Pakviestas į Lietuvos geologijos tarnybos salėje surengtą Kęstučio Kadūno knygos, pavadintos „Gyvenimo mozaika“ su paantrašte „Pensininko užrašai“, sutiktuves, neabejojau, kad tai bus įdomus renginys.
Tuo labiau, kad šios knygos autorių iš jo darbų ir iš susitikimų per įvairius geologų susibūrimus seniai pažįstu, tad žinojau, kad jis turi savitą humoro jausmą.
Kęstutis Kadūnas daugelį metų dirbo Lietuvos geologijos tarnyboje prie Aplinkos ministerijos, vos ne ketvirtį šimtmečio (1993 – 2017 m.) buvo Hidrogeologijos skyriaus vadovas, parašė daug mokslinio pobūdžio straipsnių, drauge su kitais specialistais išleido keletą knygų apie Lietuvos šaltinius bei versmes, parengė hidrogeologijos atlasą.
Atsiminimuose – ne vien apie save
O štai dabar, jau nuskynęs didžiausius profesinės veiklos rezultatų žiedus, išleido knygą, kurioje tarp kitų aprašomų, vaizduojamų asmenų pagaliau galėjo skirti daugiau dėmesio svarbesniems paties bei artimų žmonių gyvenimo epizodams, kelionėms po Lietuvą, pakeliui sustojant įdomiausiose vietose, jas patraukliai aprašant, pateikiant istorinio, kraštotyrinio ir, aišku, geologinio pobūdžio informacijos. Susitikimai, bendravimas su įvairiais žmonėmis dažnai – su nemenka doze sąmojo. O tai kaip tik pagyvina, paspalvina pasakojimą. Be to, knyga gausiai iliustruota autoriaus įvairiose vietose bei įvairiu laiku darytomis nuotraukomis, panaudojama ir archyvinio pobūdžio fotografijų.
Susitikimas su knygos autoriumi erdvioje salėje, kurioje vos užteko vietos gausiai susirinkusiems kolegoms geologams, bičiuliams, kitiems dalyviams, kaip ir tikėjausi, vyko itin šiltoje, draugiškoje emocinėje atmosferoje.
Renginiui vadovavęs dr. Jonas Satkūnas, trumpai pristatė jau ir šiaip visiems gerai pažįstamą autorių, pats susibūrimo „kaltininkas“ taip pat nedaugžodžiavo, tad daugiau kalbėjo renginyje dalyvavę kolegos, tarp jų ir Geologijos tarnybos direktorius Giedrius Giparas, beje, ir ankstesniais metais dirbęs LGT, vadovavęs Žemės gelmių naudojimo kontrolės poskyriui. Apie autorių ir jo naująją knygą šiltai atsiliepė hidrologas Rytis Giedraitis, Hidrogeologijos skyriaus vyriausioji hidrologė Virgilija Mičiulienė, Aukštadvario regioninio parko direkcijos vyriausioji kultūrologė Rita Balsevičiūtė. O žinomos geologinės įmonės – UAB „Grota“ – vadovas Antanas Marcinonis prisiminė ir štai šį vaizdingai aprašytą autoriaus kelionių po Lietuvą epizodą, pavadintą
„Marcinkonys ir dzūkiška šnekta“:
„Prieš gerą savaitę, grįždamas iš Alytaus, stabtelėjau prie Valkininkų geležinkelio pervažos. Pastebėjau, kad dzūkai surištas vantas parduoda. Pagalvojau, gerai būtų keletą jų turėt. Jeigu bičiuliai mano sodybon užsuks pažvejoti, pirtelę įkursiu, gerai pasivanosime. Ilgokai, gal pusvalandį, su dzūkeliu paplepėjom, pasiderėjom. Pardavėjas tik dzūkiškai „cikuoja“, pabaigoje ir aš jau pradėjau „cikuot“. Tai, matyt, man ir padėjo nusiderėt, net tris jo rištas vantas nusipirkau už dviejų kainą.
Na, o po kelių dienų, jau šalčiams užėjus, panorau vėl dzūkišką tarmę išgirst. Prisiminiau, kad Druskininkuose vieną dzūkelį, lyg ir giminaitį, turiu. Tai dzūkas Jazepčikas, vardu Jonas, nuo Čepkelių raistų kilęs, šilinis dzūkelis, matyt. Mano pusseserę iš Aukštaitijos, iš pa Utenas, vedė, paviliojo Dzūkijon. Manė, į trobą Čepkelių raiste parsiveš, bus kam kiaules, karvę prižiūrėt, o ir grybus, uogas rinkt. Ne ant tokios pataikė, aplaužė ragus Jonui, kaip sako liaudies išmintis, Auksė (toks mano mylimiausios pusseserės vardas) jį pati pasiėmė ir į Druskininkus nusivežė. Pasakė Jonukui: aš ne dėl to už tavęs, dzūkeli, tekėjau, kad tavo karvę melžčiau, raistuos jaunystę laidočiau.
Taigi aš panorau vykt į Druskininkus giminaičių aplankyt. Vieną rytą ir sakau Draugei: važiuojam į Druskininkus, vis tik Dzūkija, dzūkiškos šnektos pasiklausysim, gal su giminaičiais pasimatysim. Ji – griežtai prieš tokią mintį. Atseit, pailsėt nori nuo anūkų priežiūros, važiuok vienas, jei nori, pamaklinėk po tuos Druskininkus. Nepasigailėjau.
Traukiniu esu važiavęs prieš daugiau kaip trisdešimt metų. Dabar traukinukai gražūs, spalvingi, greiti. Bilieto nepirkau, jo niekas neprašė, sėdau vienan, bildu pro Matuizas, Varėną. Prisnūdau. Prabudau – traukinys stovi Marcinkonyse. Vienintelis traukinuko bendrakeleivis sako: toliau nevažiuosim, kelias baigėsi, išlipti laikas. Ir tikrai, už Marcinkonių geležinkelis jau berželiais apaugęs, pasirodo, traukiniai į Druskininkus daugiau kaip dešimtmetį nebevažiuoja. Matai kaip? Supratau, kad šiandien dzūką Joną ir Druskininkus pamatysiu kaip savo ausis be veidrodžio. Ką darysi, kvailą ir bažnyčioje muša.“
[…]
Toliau – dar gražiau
„…Už gero kilometro aptikau bažnyčią. Tai Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado dvibokštė neogotikinė bažnyčia, apie 1880 metus pastatyta. Bažnyčios šventorius aptvertas akmenų mūro tvora su 14 Kryžiaus kelio stočių. […]
Keliauju toliau, vienur kitur virš trobos statmenai dangun dūmelis kyla, žmogaus nė vieno nematyti. […] Šunys neloja, bet pastebiu, kad didžiuliai, veršio dydžio, į mane įtartinai žiūri. Beeinant pasigirsta nei tai staugimas, ne tai lojimas. Gal labiau – baubimas? Vilkų geltonos akys vaidentis pradėjo. Baugu tapo, žmogaus arti tai nėr. O kai ant grindinio kruvinus vilko pėdsakus pamačiau… toookia panika apėmė, kad apsidairydamas smukau pirman pasitaikiusian naman. Pataikiau Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centran. Ir čia nė gyvos dvasios. Parko ekspozicija įspūdį paliko, bet žmogaus tai reikia, baisoka vienam. Pakilau antran aukštan, o čia… man pasirodė, kad visi marcinkoniškiai čia susibūrę, na gal kiek mažiau nei šimtas. Pirma mintis – nuo vilkų slepiasi.
Paaiškėjo, kad tikrovė toli nuo mano galvoje kilusio vaizdinio. Čia susirinko ne tik marcinkoniškiai, varėniškiai, bet daug daug ir kitų dzūkų. Ir ne tik. Priežastis man netikėta. Juk Vasario 16-oji jau praeity, iki Kovo 11-osios dar tolokai, o čia beržai tautinėm juostelėm papuošti. Paaiškėja, kad vyksta renginys, skirtas Lietuvos nepriklausomybės 100 metų paminėti. O pagrindinis šio šurmulio kaltininkas – geologinės įmonės „Grota“ vadovas Marcinonių Antanas. Beje, tikras dzūkas, nuo Alytaus apylinkių. Pasirodo, jis jau bene devynerius metus panašiu laiku skirtingose Dzūkijos vietose sukviečia ne tik „Grotos“ darbuotojus, bet ir kitus. Mokslo žmonės, vietiniai ir vilniškiai papasakoja apie tos vietovės geologiją, vandenis, istoriją. Daug per tą pusdienį sužinojau. Ir kokiais turtais garsėja Dzūkija, ir kaip formavosi ši žemė, kokių žemės gelmių turtų ji turi, kokį vandenį geria marcinkoniškiai. Ir apie lenkmetį Dzūkijoj sužinojau, dar daug ko, bet… dzūkiškos šnektos negirdėjau.“
Ypatinga dzūkiška vakarienė
„Pakvietė Antanas mane vakarienės. Sako, vis tiek paskutinis traukinys Vilniun jau išvažiavęs, pėsčias gi neisi, ramiai pavakarieniausi, nakvynę surasim. Paklausiau Antano, Draugei paskambinau, viską paaiškinau. Supratau, kad ji liko nepatenkinta. Na, niekis, ne kasdien tokie dalykai vyksta.
Va per vakarienę ir išgirdau dzūkišką šnektą. Visi jau šurmuliuoja, žandai įraudę, ir ateina pas mus šešios dzūkaitės, tautiškai apsirėdžiusios. Na, gal ne dzūkaitės, labiau jau tikros dzūkės, kai kurios, matyt, dar lenkmetį pamenančios. Viena dzūkė net Ingutės Valinskienės pussesere prisistatė. Ingutę tai aš iš toli pažinčiau, o balsą – dar ir kaip. Įsižiūrėjau, paklausiau, kaip dainuoja… na, gal ir tikrai pusseserė? Visos tik dzūkiškai gieda, į dzūkiškus žaidimus mus vilioja: jau visi uodą imituodami zyziam, bum bum bum uodus mušam, dainorėlėm pritariam. Aktyviai, garsiai pritariam. „kurcinio ašara“ veikia, matyt. Va pabaiga tai buvo… visi himną dzūkiškai giedojom: „Mes esam dzūkai, girų karaliai…“ Net ir aš, Ingutės pusseserei parankėn įsikabinęs, giedojau.
Ryte gerklė peršti, galvoje ūžia, negi „kurcinio ašara“ atsiliepia? Ne, matyt, pašalau. Prisistato kitas dzūkas, vietinis, turtingas, net visą valaką žemės Marcinkonyse, ties bažnyčia, valdantis. Gintautas Kibirkštis – prisistato jis mums. Pasirodo, Gintautas Čepkelių rezervatą kaip savo penkis pirštus pažįsta. Jis mums, patogiai prigulusiems (kitiems ir užsnūdusiems, matyt, ne vien aš pašalau), papasakojo apie rezervato augaliją ir gyvūnus. Ne tik nuotraukas parodė – gyvūnų balsų leido pasiklausyti. Supratau, kad vakar mane į paniką įvaręs balsas – visai ne vilko, bet kažin kokio paukščio. Kai žinių stinga, tai ir baimės akys didelės.“
Nenuobodi kelionė namo
„Tuo dar viskas nesibaigė. Antanas susodino visus į autobusą, atseit, namo keliausim. Na, kelionė ilga, grotiškiai tiesiai Vilniun niekada nevažiuoja. Pro Puvočius, Birštoną, toliau – Jieznas. Birštone visi į kažkokį sakralinį muziejų nuėjo, o aš nusprendžiau verčiau su birštoniške fauna pabendraut – ties purvo gydykla antis sausainiais maitinau. Važiuojant pro Jiezną, kitas Antanas, Jurkonių, jiezniškis, apie lietuvių ir bolševikų kovas, prieš šimtmetį vykusias ant Jiezno kalvų, papasakojo. Įdomiai papasakojo.
Maniau, kad jau viskas, dabar tai jau namo. Bet ne, pasirodo, „Grotos“ žmonių tradicija – visas keliones užbaigti Stakliškėse, degustuojant įvairius produktus, iš bičių medaus padarytus. Padegustavom, ir dar kaip padegustavom! Verčiau taip nebūtume darę. Mano Draugė iki šiol su manimi nekalba. Betgi nors Druskininkų nepasiekiau, DZŪKIŠKOS ŠNEKTOS iki valiai prisiklausiau. Gera buvo. Dėkoju „Grotai“, kad manimi pasirūpino.“
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
