„Mane pardavėjos mėgsta apsukti arba apšaukti, į troleibusą įlipu ir išlipu paskutinis – mat neturiu agresyvumo, noro prasiveržti į priekį. Užtat man sekasi bendrauti su gyvūnais: pavyzdžiui, stirna yra priėjusi taip arti, kad mačiau jos akyse savo atspindį.
Tą gebėjimą bendrauti su gyvūnais ne kartą patikrinau su bendrakeleiviais miške. Ten aktyvus, energingas žmogus dažniausiai nėra savas. Tai, kad esu paskutinis tarp žmonių, kažkaip man padeda bendrauti su gyvūnais.“
Taip sykį man pasakojo Kęstutis Verbickas – gamtininkas ir gamtos fotografas. Miškininkas pagal išsilavinimą ir gamtos fotografas pagal pašaukimą, Kęstutis tris dešimtmečius dirbo Lietuvos zoologijos ir parazitologijos institute (dabar – Ekologijos institutas).
Baigęs miškininkystės studijas, K. Verbickas norėjo rašyti disertaciją apie vabzdžius. Tačiau atkalbėjo jo dėstytojas, profesorius Tadas Ivanauskas, kuris žinojo, jog jaunasis miškininkas mėgsta fotografuoti gamtą. „Visuomenei tai svarbiau negu mokslo darbas siauroje srityje“, – patarė profesorius.
Šių metų balandžio pradžioje K. Verbickui būtų sukakę 80 metų. Deja, 2006 metų pavasarį Kęstutį palaužė sunki liga. Per keletą mėnesių.
Fotografuoti gamtą dabar tapo kone mada. „Gamtos fotografų jau yra daugiau negu gamtininkų“, – neseniai pajuokavo vienas ornitologas. Aišku, tai nieko blogo. Daug garsių gamtininkų, tarkim, Vytautas Jusys, Eugenijus Drobelis, Bronius Šablevičius ir kiti – pasitelkia ne tik žiūronus, bet ir fotoaparatus.
Kęstutis Verbickas fotografuoti gamtą pradėjo anksčiau, jis – vienas vyresniosios kartos mūsų gamtos fotografų. Dabartiniai jo kolegos apsiginklavę vakarietiškais brangiais aparatais, toli matančiais objektyvais, savo laimikių tyko užsimaskavę specialiais rūbais, specialiose palapinėse, jau pasitelkia ir dronus.
Kęstučio didžioji gyvenimo dalis praėjo sovietiniais laikais, tad jo aparatai buvo rusiški ir paprasti, nuotraukos daugiausia nespalvotos. Tačiau entuziazmo gamtai ir fotografijai būta didelio – K. Verbickas per bene 50 darbo gamtoje metų padarė šimtus unikalių kadrų.
Mudu su Kęstučiu nemažai pakeliavome dviese: jis kaip gamtos fotografas, aš – tekstų apie gamtą ir gamtininkus autorius. Susipažinau su juo dirbdamas „Mūsų gamtos“ žurnale, kur būdavo spausdinama nemažai K. Verbicko nuotraukų.
Vėliau „Lietuvos ryto“ dienraštyje kone dešimt metų rengiau „Gamtos“ puslapį. Tada ir kilo problema: kur gauti retesnių gamtos iliustracijų? Redakcijos fotografai galėjo pasiūlyti žmonių, o ne, tarkim, vilko, gervės ar reto augalo nuotraukų. O jei nuvažiuodavai su jais pas kokį gamtininką – pykšt pokšt paspaudžia keletą kartų fotoaparato mygtuką ir ragina: „Grįžkime“. O juk man pasikalbėti reikia, kad netektų iš lubų rašyti!
Tada vėl prisiminiau K. Verbicką. Jis sutiko bendradarbiauti, nors vietos tame „Gamtos“ puslapyje buvo tiek mažai, kad nuotraukos neretai būdavo kaip degtukų dėžutė. Bet Kęstutis buvo kantrus. Mudu pasiekdavome ichtiologą Kazį Gaigalą Rusnėje, ornitologą Leoną Jezerską Ventėje, miškininką ir entomologą Rimantą Butvilą Joniškio rajone ir kitas tolimas vietas bei gamtininkus. O gyvūnų bei augalų kadrų Kęstučio archyve buvo daugybė.
Net jo fotolaboratorijos Ekologijos institute sienos būdavo papuoštos ne peizažų ar gražuolių nuotraukomis, kaip pas daugelį kitų fotografų, o gyvūnų vaizdais. Antai iš po krūmo žvelgė lapė, užrietęs karūną, riaumojo rujojantis elnias, dar kitoje nuotraukoje – grambuolio antenos…
Išėjęs į pensiją, K. Verbickas nusipirko vaizdo kamerą – dar tobulesnį, pasak jo, įrankį gamtos įvykiams fiksuoti. Ir netrukus du K. Verbicko filmai apie gamtą buvo apdovanoti prestižinėmis kino filmų apie gamtą kūrėjo Petro Abukevičiaus vardo premijomis. Deja, neišgyvenus nei 65 metų pristojo sunki liga…
„Jei iš tiesų egzistuoja atgimimas po mirties – aš ir būsimame gyvenime norėčiau būti gamtininku. Fotografuoti ar filmuoti – nesvarbu“, – yra sakęs K. Verbickas.
Čia pateikiu šį tą iš mūsų pokalbių.
***
Kada šokinėja širdis
– Fotografavimas tau – darbas ar hobis?
– Fotografuodamas aš ilsiuosi. Kai man buvo 12 metų, klasės draugui tėvai padovanojo fotoaparatą „Liubitel“. Išėjome abu į gamtą ir fotografuojame vienas kitą. Paskui darome nuotraukas ir džiūgaujame: jis – kaip gražiai mes atrodom, o aš – kokia graži už mūsų žydinti alyva. Gamta man tapo svarbiau už viską ir kai reikėjo pasirinkti profesiją – neabejojau: baigiau miškininkystės studijas, o vėliau tapau gamtos fotografu.
– Daug fotografų susirado geriau apmokamas temas.
– Jei padaryčiau keliolika spalvotų nuotraukų ir gaučiau už tai tūkstantį litų – ar tai būtų didesnis atlyginimas už keletą nespalvotų gamtos nuotraukų, kurias padarau per tą patį laiką? Pinigais jos mažiau įvertinamos, tačiau kai jas darau, šokinėja mano širdis – man tai yra svarbiau.
– Daugelis žmonių įsitikinę, jog gamtą fotografuoti lengviau, negu gražuolių konkursą ar Seimo politikus. Tai tiesa?
– Tarp gražuolių aš pasimesčiau su savo rusiškais „Zenitais“. Be to, mokėti parodyti moters grožį yra viena, o gyvūną – visai kas kita.
Skirtingi yra ir gamtos fotografai. Sykį su kolega Vytautu Ylevičiumi savaitę plaukiojome toje pačioje valtyje po Žuvintą. Grįžę išryškinome juostas ir rodome vienas kitam, ką padarėme. „Vytai, – sakau, – kada tu tuos nuostabius peizažus matei – juk, rodos, visą laiką buvo apsiniaukę?“ Jis stebisi: „O kada tu tiek retų paukščių pastebėjai?“ Abu gamtininkai, tačiau gamtą matėme kitaip.
Gražuolė ar politikas neretai patys veržiasi į kadrą, o, sakysim, gervė šito visai netrokšta, ir kad įamžintum šį taurų paukštį, turi tolokai nušliaužti per pelkę.
Kad ir toks pavyzdys. Vieną dieną fotografavau grąžiagalvę, lankančią savo vaikus lizde. Jis aukštai, tad medyje įtaisiau fotoaparatą su distanciniu valdymu, o pats pasidariau slėptuvę netoliese ant žemės. Tada dar Lietuvoje nebuvo aparatų, kurie patys pasuka juostą, tai kai grąžiagalvė atplasnoja, aš nufotografuoju, o kai ji nuskrenda – išlendu iš slėptuvės ir kabarojuosi į medį vėl užvesti aparatą. Vakare suskaičiavau – per dieną padariau keliasdešimt kadrų, taigi tiek pat kartų lipau į maždaug 4 metrų aukščio medį.
Gyvūnai jaučia, kas esi
– Ką labiausiai patinka fotografuoti?
– Paukščius. Jie labai savotiškai elgiasi – greitai įvertina, priešas esi ar ne. Jei, sakysim, stypsai kaip stuobrys – nieko baisaus. Tačiau jei, nežinodamas jų įpročių (o kiekvienos rūšies gyvūno jie kitokie), padarysi mažiausią klaidą – nieko nepeši.
– Tai gal jų kalbą reikia mokėti, kad saviškiu laikytų?
– Juokauji… O jeigu rimtai – vis dėlto yra kažkas, kuo žmogus bendrauja su gyvūnu. Dabar daug rašoma apie žmogaus aurą, biolaukus ir taip toliau. Mane pardavėjos mėgsta apsukti arba apšaukti, į troleibusą įlipu ir išlipu paskutinis – mat neturiu agresyvumo, noro prasiveržti į priekį. Užtat man sekasi bendrauti su gyvūnais: pavyzdžiui, stirna yra priėjusi taip arti, kad mačiau jos akyse savo atspindį.
Tą gebėjimą bendrauti su gyvūnais ne kartą patikrinau su bendrakeleiviais miške. Ten aktyvus, energingas žmogus dažniausiai nėra savas. Tai, kad esu paskutinis tarp žmonių, kažkaip man padeda bendrauti su gyvūnais.
Kai aš einu per mišką – manęs tarsi nėra. Avalynė, apranga speciali – nudėvėta, saulės išblukinta, žalsva. Girioje turi būti nematomas, laikytis jos dėsnių ir pamatysi – antai iš ano medžio meleta spokso į tave viena akimi ir kai nutaria, jog tu nepavojingas – net iki penkių metrų prisileis. O jei eisi rankomis makaluodamas, šakas traškindamas ar su draugu šnekučiuodamas – jokio gyvūno nepamatysi.
– Ko dar reikia gamtos fotografui?
– Kantrybės. Kol skruzdėlė susišukuos savo ūsus, kad išeitų kadras, kurį sumanei – valanda, o gal ir daugiau praeis gulint prie skruzdėlyno. Net ir voljere gyvūnus fotografuoti nėra lengva, nors daugelis mano kitaip. Pabandytų patys… Fotografavau aptvaruose kiškius, lapes, barsukus, vilkiuką, kiaunę, mangutą, stirną – ištisas dienas praleisdavau su tais augintiniais, kad turėčiau jų elgsenos nuotraukų. Nes miške ar kitur gamtoje tokių kadrų neužfiksuosi, ten dažniausiai būna atsitiktiniai momentiniai kadrai.
Ir, žinoma, reikia žinių. Jei matai tik žolių kilimą, bet nepažįsti jame blužnutės, plautės ir taip toliau – tai mažai ką matai. Fotografai, darantys psichologinius žmonių portretus, turbūt minioje mato ne minią, o asmenybes, o aš miške – paskirus augalus ir gyvūnus.
Keisčiausi sutvėrimai – dvikojai
– Kieno santykiai aiškesni – žmonių ar gyvūnų?
– Gyvūnų. Jie vienas į kitą žiūri arba kaip į maisto šaltinį, arba kaip į potencialų valgytoją, kurio reikia saugotis. Todėl ir jų elgesys konkretus – bėgti nuo to, kuris gali sudoroti ir pakeliui pastverti tą, kuris telpa į burną. Tuo tarpu tarp žmonių dedasi nesuprantami dalykai: čia tau šypsosi ir tave giria, o už poros valandų sužinai, jog tas pats žmogus tau blogo padarė.
– Ar asmeniniame gyvenime taip pat sekėsi, kaip miške?
– Porą dešimtmečių taip ir buvo, kaip klausi. Kol gyva buvo mano žmona Augutė. Jei ką gero fotografijoje padariau, tai turbūt jos dėka. Ketvirtą valandą ryto išeidavau į girią fotografuoti, o sutemus pareidavau – nepriekaištaudavo, valgyt išvirta, vaikai pamaitinti. Kitą rytą žadina – laikas tau į girią… Žmona nulemia kiekvieno kūrėjo darbus. Deja, prieš penkiolika metų ji susirgo nepagydoma liga ir išėjo Anapilin.
– Ką dar norėtum nufotografuoti?
– Mano norai kuklūs – neturiu ir, matyt, nebeturėsiu vakarietiškų fotoaparatų, modernių fotomedžiagų, skaitmeninių ir kitokių gudrių įtaisų. Antra vertus, turbūt ir vėlu man su jais prasidėt. Mano mėgstamiausias fotoaparatas – paprastas rusiškas juostinis „Zenit“, mat su juo gali vinį įkalti ir toliau fotografuoti, gali išmesti jį iš medžio ar su juo įvirsti į upelį, išdžiovinsi – veiks.
Basi gyvatyne
– Ar daug nuotykių teko patirti?
– Gamtos fotografai kartais net rizikuoja gyvybe. Sykį – tai buvo dar studijų metais – pamačiau Kauno ąžuolyne, ąžuolo viršūnėje, varnos lizdą. Užsimaniau įlipti ir nufotografuoti. Na, aukštyn kopti bepigu, ažuolas drūtas, – nuo šakų rankomis prisitraukiu, ir jau viršūnėj, jau fotografuosiu varniukus. Bet galva kad pradės suktis – mat siūbuoju kartu su viršūne.
Nedrąsu pasidarė, kiek pabuvau apsikabinęs medį – leisiuosi. Tačiau kaip įveikti bene dviejų metrų tarpą iki artimiausios apačioje šakos? O po medžiu – sentikių kapinaitės, metaliniai kryžiai, metalinė tvora: krisčiau tiesiai ant jų. Ką daryti?
Išsėdėjau šitaip medyje bene dvi valandas. Tolumoje vaikšto žmonės, šaukčiau – iškviestų gaisrininkus ir mane nukeltų. Bet gėda. Savo brangenybę „Zenitą“, už kurį kadaise dvi stipendijas paklojau, paleidau žemyn (jo jau man nebereikės), mintyse atsisveikinau su artimaisiais ir šokau ant tos žemutinės šakos. Kažkokiu stebuklu užsikabinau… Išlipęs išsitiesiau ant žemės ir galvoju: gyvas likau – tai galėsiu fotografuoti.
Kitas nuotykis buvo Juodosios jūros rezervate. Atvykome į jį su bendradarbiu gamtos mokslų daktaru Petru Bluzma, bet nebuvo rezervato vadovų, tai priėmė laborantė ir leido įsikurti Erelių saloje, kur renkasi daug retų paukščių. Mudu ten gyvenome kaip robinzonai – žolė iki kelių, o mes vaikštome basi ir tik su trumpikėmis, o miegame ant jūržolių krūvos. Atėjo laikas išvažiuoti. Moksliniai bendradarbiai parplukdė ir paaiškino: toje saloje veisiasi penkios nuodingų gyvačių rūšys. Pasirodo, basi nuogi gyvenome gyvatyne.
Išgelbėjo šieno kupeta
Dar vienas atsitikimas – irgi iš mudviejų su Petru kelionės į vieną SSRS rezervatą fotografuoti paukščių. Sutikti žvejai perspėjo saugotis agresyvaus elnio – esą vaikštąs čia toks anksčiau žmonių buvęs augintas, o paskui išvarytas. Sykį žvejai išsitraukę barkasą į krantą ir sėdę prie laužo vakarieniauti, o tas nelabasis prisistatęs ir pradėjęs daužyti juos priekinėmis kanopomis. Kurie mokėjo plaukti – puolė į jūrą, vienas nemokėjo, tai jį taip sudaužė, kad teko ligoninėje koją amputuoti.
Vaikštome mudu su Petru po druskožemius, fotografuoju antis, tilvikus ir – horizonte elnio siluetas. Aš tada dar nebuvau tokio žvėries fotografavęs, tai kaip iškęsi? Užsiglaudėme už žolių kupstų ir pleškinu. Elnias eina mūsų link. Skubu, spaudžiu kadrą po kadro ir per objektyvą matau: kažkas su jo ragais negerai. Kai dar priartėjo, supratau – ant ragų skalbinių virvės gniužulas. Taip, čia tas pats Miška, kuris užpuolė žvejus!
O jau liko koks šimtas metrų. Pasileidom į jėgerio sodybą. Bet kuo greičiau skuodžiame, tuo sparčiau jis mažina atstumą. Atsisukame – sustoja ir apsimeta, kad rupšnoja žolę. Nei akmens, nei pagalio, tik smėlis ir viksvos! Jau buvome pasiruošę gintis fotoaparatais.
Suplukę įlėkėme į jėgerio sodybos kiemą, užtrenkėm vartelius ir – savo akimis netikim: išėjo iš trobos maža mergaitė ir tiesia elniui duonos riekę, o tas žiaumoja…
Teko bėgti ir nuo stumbrų. Čia jau nejuokinga istorija. Su kolega atvažiavome į jų veislyną Belovežo girioje Baltarusijoje. Pamatėme laukinių stumbrų bandą ir sekame, fotografuoju. Prisiartinau iki maždaug 50 metrų, einu dar arčiau ir – jiems nebepatiko. Nesikarščiuodami, solidžiai (juk galingi žvėrys) išsirikiavo ir patraukė mūsų link. Mes žinome, kad negalima bėgti, nes bus dar blogiau – žvėrys turi persekiojimo instinktą; tai atbuli skubame kiek galime per mišką, tačiau stumbrų rikiuotė vis arčiau ir arčiau – kaip nenumaldoma lemtis.
Laimė, miško laukymėj pasitaikė šieno kupeta – plati, aukšta ir smaila, ant smaigų ir su stogeliu. Net neatsimenu, kaip ant to stogelio atsidūrėm. Gulime kaip numirę: gal nueis? Taip ir buvo: pastovėjo, pažiūrėjo ilgokai, o galop pasisuko kaip kareiviai ir neskubėdami pasitraukė. Visa tai įamžinau fotojuostoje.
Filmavo ne dukterį, o šarką
– Žvėryno rajone, Vilniuje, aptikau šarką sukant lizdą. Filmavau vieną dieną, kitą, trečią. Pats glaudžiuosi už medžio, kad paukštis nepastebėtų, pafilmavęs kišu kamerą po striuke, mat šalta.
Trečią dieną iš namo, prie kurio įsitaisė šarka, atlekia prie manęs didžiulis aviganis, įkandin jo – įsiutusi jo šeimininkė ir gražuolė jos dukra. „Seniai tave stebime – mūsų langus filmuoji!“, – šaukė jos. Tikinau, jog mane domina tik šarka, bet teko trauktis.
Po keleto dienų televizija parodė mano filmą apie tą šarką. Nežinau, ar ta moteris matė, ar ne, bet kai vėl nuėjau filmuoti šarką ir pasilabinau su namo šeimininke, ji akis nuleido.
***
Kęstutis Kazys Verbickas gimė 1941-04-03 Skiemonyse (Anykščių r.). Gamtininkas, fotografas. 1958 m. baigė Pasvalio vidurinę mokyklą (dabar – Pasvalio Petro Vileišio gimnazija). Mokykliniais metais pradėjo fotografuoti gamtą. 1958-1963 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete miškininkystę. Studijų metais fotografavo; paskatintas profesoriaus Tado Ivanausko, pasirinko gamtos fotografo veiklą. 1963 m. dirbo Daugėliškio girininkijoje (Ignalinos r.) meistru.
Nuo 1963 m. iki pensijos K. Verbickas dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institute. 1963-1964 m. jis buvo šio instituto aspirantas, 1964-1966 m. atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, 1966-1970 m. toliau dirbo institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1970-1990 m. buvo inžinierius miškininkas, nuo 1990 m., pertvarkius institutą, – jo fotografas.
1963 m. šiame institute jis įkūrė fotolaboratoriją, specializuotą gyvūnams fotografuoti ir kaupiančią Lietuvos faunos fototeką. Joje sukurtos nuotraukos buvo skirtos įvairiems moksliniams straipsniams, darbams, disertacijoms iliustruoti. Fotografijos liudijo Lietuvos mokslininkų atradimus, fiksavo ieškojimų, tyrimų kryptis.
1961-2006 m. klajodamas po Lietuvos miškus ir laukus, K. Verbickas padarė apie 60 tūkstančių gyvūnų nuotraukų. Jis buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos (nuo 1973 m.), Lietuvos fotomenininkų sąjungos (nuo 1969 m.) narys. K. Verbicko autorinė fotoparoda „Lietuvos gamta“ buvo eksponuota daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių (1973 m.).
Kęstučio Verbicko fotografijos spausdintos apie 40 knygų gamtos tematika: Vytauto Nedzinsko „Paukščių ežeras“ (1971 m.), Leonardo Grudzinsko „Laiškai beržo tošyje“ (1976 m.), „Laiškai iš elnių miško“ (1980 m.) ir „Laiškai iš bebrų upelio“ (1983 m.), Gedimino Isoko „Giriose“ (1978 m.) ir „Gaudžia ragas“ (1981 m.), Joanos Gaižauskienės „Susipažinkite: varliagyviai ir ropliai“ (1981 m.) ir kitose. Kartu su kitais fotografais jis iliustravo knygas: Teofilio Zubavičiaus „Žuvintas ir jo gyventojai“ (1978 m.), Tado Ivanausko „Aš apsisprendžiau“ (1994 m.), autorių kolektyvų knygas „Sparnuočių namai“ (1976 m.), „Lietuvos TSR nacionalinis parkas“ (1981 m.), „Rambynas“ (1987 m.), „Lietuvos fauna. Žinduoliai“ (1988 m.), albumą „Medžioklė“ (1981 m.) bei kitas.
Kęstučio Verbicko nuotraukos kelis dešimtmečius buvo spausdinamos žurnaluose „Mūsų gamta“, „Mūsų girios“, „Švyturys“, laikraščiuose „Komjaunimo tiesa“, „Lietuvos rytas“, „Lietuvos aidas“ ir kituose leidiniuose. Paskutiniais gyvenimo metais jis filmuodavo gamtą vaizdo kamera, kartu su profesoriumi Ričardu Kazlausku rengė televizijos laidą „Gamtos karalija“ (TV3). K. Verbickas yra mokomosios kompiuterinės Lietuvos enciklopedijos „Žemė, augalai, gyvūnai“ vaizdo medžiagos autorius.
Už filmą „Giesmė saulei“ K. Verbickui buvo paskirta Petro Abukevičiaus premija (2001 m.). Už dokumentinį filmą „Vilniaus miesto bioįvairovė“ jis ir 2005 m. tapo šios premijos laureatu. Už šį darbą, kuris buvo pripažintas geriausiu metų filmu gamtos tematika, buvo apdovanotas Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos premija.
Mirė K. Verbickas 2006 m. Vilniuje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse šeimos kape prie tėvų ir žmonos.
Felikso Žemulio ir Kęstučio Verbicko nuotraukos
