Gera medelį sodinti…
Apsilankymas Trakų miškų urėdijoje
Trakų miškų urėdijos technikos kieme įkurdintos ir tokios puošmenos...
… Ryto debesys nežadėjo giedros, tačiau ir santūriai nesiūlė lietaus stygų. Tad pats metas žurnalistams, neabejingiems gamtai, susiruošti kokios girios link. Ar bent pasidomėti: kaip dirbama pavasario metu, kai yra tokie reikšmingi miško sodinimo darbai darbeliai, tarkime, Trakų miškų urėdijoje. Visi plunksnos (atsiprašau, klaviatūrų) ar mikrofonų krutintojai gamtos lyg ir pasiilgę, tad visai smagios dienos būta besidairant po Trakų krašto girias, šilus… Juoba, jog ir pats aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas pilkųjų debesų nepabijojo, Trakų miškų urėdijos valdose visus pasveikino, pats inkilus Rūdiškių girioje kėlė, miško sodinimo techniką bei sodmenis apžiūrėjo, su miškininkais maloniai bendravo…
… Atvykus į Trakų miškų urėdijos technikos padalinį greta kitų automobilių išvydome ir gaisrines. Urėdas Vygantas Mierkis netruko paaiškinti, jog ne tik šiuolaikišką technikos kiemą, statinius savomis lėšomis neseniai pastatė ir įrengė, o ir savas gaisrines jau seniai turi, tad „raudonieji gaidžiai“ miškuose – ne tokia ir baisenybė. Patikslino, jog neturint savų gaisrinių, pasitikint valstybinės priešgaisrinės apsaugos sistema, gaisravietės giriose būtų kur kas erdvesnės… Juk dabar įdiegta ir gaisrų elektroninio stebėjimo sistema. Vyriausiasis miškininkas Dainius Taukis pridūrė, jog miškininkai gaisrininkais nepatapo, tačiau prieš kurį laiką ir ne miške užsidegusią sodybą gelbėjo, už ką jokio atlygio niekas ir nesiūlytų…
Pasigrožėję technikos kiemu, ją puošiančia skulptūrine kompozicija, pasiklausę galimus gaisrus giriose (žinoma, monitoriuose) stebinčio operatoriaus pasakojimo, susiruošėme urėdijos medelyno link. Jame mus pasitiko viršininkė Dalia Zamarienė, kartu su kitais urėdijos specialistais aprodžiusi ir sodmenų ruošimo procesą, nuvedė ir į jų „snaudyklą“-šaldytuvą, kol, galop, susiruošėme ir į eglaičių sodmenų plantaciją.
Prisiminus, jog sovietmečiu yra tekę iškasinėti eglaites (sodmenis), smagu buvo stebėti, kaip traktoriaus tempiama kasamoji dailiai tiekia į rankas eglaites – tiesiog lieka jas supakuoti ir gabenti į sandėlį.
Kai eglaitės bus pasodintos, jos bus laistomos iš specialiai laistymui įrengtojo vandens telkinio, kurį, pasirodo, maitina žemės gelmės. Kur vanduo, ten ir varliagyviai po žiemos jau atkuntantys. Visiems smagu buvo stebėti kaip gyvenimu džiaugiasi gausybė rupūžėlių, kurių vienoje vietoje tokią gausybę vargu ar ir matyti anksčiau yra tekę…
… Palikome rupūžėles ramybėje, juk laikas atėjo inkilus netolimoje girioje kelti, dar reikėjo ir Ropėjų girininko Kęstučio Mikulsko pasakojimo apie girios ugdymą, auginimą išklausyti. Juk buvo atkreiptas dėmesys: šiuolaikiniai kirtimai saviti tuo, jog kai kurios šakos, atraižos paliekamos kirtavietėje krūvose, kad girios gyventojai (kad ir naudingieji vabalai) galėtų kur glaustis, įsikurti, kad paukščiai turėtų kuo maitintis.
… Neatsitiktinai šiuolaikiniai miškininkai jau vadinami girių ekologais, kuriems rūpi ne vien medis, o miško gyventojų bendruomenės. Vardan jų ir inkilai girioje tądien (neliko nuošalėje su fotoaparatų tuomet ir šių eilučių autorius) buvo keliami.
„Malonus tas girios sodinimo darbas, kur kas geriau, nei kirtimas…“, – atviravo žurnalistus išlydėdamas Trakų miškų urėdas Vygantas Mierkis.
Augusto Uktverio nuotraukos