transporto stotelės taip pat turėtų būti apjuostos medžiais“, – kalbėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė.

Europos žaliasis kursas: misija (ne)įmanoma

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius pateikė Europos žaliojo kurso – naujos augimo strategijos reikalavimus. Laikotarpyje nuo 1990-ųjų iki 2018-ųjų šiluminį efektą sukeliančių dujų (ŠESD) panaudojimas sumažėjo 23 proc., tačiau ekonomika išaugo 61 proc., todėl naujas siekis iki 2050-ųjų – Europa turi tapti klimatui neutraliu žemynu.

„Žiedinės ekonomikos veiksmų planas, nauja žmones, gyvūnus ir augalus sauganti strategija, pavadinta ,,Nuo ūkio iki stalo“, reikalauja mažinti trąšų naudojimą 60 proc., o pesticidų – 50 proc. Pastatų renovavimas, mažinant šiluminę energiją, – labai svarbi veiklos sritis. Pastatai sunaudoja per 40 proc. visos energijos. Iki 2030 m Lietuvoje renovuoti reikės 35 000 pastatų, daugiausia – Vilniuje.

Direktyva Jūros atsinaujinančiųjų išteklių energija priimta tik 2020 m lapkričio 19 d. Kitais metais bus patvirtinta Miškų strategija. Lietuvai ES užduotis transportui, žemės ūkiui, žiedinei ekonomikai įgyvendinti bus sunku, nes Lietuva nuo kitų ES valstybių gerokai atsilieka. Reikalavimams įgyvendinti iki 2021 m. balandžio 30 d. Lietuvos Vyriausybė privalės pateikti Nacionalinį gaivinimo ir atsparumo didinimo planą“, – kalbėjo Arnoldas Pranckevičius.

Socialinė atsakomybė: Mano didysis ,,Aš“

Forume savitos buvo socialinės iniciatyvos ,,Kūrybos kampas 360“ įkūrėjo, žygio ,,Už švarią Lietuvą“ organizatoriaus Giedriaus Bučo išsakytosios pastabos.

Žygis ,,Už švarią Lietuvą“ pėsčiomis prasidėjo rugpjūčio 16 d. iš Palangos, baigėsi spalio 30 dieną Palangoje. Siekta apeiti Lietuvą. Nueita 1136 km. Žygio tikslas – pamatyti Lietuvos grožį, žmonių tvarkingumą, bendruomeniškumą. Vienas iš tikslų – kelionės metu rinkti pakelėse pažertas atliekas, šiukšles, nustatyti jų sudėtį ir kiekius. Nepriklausomai nuo oro sąlygų kiekvieną dieną buvo nueinama po 20 – 30 km. Pastovūs žygeiviai buvo 8, tačiau įvairiose atkarpose prisijungdavo daugiau. Vakarais surinktos atliekos buvo išdėliojamos į 30 langelių: maisto pakuotės, popierius, plastikas, vienkartiniai indeliai… Visos atliekos buvo sveriamos. Iš viso kelionės metu buvo surinkta 1311 kg atliekų. Dalis jų išvežta į Kauną. Prie Nemuno ir Neries santakos įrengta instaliacija.

„Žygio vienas iš tikslų buvo ir bendrystės kūrimas. Buvo 40 savanorių, kurie kvietė politikus, partijas į sambūrį. Iš politikų tik Europos parlamento narys Liudas Mažylis tapo aktyviu dalyviu ir rėmėju. Partijos pasirodė labai ambicingos, tik Lietuvos žaliųjų partijos aktyvas rėmė bei dalyvavo žygyje. Iš pramonės įmonių labiausiai įsijungė Biržų duonos kolektyvas. Jie dalyvavo akcijoje, domėjosi ar mėtosi Biržų duonos pakuotės.

Šešiuose miestuose žygio dalyviai su rėmėjais organizavo renginius, kurių metu buvo rūšiuojamos atliekos. Žygyje dalyvavo ir ekologinių žygių pradininkas, kaunietis Saulius Pikšrys, moksleiviai. Parengta kelionės veiklos ataskaita. Kelionės metu buvo filmuojama, kuriamas dokumentinis filmas“, – sakė žygio ,,Už švarią Lietuvą“ organizatoriaus.

Pasak jo, ekologinis švietimas turi prasidėti darželyje, vėliau – mokyklose. Reikia šviesti ir mokytojus, ir tėvus, nes bendras sąmoningumas dar gana žemas.

Pakuočių atliekos – ne šiukšlės

Apie pakuočių atliekas, jų surinkimą ir tolesnį tvarkymą pasakojo UAB ,,Žaliasis taškas“ vadovas Kęstutis Pocius. Pasak jo, vilniečiai komunalines atliekas rūšiuoja prastai, todėl buvo pasiūlyta daugiabučiuose panaikinti atliekų šalinimo šachtas. Karoliniškėse ir kituose vadinamuosiuose miegamuosiuose rajonuose įrengti pusiau požeminiai konteineriai, tačiau dar vis kai kurie gyventojai į antrinėms žaliavoms skirtus konteinerius sumeta ir visas organines atliekas. Tai labai atspindi to namo mentalitetą. Dauguma gyventojų dar nežino, kad dabartinis atliekų išvežimo transportas turi kelias sekcijas, todėl vienu metu išvežamos kelių rūšių antrinės žaliavos. Dalis surinktų antrinių žaliavų išvežamos į užsienį, tačiau numatoma ir Lietuvoje didinti jų perdirbimą.

… Diskusijos metu, kuriai vadovavo žurnalistas, rašytojas Marijus Gailius, būta daug įdomių pastabų, įžvalgų. Dar nemaža dalis vilniečių nesijaučia savo kiemo šeimininkais. Kiemai neturėtų būti automobilių pastovaus laikymo vietomis. Viešasis transportas turėtų būti švaresnis, ekologiškesnis. Buvo pareikšta, jog tokių gyvenamųjų rajonų, panašių į Perkūnkiemį, Vilniuje neturėtų būti. Užmiestis plečiasi todėl, kad žmonės jau nenori gyventi kvartaluose, panašiuose į getus. Nesilaikoma Orhuso konvencijos reikalavimų. Pasisakyta už tai, jog būtina pasiekti, jog 2030 m. Vilnių skelbtume žaliausiu Europos miestu. Konstatuota, jog laikas rodyti iniciatyvą ir organizuoti Pasaulio klimato kaitos konferenciją Vilniuje…

… Būta daug ir įvairių kitų siūlymų. Tačiau ar suvoks miesto planuotojai ir užsakovai, jog Vilniaus centrinę dalį jau negalima tankinti naujais pastatais, gal kai kuriuos laikas griauti ir įrengti žaliąsias oazes. Juk tokių pavyzdžių esama įvairiuose Europos miestuose.

Kęstučio Turonio nuotraukos

Ieva BUDRAITĖ

Giedrius BUČAS

Atliekų tvarkymo piramidė

Žygio ,,Už švarią Lietuvą“ atliekų ekspozicija Kaune