Spalio pradžioje, VĮ Valstybinių miškų urėdijos bei jos Nemenčinės regioninio padalinio specialistams pakvietus, teko lankytis greta Nemenčinės esančiose to paties pavadinimo girininkijos miškuose. Gamtininko Selemono Paltanavičiaus vedami žurnalistai lankėsi trijose kertinėse miško buveinėse (KMB). Vienoje jų dominavo senos pušys, kitoje – eglės, trečioje – ąžuolai. Tiesa, pastarieji tarsi puošė girią, lyg ir leisdami bujoti kitiems medžiams, tačiau lyg ir primindami, jog čia, išsidėstę pagarbiu atstumu vienas nuo kito, girios galiūnai yra esminiai šeimininkai.
Žinoma, kiekviena KMB miškininkų yra įvardijama ir specialiu numeriu, už kurio ir slypi, kas vertingo yra šioje saugotinoje teritorijoje.
„Dabar Nemenčinės regioniniame padalinyje (dabar yra 9 girininkijos, o kitais metais, po buvusių urėdijų apjungimo, bus 15; apie 80 proc. buvusios Nemenčinės urėdijos girių – pušynai) yra 125 kertinės miško buveinės (iš viso apie 340 ha), o Nemenčinės girininkijoje – dešimt. Tai miškų plotai, kuriuose jokia ūkinė veikla nevykdoma. Juose sudaromos visos sąlygos biologinei įvairovei, retiems augalams, grybams augti. Žinoma, kertinės miško buveinės turi savo tipus. Tad šiandien aplankysime pušyną, eglyną ir vietą, kurią pamėgo ąžuolai“, – žurnalistus pasitikdama kalbėjo šio padalinio vadovė Viktorija Anikevičienė, priminusi, jog dabar lankomės apie 4,4 ha dydžio kertinėje miško buveinėje (pušyne), vienoje iš didesnių.
„Kertinės miško buveinės, tarsi didelio girios masyvo atskiri fragmentai, yra tarsi gyvybės, jos įvairovės židiniai. Atvirai sakant, sengirių, kurioms būtų per 200 metų amžiaus, Lietuvoje neitin ir turime“, – sakė paantrindamas gamtininkas ir Aplinkos ministerijos atstovas Selemonas Paltanavičius.
„Čia auga apie 130-140 metų amžiaus pušys, kai kurios – 170 metų. Biologinė įvairovė, jei atidžiau žvelgsime, yra ir ant šių senų medžių šakų – įvairūs mikroorganizmai, grybai, kerpės… Tokie seni medžiai pasitarnauja ir uoksiniams paukščiams. Vaikščioti ir džiaugtis gamta čia nedraudžiama, kaip ir grybauti, nors… Geriau toje teritorijoje negrybauti, t.y. nesikišti į girios gyvenimą“, – pasakojo Nemenčinės girininkas Marius Kavaliauskas (miškams pašventęs 20 metų, o girininko veiklai – 16), pridurdamas, jog kertinės miško buveinės ribos žymimos ant medžių kamienų raudonais dažais, tad nereikėtų manyti, jog tie seni medžiai jau ir skirti nupjovimui.
Užsiminus, ar kas nors dar nesumanė, jog į kertinę miško buveinę negali užsukti koks briedis, išgirdome: savaime aišku, jog žvėrių, ypač stambiųjų, buveinė yra dideli girių masyvai, tad ir eina ten, kur nori… Pasak Selemoną Paltanavičių, seni ir aukšti atokiau augantys medžiai savotiškai vilioja ir retus paukščius, tokius, kaip juodieji gandrai, plėšrieji paukščiai. Išdžiūvę medžiai vilioja genius, įsikuriančius drevėse, kurios kasmet vis kertamos naujos, tad senosios lieka kitiems paukščiams. Išdžiūvę medžiai – ir entomofilų vabzdžių (kurie minta kitais vabzdžiais) buveinės.
„Didžioji kertinių miško buveinių vertybė ir yra gyvybės girioje kompleksiškumas, biologinė įvairovė – nuo žemiausių iki aukščiausių organizmų. Tad lankantis tokioje buveinėje geriau nieko iš jos nenešti – net šakų, kurios pasitarnauja įvairiems gyviams ar patampa trąša“, – kalbėjo Selemonas Paltanavičius.
Jis prisiminė, jog kenkėjams, ligoms, parazitams, kaip nebūtų keista, labiau „tinka“ ūkiniai miškai, o ne rezervate esanti giria.
„Jei miškas kiek pažeistas, medžiai ima sirgti, džiūti, tad greitai atsiranda terpė ir kenkėjams, parazitams. Sengirėse visi vabzdžiai taipogi gyvena, tačiau jų populiacijos protrūkio, kaip įprasta, nebūna. Tad saugomas miškas yra pats sveikiausias“, – sakė Selemonas Paltanavičius.
Jis prisiminė apie 25 metų senumo atvejį, kai girią Kuršių nerijoje užpuolė parazituojantis verpikas vienuolis – toks vabzdys. Lervutės labai ėdrios, tad net beržynus paliko be lapų. Tuometinėje Miškų ministerijoje buvo specialistams pateiktas planas: reikia purkšti chemikalais, nes yra grėsmė prarasti Kuršių nerijos miškus.
„Miškininkai – taipogi gamtininkai, tačiau man tada teko atstovauti kitus gamtininkus, kurie siūlė, jog reikia ne purkšti, nes bus pažeista ne vien tik ta vabzdžių rūšis. Miško tyrimo stoties atstovas tada konstatavo, jog apie 70 proc. vikšrų jau yra užkrėsti, t.y. kiti vabzdžiai į gyvus vikšrus sudeda savo kiaušinėlius. Tad minėtieji vikšrai pasitarnauja plėšriesiems vabzdžiams tarsi kokios konservų dėžutės valgiui. Kitais metais paaiškėjo, jog miškas jau yra sveikas. Žinoma, jei būtų nupurškę, nežinia kaip būtų buvę kitais metais. Gal būtų reikėję daug kartų purkšti sunaikinant ir naudingą giriai gyvybę“, – kalbėjo Selemonas Paltanavičius.
Viktorija Anikevičienė sakė, jog į kertines miško buveines miškininkas, kaip įprasta, nesilanko, tačiau prisipažino, jog dažnai mėgsta greta savo namų esančią buveinę, kurioje stebi įvairius mažuosius miško procesus ar gyventojus.
… Nuvykus į KMB, kurioje ošė ir ąžuolai, priėjome prie nugriuvusio ąžuolo, kuris jau baigė irti. Selemonas netruko parodyti, kokia gyvastis įsikūrė ant šio medžio žievės, taip gausindama biologinę girios įvairovę.
„Kai kas gali pasakyti, jog tose kertinėse miško buveinėse viskas išgrius, tad visa mediena bus prarasta. Tačiau ar daug čia matote nugriuvusių ir pūvančių ąžuolų. Nesimato aplinkui. Arba atkreipkime dėmesį į eglių ar pušų kankorėžius. Jų ant eglės, regis, gausybė, tačiau toji gausybė kasmet pradžią teikia tik 2-3 naujoms eglėms. Kiti kankorėžiai – gyvūnijai ar žaliajai trąšai skirti“, – pasakojo Selemonas, pridurdamas, jog gamtoje – pats geriausias planavimas ar projektavimas.
Augusto Uktverio nuotraukos
***
Kertinė miško buveinė (KMB) apibrėžiama kaip miško plotas, kuriame didelė tikimybė neatsitiktinai aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių gyvūnų, grybų ir augalų rūšių. Šios rūšys dažniausiai įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Itin seni medžiai, negyvi stuobriai, nuvirtę medžiai – tai pagrindiniai kertinių miško buveinių bruožai. KMB išskyrimas gali būti susiję ir su kraštovaizdžio elementais.
***
Kertinė miško buveinė paskelbiama vadovaujantis atitinkama mokslininkų (miškininkų, botanikų, entomologų ir t.t.) parengta metodika. Tokios buveinės giriose intensyviau imtos steigti po 2005 metų. Pradžioje dar galvota, jog gali būti dar ir kita kategorija – potencialios kertinės miško buveinės. Nūnai, specialistų žodžiais, kertinės buveinės sudaro apie 1,2 proc. Lietuvos girių. Pats terminas, regis, kiek nužiūrėtas iš skandinaviškųjų miškų.
***
Kertinių miško buveinių plotas neribojamas, jos tik pažymi, kad tam tikra miško buveinė yra biologiškai vertinga. Kertinė miško buveinė gali būti tiek pavienis senas ar didelis medis, tiek keletą ha užimantis miško sklypas.
***
Išskiriamos ir Potencialios kertinės miško buveinės (PKMB) – teritorijos, kurios greitai (per kelis dešimtmečius) gali tapti kertine miško buveine, jeigu joje bus ūkininkaujama palaikant esančias biologinės įvairovės vertybes.
***
Pirmą kartą Lietuvoje kertinių miško buveinių inventorizacija atlikta 2002-2004 metais: išskirtos 8902 kertinės miško buveinės 26427,6 ha plote, įskaitant potencialias miško buveines.
***
2017 m. duomenimis Lietuvoje yra 8009 kertinės miško buveinės, kurios kartu sudėjus užima 24960 ha. Beveik trečdalis KMB įkurtos plačialapių miškuose ir šlapiuosiuose juodalksnynuose.
