Onutė TREPUILAITĖ-VIRGINAVIČIENĖ
Dusmenų krašto metraštininkė

Gimtinė laukia sugrįžtančių…

Kraštiečių susibūrimas Varlių kaime

Pijuoso ežeras

Karštą vasaros šeštadienio popietę į atokų Varlių (Trakų r.) kaimelį rinkosi kraštiečiai iš įvairių Lietuvos vietų – Lentvario, Rūdiškių, Alytaus, Vilniaus, Kaišiadorių ir kt. Dusmenų bibliotekos vedėjos Rimos Voverytės iniciatyva čia vyko „varliškasis“ susitikimas. Renginyje dalyvavo literatas, dzūkų tarmės puoselėtojas Juozas Žitkauskas. Visi grožėjosi kraštietės Onutės Lepiochinienės (Budrevičiūtės) varlių kolekcija.

„Tėvų namai – palaimintas kampelis“

 

Rimos Voverytė kraštiečių susitikimą pradėjo Pranciškos Reginos Liubertaitės eilėmis „Tėvų namai“: Tėvų namai – palaimintas kampelis / Su vaikiškais džiaugsmais, / Su nuoskaudų kerčia. / Čionai prasideda ir baigias kelias, / Čia skaudžiai juntama būties delčia.

Pirmiausia tylos minute buvo pagerbti visi šio kaimo gyventojai, išėję Amžinybėn. Vėliau skambėjo dainos, kraštiečiai dalijosi prisiminimais, bendravo, rašė linkėjimus kaimui…

„Niekas negali būti abejingas savo gimtinei. Ji kiekvienam – gyvenimo kelio pradžia. Jauni galvodavom kitaip – norėjom kuo greičiau baigti mokslus ir išvykti iš namų. Tačiau kuo labiau sensti, tuo labiau traukia į gimtąjį kraštą. Gimtinė – tai namai, kurių pamiršti neįmanoma, kurie išlydi išeinant ir pasitinka grįžtant. Ir laukia grįžtančių, – teigė Rima Voverytė, pati gimusi, augusi ir dabar gyvenanti Varlių kaime. – Šiandien sugrįžote ten, kur gimėte, augote ir iki šiol dažnai apsilankote. Smagu, kai šeštadienį eini per kaimą ir matai pilnus kiemus žmonių. Tuomet pagalvoji: „O kad taip kiekvieną dieną!“.

 

„Savo namus dažnai matau sapnuose“

Buvusi Varlių kaimo gyventoja Bronė Palubinskienė (Jarmalaitė), jaunystėje dirbusi Dusmenų bibliotekoje, vėliau daugelį metų gyvenusi Suvalkijoje, o sulaukusi pensinio amžiaus, vėl grįžusi Dzūkijon ir apsigyvenusi gretimame Jurgionių kaime, sakė, kad Varlius atsimena nuo 1938 metų, kai išvydo šį pasaulį.

„Nors ilgai gyvenau „tremtyje“, tačiau mano namai čia. Savo namus dažnai matau sapnuose. Gimtinėje dar yra sena obelis. Koks man mielas šitas kaimas, per jį vedantis kelias. Šis kaimas ratuku apeina aplink du žuvingus ežerus – Pijuosą ir Juodzikį. Čia lyg užutekis – tylu, ramu, – savo mintimis dalijosi Bronė. – Tik nepalikit tėviškės! Kad tik ji nebūtų tuščia.“

 

„Dvaras priklausė Orliams“

 

Dažnam šio kaimo gyventojui ne kartą tenka kartoti savo kaimo pavadinimą, paaiškinti kitiems, kad toks kaimas tikrai yra. B. Palubinskienė sako ne kartą girdėjusi pasakojimą, kad viena moteris, parsinešusi iš balos vandens, jame parsinešė ir varlę, kurią netyčia išvirė puode kartu su kukuliais. Pasak jos, anksčiau šiltais vakarais kaime buvo girdėti garsus varlių kurkimas, tad daugelis galvoja, kad dėl to šis kaimas ir vadinamas Varliais.

Tačiau Onuškio Donato Malinausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Stasė Masilionienė (Karužaitė), vaikystę ir jaunystę taip pat praleidusi šiame kaime, teigia, kad Varliai yra vardažodinės kilmės kaimas: „Mano dėstytojas, kalbininkas Zigmas Zinkevičius išsiaiškino, kad mūsų kaime buvo dvaras, kuris priklausė Orliams ar Orlavičiams. Iš čia ir kilo Varlių kaimo pavadinimas.“

 

„Kaime nebuvo vagių“

 

Pasak B. Palubinskienės, Varlių kaimo gyventojai visada buvo labai linksmi ir draugiški, viskuo dalijosi. Kaime nebuvo vagių, durų niekas nerakino. Šeimos buvo labai gausios, turėjo po 6–10 vaikų.

„Varlių senbuviai – Jarmalai, Karužai, toliau – visa juosta Voverių, o prie Juodzikio ežero gyveno trys šeimos Budrevičių. Visi Voveriai turėjo pravardes, nes kaip kitaip juos atskirsi“, – sakė B. Palubinskienė.

Bronė  susirinkusiems kraštiečiams priminė ir tragišką pokarį. Juk Varlių kaime gyveno aktyvus šio krašto partizanas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, kuris kartu su garsiu Dzūkijos partizanų vadu Vaclovu Voveriu-Žaibu 1949 m. žuvo Kalesninkų miške (Alytaus r.). Jo žmona Stasė Kazlauskienė (Budrevičiūtė) su vaikais buvo ištremta į Sibirą. Tremties vargus patyrė ir gausi Michalkevičių šeima, o Juozas Jarmala ir Leonas Voveris buvo nuteisti ir kalėjo lageriuose.

Po karo Varliuose apsigyveno Bugarauskų ir Sinkevičių šeimos, į Lietuvą atkeltos iš Lenkijos ir turinčios perkeltųjų asmenų statusą, o po tremties Sibire čia įsikūrė Palubinskų ir Burneikų šeimos.

 

„Varlukė Anelkutė turi pamacyc tų kaimų“

 

Pristatydama literatą J. Žitkauską, R. Voverytė paaiškino jo sąsajas su šiuo kraštu:

„Visų pirma, jis – dzūkas ir rašo be galo nuostabius dzūkiškus eilėraščius, o antra, išskirtinė jo eilių herojė yra varlukė Anelkutė. Prisimenu, kai Juozas pirmą kartą lankydamasis Dusmenyse išgirdo Varlių kaimo pavadinimą, labai nustebo ir pasakė: „Nu, mano varlukė Anelkutė kažkap turi pamacyc tų kaimų“. Tuomet pažadėjau jam, kad toks susitikimas tikrai įvyks“.

Juozas Žitkauskas perskaitė keletą eilėraščių apie varlukį Anelkutį, jos bėdas ir rūpesčius. Jis prisipažino, kad prieš važiuodamas į šį susitikimą parašė dar vieną naują eilėraštį apie tai, kap varlukė Anelkutė važiavo Varlių kaiman, kokių klausimų jam uždavė ir teigė, kad grįžęs turėtų parašyti ir antrąją šio eilėraščio dalį – atsakymus in varlukės užduotus klausimus.

„Labai jaukus mielų ir linksmų šito kaimo žmonių suvejimas. Nebūtau aš ty pakliuvis, jeigu ne mano varlukė Anelkutė“, – sakė J. Žitkauskas.

 

„Tik čia šulinio vanduo skaniausias…“

 

Susirinkusieji buvo kviečiami parašyti linkėjimus savo gimtajam kaimui. Visi lyg susitarę linkėjo Varlių kaimui dar ilgai ilgai gyvuoti ir klestėti, visada išlikti tokiam, kaip iki šiol – šurmulingam, gyvybingam, nuotaikingam. Kraštiečiai linkėjo, kad kaimas augtų, kad sodai žydėt nenustotų, kad žmonės ir toliau taip puikiai sutartų ir gražiai visi drauge bendrautų. Labai gražiai parašė jau minėta S. Masilionienė: „Jei kur nors žemėje kas ieškotų rojaus, jis čia – mano gimtinėje Varliuose. Linkiu išlikti. Tvirtėti. Gausėti. Juk tik čia šulinio vanduo skaniausias. Čia traukia iš bet kur sugrįžti“. O štai koks J. Žitkausko ir varlukės Anelkutės palinkėjimas: „Varlių kaime! Gyvuok ciek, kiek gyvuos varłės ir žmonės“. Dauguma kraštiečių pageidavo, kad šis susibūrimas taptų gražia tradicija ir kasmet suburtų vis daugiau žmonių.

 

„Mūsų kaimui išnykimas negresia“

 

Pasak bibliotekos vedėjos, Varlių kaime yra 20 sodybų ir tik į dvi iš jų niekas nesugrįžta. Devyniose sodybose gyvenama nuolat, o į likusias dažnai atvyksta buvusiųjų gyventojų vaikai su šeimomis, kiti giminaičiai. Per kaimą, kaip Nemunas per Lietuvą, vingiuoja vienintelė Žolynų gatvė, kurioje šiuo metu gyvena 16 gyventojų. „Tačiau mūsų kaimui išnykimas negresia. Juk esame mes, mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai, kurie ir toliau puoselės, prižiūrės ir neapleis šito širdžiai mielo kampelio“, – buvo tvirtai įsitikinusi šio renginio sumanytoja.

Ji neslėpė jaudulio klausydama savo dukters Rugilės dainuojamų dainų apie gimtinę bei skaitydama savo pačios sukurtas eiles, skirtas gimtajam kaimui: Pačiam rajono pakrašty –  / Gražus Varlių kaimelis. / Vingiuotas kelias veda, / Čia dažnas pasiklysti gali… // Žaliuoja pievos, / Šimtamečiai medžiai, / Du tyvuliuoja ežerai. / O kur mums bus dar taip gerai?..

Visi renginio dalyviai gavo simbolines dovanėles – ženkliukus su varlyte. „Džiaugiuos, kad mūsų kaimelis vis dar gyvuoja ir manau, dar ilgai gyvuos. Džiaugiuos, kad gimiau čia, Varlių kaime. Jis man bus pati mieliausia vieta iki gyvenimo pabaigos“, – sakė R. Voverytė.

Autorės nuotraukos